REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Netrukus sukaks keturios savaitės nuo Rolando Pavilionio mirties. Tą dieną, kai kuriose Lietuvos vietovėse liaudiškai vadinamą „keturnedėliu“, pagal katalikų tradiciją susikaupę maldoje ir mintyse dar kartą pagerbiame žemiškąjį kelią prieš keturias savaites baigusį artimą žmogų.

REKLAMA
REKLAMA

Prasminga tradicija. Turi prabėgti bent šiek tiek laiko, kad atsitokėję galėtume apmąstyti, ką praradome. Juo labiau kai kalbame apie tokią asmenybę kaip Rolandas Pavilionis. Žinia apie netektį daugeliui mūsų buvo pribloškiantis smūgis ir reikėjo rasti jėgų susitaikyti su tuo, kas įvyko. Likimas smogė pernelyg skaudžiai, kad galėtum išsyk suvokti praradimo mastą. Tikriausiai ir šiandien dar ne ta diena. Ko netekome, iš tikrųjų suprasime vėliau, nes pats gyvenimas suteiks vis naujų progų pajusti, kaip trūksta Lietuvai intelektinių, dvasinių, žmogiškųjų Rolando Pavilionio horizontų. Tokio aukojimosi ir degimo.

REKLAMA

Vadinome jį tiesiog profesoriumi. Jam kažkodėl labai tiko šis vardas, nors buvo pelnęs dar aukštesnių ir net aukščiausių luomo, kuriam priklausė, laipsnių, titulų, pripažinimo liudijimų bei ženklų. Rolandas Pavilionis atmintyje pirmiausia iškyla kaip išskirtinė asmenybė, Lietuvai – mokslui, švietimui, kultūrai, valstybei – didžiai nusipelnęs žmogus.

Pažinome profesorių kaip intelektualą, humanistą ir nepalenkiamą kovotoją už tiesą. Tiesa ir tik tiesa – tai principas, su kuriuo Rolandas Pavilionis niekada jokiomis aplinkybėmis neprasilenkė. Už tokią poziciją jis mokėjo didelę kainą, tačiau jokie politikos fariziejų išpuoliai neprivertė profesoriaus išsižadėti pasirinkto tiesos sakymo kelio. Jis buvo stebėtinai drąsus žmogus. Drąsos, kaip dabar manau, jam įkvėpdavo idealizmas, tikėjimas gėriu, šviesa, teisingumo pergale prieš melą ir blogį. Tuos idealus profesorius gynė iki paskutinių gyvenimo minučių.

REKLAMA
REKLAMA

Nepaprasta dvasios stiprybė neįveikiamos ligos akivaizdoje – tai dar viena, tik nedaugeliui pažįstama šios asmenybės pusė. Buvome tikro, tylaus didvyriškumo liudininkai, matę šio didžio žmogaus pastangas darbais atitolinti lemtingąją valandą. Savo gyvenimu kovojęs su absurdu, profesorius ir paskutines jėgas sudėjo ant to aukuro. Neatsitiktinai net mirtis nenumaldė kai kurių veikėjų, profesoriaus vadintų fariziejais, neapykantos. Piktavaliai griebėsi paskutinės, galbūt labiausiai rafinuotos insinuacijos – profesoriaus kovą už teisingumą ir idealus jie išdrįso sieti su liga.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kita vertus, argi nedėsninga? Pažengta toliau negu sovietų laikais, kai sistemą kritikavusius žmones prokurorai paversdavo „psichikos ligoniais“. Dabar jau ir kraujo liga – argumentas „paaiškinti“, kodėl žmogus negalėjo taikstytis su neteisybe ir absurdu.

Tačiau palikime insinuacijas jas skleidžiančių veikėjų sąžinei. Kalbomis apie purvą tik suteiktume garbės tiems, kurie jame šiandien murdo visą Lietuvą. Šalį ištikusios absoliučios politinės krizės akivaizdoje dar lengviau suprasti, kodėl profesorius taip atkakliai gynė švietimo, pilietiškumo, asmenybės ugdymo idėjas. Jis geriau už mus suvokė, kad nei senoji, nei naujoji nomenklatūra absurdo nesustabdys.

REKLAMA

Nepaklusti absurdui – tokį priesaką Rolandas Pavilionis savo gyvenimu paliko jaunimui. Jaunoji karta šiomis dienomis kaip tik ir susidūrė su dar viena absurdo apraiška – šiandieninių švietimo vėliavnešių neatsakingumas net brandos egzaminų užduotis pavertė preke.

Prieš dvidešimt metų, kai šiandienos abiturientai dar nebuvo gimę, profesorius rašė: „Atsakomybė normalia šio žodžio prasme atsiranda iš išmanymo ir gebėjimo vertinti. Visiškai aišku, kad sveikoje visuomenėje šios savybės turi būti žadinamos ir ugdomos kiekviename jos naryje nuo pat jo sąmoningos būties ir veiklos užuomazgų. Tai ir yra Mokymo ir Auklėjimo kaip kuriančio veiksmo tauriausia priedermė. Tai ir yra mokyklos reformos prasmė. Nes mokykla negali atlikti jai skirto vaidmens – padėti atsakingo gyvenimo pagrindus – tol, kol ji yra mokinių atsisėdėjimo su pertraukomis įstaiga, kurioje vieni perpasakoja tai, ką parašė kiti, o tretieji mokomi tai atkartoti. Kol į galvas žiūrima kaip į maišus, į kuriuos būtina prigrūsti kuo daugiau „mokymo medžiagos“, nesirūpinant, kam tai reikalinga. Kol mokoma mėgdžioti, o ne galvoti. Kaupti, o ne atrinkti. Sutikti, o ne abejoti, svarstyti, vertinti, diskutuoti, formuluoti ir reikšti savo nuomonę. Kol žinios yra dėl žinių, o ne dėl požiūrio ir pažiūrų – į pasaulį, į gamtą, į gyvenimą, į kitus ir į save“.

REKLAMA

Profesoriaus nerimas dėl nevykstančios arba iškreiptos švietimo reformos neatlėgo iki pat gyvenimo saulėlydžio. Ne taip seniai mane pasiekė lietuvių kalbos mokytojos iš Ignalinos rajono laiškas, akivaizdžiai patvirtinantis, kad nei anų 1987-aisiais pasakytų profesoriaus minčių, nei vėlesnių raginimų švietimo sistemos strategai neišgirdo. Pacituosiu mokytojos laišką.

„Šiandien mokytojo darbas vertinamas pagal tai, kaip jis užpildo dokumentus.

Niekas neklausia, kaip mokytojas bendrauja su mokiniais, kaip jis jaučiasi pamokoje, kas jam padeda ar trukdo atlikti tiesioginę pareigą – mokyti. Diskusijos apie mokytojo beteisiškumą šiandien tolygios atsisveikinimui su darbu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nepaprastai piktina valdžios pastangos skambinti visais varpais, kad mokytojų ir mokyklų vadovų atlyginimai didėja, nors iš tikrųjų realiai arba „į rankas“ mokytojai kasmet gauna po 20-30 Lt mažiau!

Vadovėliai per sunkūs, perpildyti informacijos, mokiniai išsekinti „kalimo“ ir krūvių, mokytojai užguiti, apkrauti papildomais darbais. Tokia yra švietimo „reformos“ realybė. Jaunimo lavėjimas, švietimas ir švietimasis šiandien yra sustabdytas. Turime pripažinti, kad Lietuvos švietimas degraduoja.“

Antrindami mokytojai, paklauskime savęs, o kokia socialinė sritis arba visuomeninio gyvenimo sfera išgyvena pakilimą?

REKLAMA

Vaikų problemos dažnai prasideda anksčiau, negu jie peržengia mokyklos slenkstį. Kilniu savanorių darbu remiasi gero žodžio nusipelniusi Lietuvos vaikų teisių gynimo organizacija „Gelbėkit vaikus“, tačiau net ir labiausiai atsidavę žmonės neturi svertų, kuriais galėtų pajudinti demografinei situacijai abejingą valdžią.

70 proc. vaikų patiria patyčias. Tokia informacija degina akis internetinio puslapio viršuje. Šį rytą gatve kurį laiką greta važiavo automobilis su užrašu „Gegužė – mėnuo be smurto prieš vaikus“. Tūkstančiai vaikų reikalingi globos, tačiau šiomis dienomis surengta apklausa parodė, kad tik trys iš šimto apklaustų šeimų sutiktų tapti savanoriškais globėjais. Kaip teigia apklausos rengėjai, pagrindinė priežastis, dėl kurios žmonės atsisako padėti nelaimingiems vaikams, menkos pajamos, žemas gyvenimo lygis. Užburtas ratas!

REKLAMA

Apie nuolat gilėjančią demografinę krizę ir net tautos mirtį praėjusią savaitę Vilniaus universitete vykusioje konferencijoje „Kad Lietuva neišsivaikščiotų“ kalbėjo daug garbių mokslo ir kultūros žmonių (neabejoju, kad tarp jų būtų buvęs ir profesorius Rolandas Pavilionis, dalyvaudavęs ankstesniuose visuomeninės organizacijos „Consilia academica“ renginiuose).

Ne tik paminėtos organizacijos, bet ir daugybė kitų, pasivadinusių judėjimais, fondais ar draugijomis, kelia tas pačias visiems žinomas problemas. Nėra menkiausio pagrindo abejoti kilniomis tų žmonių intencijomis. Bėda yra ta, kad jų balso negirdi nei valdžia, nei plačioji bendruomenė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Valdžia yra kurčia todėl, kad užsiėmusi savo reikalais arba apskritai nepajėgi suvokti tokio masto uždavinių, kaip tautos perspektyva, jos išlikimo problema. Visuomenė tų Lietuvos likimui neabejingų žmonių, susibūrusių į įvairias organizacijas, negirdi, nes jų nematyti viešojoje erdvėje. Jie nėra laukiami nei laikraščių puslapiuose, nei televizijų studijose.

Kita vertus, gausybė pavienių, dažniau ambicingų, rečiau stipresnių balsų – dar ne darnus choras. Pilietinės visuomenės, apie kurią pastaruoju metu daug kalbama, daigai dar blyškūs ir gležni.

REKLAMA

„Telkti žmones kaimuose ir miestuose, miesteliuose, seniūnijose, rajonuose ir apskrityse, valdiškose ir privačiose įstaigose ir bendruomenėse. Dėl mūsų pačių prasmingo gyvenimo, dėl jo kokybės, dėl mūsų pačių gyvenimo tvarkos. Naujai gyvenimo politikai. Visų mūsų, visos tautos šviesai.“

Tai dar vienas profesoriaus priesakas mums. Visiems žmonėms, kurie jaučia atsakomybę už savo valstybę, už Lietuvą.

Rolandas Paksas yra partijos „Tvarka ir teisingumas“ (liberalai demokratai) pirmininkas.

„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų