REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Baltarusijos prezidento rinkimai vyko sąžiningai, Aleksandras Lukašenka yra gerbiamas šalies vadovas, o JAV ir Europos Sąjunga leidžia milijonus režimui nuversti keleto to trokštančiųjų rankomis, – skelbia Jungtinių Valstijų užsienio politiką kritikuojantis Kongreso nario patarėjas.

REKLAMA
REKLAMA

Tokia nuomonė įtakinguose JAV valdžios koridoriuose įrodo Minsko propagandos veiksmingumą.

Užsienio politikos užkulisiuose – pavojus

Danielio McAdamso straipsnį, pavadintą „Kaip laimėjo Lukašenka“ (http://www.antiwar.com/orig/mcadams.php?articleid=8763), kovo pabaigoje paskelbė naujienų portalas „Antiwar.com“. Šis tinklalapis nukreiptas prieš imperialistine įvardijamą JAV užsienio politiką ir mėgstamas libertarų, pacifistų, žaliųjų ir kitų kairiųjų pažiūrų skaitytojų. Pavojinga tai, kad provokuojantis straipsnis parašytas ne eilinio, savo nuomonę turėti galinčio piliečio. Autorius dirba užsienio reikalų patarėju Rono Paulo – libertarinių pažiūrų JAV Kongreso nario, priklausančio valdančiajai respublikonų partijai, – biure, tad akivaizdu, kad reiškia ir šio Atstovų rūmų delegato iš Teksaso poziciją. Būdamas prezidento George‘o W. Busho partijos narys, R. Paulas yra griežtai nusistatęs prieš JAV intervencinę politiką ir pasmerkė karą Irake.

REKLAMA

D. McAdamsas kritikuoja JAV ir demokratinių Vakarų valstybių susivienijimų – Europos Sąjungos (ES) bei Europos Saugumo ir bendradarbiavimo organizacijos (ESBO) – kišimąsi į Baltarusijos vidaus reikalus. Kadangi straipsnyje pateiktais argumentais gali būti remiamasi diskusijose dėl JAV užsienio politikos ateities, be to, jie atspindi ir kitų Vakarų šalių kairiųjų intelektualų požiūrį, svarbu pareikšti kritines pastabas oficialiąja Minsko propaganda pagrįstai nuomonei.

REKLAMA
REKLAMA

„Ir aš ten buvau...“

Danielis McAdamsas savo poziciją grindžia asmenine patirtimi – jis buvo ten ir matė įvykius, apie kuriuos rašo, o Vakarų žiniasklaidą, pasakojusią apie tai, kas dėjosi, dedasi ir dėsis Minske, kaltina baisiu melu. Vis dėlto Kongreso nario patarėjas Minske buvo ne vienintelis. Tad palyginkime įspūdžius.

D. McAdamsas teigia, kad po kovo mėnesio rinkimų, kurių nugalėtoju paskelbtas A. Lukašenka, Minske vykusiuose protestuose dalyvavo labai nedidelė Baltarusijos gyventojų dalis – vos keli tūkstančiai. Pasak autoriaus, jie buvo susirinkę be leidimo ir per mitingus gėrė alų bei vodką. Anot jo, jeigu toks mitingas vyktų prie Baltųjų rūmų, demonstrantai būtų išvaikyti nepraėjus nė penkioms minutėms. Be to, nurodo į nesenus įvykius Prancūzijoje, kur jaunimas, protestavęs prieš naujas darbo įstatymo pataisas, išėjo į gatves ir išprovokavo policiją panaudoti prieš juos jėgą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Visų pirma toks paviršutiniškas Baltarusijos situacijos lyginimas su JAV ar Prancūzija apskritai negalimas. JAV ir Prancūzija – demokratinių valstybių bendrijai priklausančios šalys. Jeigu jos daro klaidų, jeigu pažeidžia žmogaus teises Gvantaname bei malšindamos studentų, imigrantų ar antiglobalistų riaušes didmiesčiuose, nereiškia, kad toks elgesys yra pateisinamas ir kad taip gali daryti ir Minsko režimas. Be to, leidimą surengti taikią demonstraciją demokratinėje valstybėje gauti kur kas lengviau. O baltarusiams leidimų niekas neduoda. Dar daugiau – rizikinga vien to prašyti.

REKLAMA

Dabar apie tai, kas vyko ten, Spalio aikštėje ir centrinėse Minsko gatvėse, kovo mėnesį. Taip, tikrai būta daug jaunimo, ant grindinio mėtėsi tušti buteliai, todėl gana lengva prieš nesąžiningus rinkimus protestavusius žmones pavadinti girtų jaunuolių minia. Ir vis dėlto. Su vėliavomis ir spalvotais balionėliais, rodančiais taikų protestą, atėję baltarusiai turėjo atsilaikyti ne tik prieš mieste įsitvirtinusią miliciją, bet ir prieš provokuotojus. Minioje šmirinėjo asmenys, atėję su vieninteliu tikslu – kaip nors sukompromituoti taikią demonstraciją. Jie daužė butelius, skandavo įžeidžius šūkius. Bet minia atsilaikė provokacijoms. Deja, matyt, neatsilaikė nepatyrę stebėtojai.

REKLAMA

Beje, kalbant apie miliciją, kurios specialiosios parengties D. McAdamsas teigia nepastebėjęs, – jos tikrai buvo daugiau negu reikia, tiesa, ne ten, kur būtų pernelyg matomi užsienio žurnalistų. Nors į minios spūstį jie nelindo, o laikėsi atokiau, Minskas buvo pasirengęs: milicija saugojo svarbiausius objektus, budėjo pagrindinėse gatvėse, už Spalio aikštės buvo išrikiuota šarvuotų autobusų, pilnų specialiųjų pajėgų, kolona; kitos gatvės paliktos tuščios, kad esant reikalui jomis skubiai į centrą atvyktų pastiprinimas, laukęs sostinės pakraščiuose. Be to, tikrai ne milicija buvo pagrindinė demonstrantus stabdyti turėjusi jėga. Minia šaukė „Milicija su tauta!“, nes A. Lukašenkos ramstis turėjo būti specialiosios pajėgos, ypač OMON, o ne svyruojantys, kurią pusę palaikyti, milicijos pareigūnai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Propaganda „vakarietišku“ stiliumi?

Dar viena pastaba. D. McAdamsas užsimena, kad, atvykęs į Baltarusiją, nepajuto propagandos: Minske nebūta net A. Lukašenkos plakatų. Tiesa, plakatų tikrai nebuvo, nes jie būtų kritę į akis kameromis apsiginklavusiems užsienio žurnalistams, kurie, pasak autoriaus, siekė vienpusiškai parodyti Minsko režimo autoritarizmą. Tačiau dar sykį verta priminti, kad ne viskas yra taip, kaip atrodo, ne viskas taip, kaip siekia pateikti Baltarusijos valdžia. Pagyvenus niekuo neišsiskiriančiame sostinės mikrorajone ir keletą dienų pasekus televizijos programas, paaiškėja, kad propaganda veikia kur kas subtilesniais būdais. Nebe tie laikai, kai rinkėjus įtikinsi Minske pakabinęs didžiulį A. Lukašenkos plakatą. Galbūt stereotipus apie diktatūrą D. McAdamsas susiformavo iš Holivudo filmų, kur nedemokratinė šalis būtinai rengia karinius paradus ir yra pilna nebent Šiaurės Korėjoje likusių kitų diktatoriaus kulto išorinių ženklų.

REKLAMA

Dabar Minsko režimas ginamas „racionaliais“ argumentais: per Baltarusijos televizijos žinias nuolat kartojama, kad ekonomika auga, žmonių gerovė didėja, Baltarusiją palyginus su kaimyninėmis demokratiškomis šalimis, pavyzdžiui, Lietuva, pabrėžiama, kad jose žmonės gyvena sunkiai, nėra darbo ir t.t. Propaganda nėra atvira, todėl neįsigilinus, kaip ji veikia, gali susidaryti įspūdis, kad jos net nėra. Minskas vaidina demokratiją. Į Baltarusiją kovo mėnesį suvažiavusiems užsienio stebėtojams ir žurnalistams, nežinantiems, ką reiškia gyventi nelaisvoje šalyje, nesuprantantiems, kad fasadas dar ne viskas, Baltarusijos valdžia stengėsi įrodyti, kad viskas gerai.

REKLAMA

D. McAdamsas tarptautinius ESBO stebėtojus, vykdžiusius rinkimų stebėseną, ir paskelbusius, kad jie buvo nesąžiningi, kaltina melu. Teigiama, kad lietuviams ir kitiems užsieniečiams buvo daug mokama už tai, kad padėtį Baltarusijoje parodytų tokią, kokią ją nori matyti Vakarų pasaulio galiūnės. Kongreso nario patarėjas taip pat pažymi, kad per rinkimus nebuvo užsienio visuomeninių organizacijų stebėtojų ir nepriklausomų piliečių grupių, kurios, pagal Helsinkio susitarimus, turėtų pačios vykdyti stebėseną.

Ir vėl apsigavimas. Nuo valdžios nepriklausomus stebėtojus siųsti bandyta, tačiau jiems nebuvo suteiktas leidimas vykdyti stebėseną, o dauguma tų, kurie savo pastangomis mėgino patekti į šalį ir apklausti žmones, už ką šie iš tikrųjų balsuoja, buvo sulaikyti pasienyje su Lietuva ar Ukraina ir deportuoti. Tie, kuriems vis dėlto pavyko patekti į šalį, tarp jų ir rusai, pateikia panašius vertinimus į tuos, kuriuos pripažįsta opozicija.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Šiltas“ gyvenimas baimės režime

Ir apskritai ar gera dabartinėje Baltarusijoje gyventi? Straipsnyje pabrėžiamas ekonominis augimas, mažas nedarbo ir skurdo lygis, A. Lukašenka išlaikė socialinės apsaugos tinklus, vykdomos naujos statybos – visai kaip sovietų propagandoje, kurios herojai buvo valstietis su pjautuvu ir darbininkas su kūju. Bet juk ekonomika dar nėra viskas. Baltarusija yra priklausoma nuo Rusijos energijos ištekliais, todėl suprantama, kad Aleksandras Milinkevičius savo rinkimų kampanijoje (kiek jam leista ją vykdyti) kalbėjo apie būtinybę nutraukti rusų subsidijas naftai ir dujoms. D. McAdamsas juokiasi iš tokių pažadų, kurie tik atbaidė šaltą žiemą kentėjusius rinkėjus, nenorinčius, kad pabrangtų kuras.

REKLAMA

Tik kad toks požiūris labai siauras. Tai, kad yra darbo ir kad šilta namie, nereiškia, kad nenorima kažko daugiau. Baltarusiai gyvena baimės režime: negalima ne tik fotografuoti prezidento rūmų, bet, kad ir kur eitum, jautiesi kaltas ir turi nuleisti akis, jeigu sutinki milicininką. Toks režimas tikrai nėra demokratija.

Sunku sutikti ir su D. McAdamso pastaba, kad demokratija pagal apibrėžimą išreiškia daugumos valdžią, o permainų Baltarusijoje tariamai tenori mažuma. Tiesiog informacijos monopolis ir opozicijos jėgų persekiojimas neleidžia pasklisti net žiniai apie bandymus sukilti. Toliau nuo sostinės gyvenančius baltarusius pasiekia tik iškreipta informacija apie tai, kas vyksta, todėl jie neprisijungia. Tokią pilietinės opozicijos silpnybę pripažįsta ir į Vilniaus konferenciją praėjusią savaitę atvykę aktyvistai iš „palapinių miestelio“ Spalio aikštėje. Jie tikina, kad dabar pagrindinis tikslas yra važiuoti į kaimus bei mažus miestelius ir ten tiesiogiai kalbėtis su žmonėmis.

REKLAMA

Beje, sunku ne tik patekti į šalį, kad pamatytum, kaip viskas yra iš tiesų, bet ir iš jos išvažiuoti. Vilniaus konferencijoje dalyvavo ir grupė studentų iš Baltarusijos, tačiau jų atvykimas buvo, švelniai tariant, sudėtingas, kai kas turėjo vykti svetima pavarde, nes žinojo, kad už dalyvavimą renginyje, kurio tikslas – plėsti demokratiją Rytų Europoje, grįžę namo jie bus „pamokyti“. Tarp atvykusiųjų buvo ir šiuo metu kalėjime sėdinčio opozicijos kandidato į prezidentus Aleksandro Kozulino sūnus ir Tatjana Choma, prieš kurios pašalinimą iš universiteto už dalyvavimą studentų konferencijoje Prancūzijoje protestavo ne vienos Europos šalies studentija. Oficialiai aukštosios mokyklos vadovybė rėmėsi neseniai priimtu prezidento dekretu dėl kovos su prekyba žmonėmis, draudžiančiu studentams vykti į užsienį mokytis be Švietimo ministerijos leidimo. Bet tiesa ta, kad autoritarinis režimas nenori leisti savo piliečiams pamatyti, kaip gyvenama kitur, todėl riboja judėjimo laisvę. Beveik visi atvykę baltarusių studentai jau išmesti iš aukštųjų mokyklų.

REKLAMA
REKLAMA

Vilniuje viešėjęs JAV viceprezidentas Dickas Cheney drąsiai ir nevienareikšmiškai pasmerkė Baltarusijos diktatūrą. Pasmerkė ją ir Europos Naujųjų demokratijų jaunimo forumas, į kurį suvažiavo atstovai iš Pietų Kaukazo, ES šalių, Ukrainos ir pačios Baltarusijos. Tad daugiau negu keista matyti JAV valdžios pareigūno straipsnį, pateikiantį tokį iškreiptą vaizdą. Vien tai, kad toks interneto portalas gali veikti, o R. Paulas, kitaip nei A. Milinkevičius, dar nesėdi kalėjime, rodo, kad JAV demokratijos yra daugiau. Todėl, apsigavus gerai veikiančia ir vakariečio akims sunkiai atpažįstama propaganda, smerkti tuos, kurie kovoja už didesnę laisvę Baltarusijoje, yra nepagrįsta.

[email protected]

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų