„Vartok, vartok, vartok...“ Tokia žinia per masinės komunikacijos kanalus smelkiasi į mūsų sąmonę ir baigia iš jos išstumti kitas, kilnesnes idėjas. Vartojimo malonumuose skęstantys Vakarai ir Lietuva kartu su jais pamiršo, kad be tikėjimo, svajonių ar didesnių iššūkių civilizacijos suglemba ir žūva.
Tą sunku pripažinti, todėl dažniausiai nutylima. Tačiau netylėjo Rolandas Pavilionis, todėl ir buvo daug kam nepatogus, bet kaip tikras intelektualas Rolandas to nepaisė ir nebijojo.
Stebint nūdienos vartotojišką nukrypimą pravartu prisiminti XX amžiaus filosofą Antaną Maceiną, kuris skyrė tris visuomenės tipus: prometėjiškąjį, krikščioniškąjį ir buržuazinį. Prometėjiškasis tipas vyravo Antikos ir Renesanso laikais Europoje, o vėliau atgimė išplitus komunizmo sąjūdžiui XX amžiuje. Prometėjiškasis tipas tiki Žmogumi ir tauriomis jo galiomis. Krikščioniškasis tipas vyravo viduramžiais ir pavadinimu nusako savo esmę.
Išleidęs savo paskaitų rinkinį „Buržuazijos žlugimas“ tik prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, A. Maceina nežinojo visko, kas vyksta komunistinėse valstybėse, bet pastebėjo prometėjiškas komunizmo galias ir gebėjimą patraukti paskui save plačius gyventojų sluoksnius – vien tik prievartos pagalba komunizmas nebūtų taip sparčiai ir plačiai išplitęs.
Filosofas prognozavo buržuazinio tipo visuomenių žlugimą. Buržuazinę arba miesčionišką visuomenę A. Maceina apibūdino kaip visuomenę, kuri yra nekūrybinga, lėkšta, atsidavusi kūno kultui, negebanti pakelti žvilgsnio į žvaigždes. Kūnas, anot A. Maceinos, yra tikroji tokio žmogaus Tėvynė, todėl jis jį puoselėja visomis išgalėmis. Prognozuodamas A. Maceina šiek tiek paskubėjo. Buržuazinis-miesčioniškas tipas pasirodė esąs gyvybingesnis, nes apsukriai išnaudoja žmogaus instinktus ir fiziologiją.
Vertinant A. Maceinos kriterijais, Lietuvos visuomenė šiuo metu yra tipinė buržuazinė. Jai būdinga visiška dvasios ramybė. Įdomiausia, kad tokioje visuomenėje elito ramybė persiduoda ir apačioms, kurios turi šimtus priežasčių protestuoti prieš darbdavius, nekeliančius algų, tačiau verčiau renkasi ramų kiurksojimą prie televizoriaus. Dvasios ramybė, nesugebėjimas aukotis kitų labui ir rūpinimasis tik savimi tampa ypač pragaištingas tuo metu, kai šalį toliau palieka žmonės, išvažiuojantys į užsienį.
Dvasios įtampų, kurios skatina kurti tikrąja šio žodžio prasme, tokia visuomenė nepažįsta. Todėl ramiai stebime, kaip autentiškos kultūros vieton įsiropštė rėksminga masinė antikultūra. Poetų, inteligentų žodis apkurtintas triukšmo, kurį kelia kičinių pseudožvaigždžių kūrimo industrija. Anot A. Maceinos, tikra kultūra yra nuolatinė kova už dvasios nepriklausomybę ir viršenybę, o šiandien viešojoje Lietuvos (ir Vakarų) erdvėje dvasia aiškiai pralaimi kovą materijai ir instinktams.
Vakarų pasaulio didieji centrai irgi užmiršo savo krikščionišką ir prometėjišką kilmę ir lieka pasinėrę į lėkštus miesčioniško gyvenimo džiaugsmus. Vakarams ima trūkti įkvėpimo. Kas pasakytų, kokia šiuo metu yra Vakarų svajonė? Apie ką kolektyviškai svajoja Vakarai? Taip, kolektyviškai, nes jeigu Vakarus jau sudaro tik individai, tuomet tikrai prasti popieriai. Kas vienija Vakarus, be aukštų gyvenimo standartų? (Beje, tokį klausimą pirmą kartą išgirdau iš gana aršaus JAV Kongreso nario respublikono.) Europa bando išlaikyti aukštą gerovę – bet ne daugiau. Ji norėtų imtis didesnio moralinio vaidmens pasaulyje, bet jos lyderiams trūksta nužudyto Švedijos kairiųjų premjero Olafo Palmės drąsos ir ryžto.
Prezidentas George’as W. Bushas kalba apie demokratijos sklaidą pasaulyje, bet „sklaida“ Irake jau mažai ką beįkvėpia. Žinia, demokratija nėra savitikslė, ji – tik priemonė pagerinti dvasinį ir materialinį žmogaus gyvenimą. Pažvelgę į pačią Ameriką, pamatysime, kad joje dvasinis plačiųjų gyventojų sluoksnių gyvenimas, švelniai tariant, labai kuklus, o materialinis irgi atsilieka nuo daugelio Europos, ypač Skandinavijos, kraštų. Todėl G. W. Bushas ir nepaaiškina, vardan ko skleidžiama demokratija. Norėtųsi tikėti, kad ne dėl dar didesnio vartojimo.
Prometėjišką nišą, kurią apleido Vakarai, šiuo metu užėmė radikalusis islamo sparnas. Išoriškai krikščioniškų, bet iš vidaus miesčioniškų Vakarų laukia alinanti konkurencija. Radikalusis islamas išnaudoja savimi patenkintų Vakarų klaidas skurdo ir nelygybių kamuojamame XXI amžiaus pasaulyje. Jeigu Vakarai nuoširdžiau pasidalytų turtais ir gerove su besivystančiomis šalimis, o daugianacionalinės korporacijos mažiau naudotųsi jų atsilikimu, galbūt nebereikėtų švaistyti milijardų karui su išreklamuotu terorizmo baubu?
Algirdas Paleckis yra Seimo Socialdemokratų frakcijos narys.
„Omni.lt“ redakcija publikuoja visus Lietuvos politikų pateiktus straipsnius, jų netrumpindama ir neredaguodama. Už straipsnyje išdėstytas mintis atsako politikas.
