REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Nuo sovietinės destrukcijos mašinos savame kiaute ilgai slėpęsis laisvasis Lietuvos intelektualinis gyvenimas tik dabar, praėjus daugiau nei dešimtmečiui po Nepriklausomybės atkūrimo, pradeda lįsti lauk į dienos šviesą. Jauną šalį krečiančios politinės krizės subrandino naują trisdešimtmečių intelektualų kartą, kuri palikusi patogias universitetų auditorijas išeina į viešumą ir pradeda skleisti intelektualinę mintį už didmiesčių sienų.

REKLAMA
REKLAMA

Taip teigia Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos instituto direktorius Leonidas Donskis, kuris pirmiausia buvo pripažintas užsienio akademiniuose sluoksniuose, bet dabar tampa vienu iš ryškiausių ir geriausiai žinomų Lietuvos intelektualų atstovų.

REKLAMA

Ar egzistuoja Lietuvoje gyvybingas intelektualinis gyvenimas, kai vyksta diskusijos, keičiamasi mintimis, idėjomis? Ar atsiranda naujų pasiūlymų?

Manau, kad taip. Aš manau, kad galbūt buvo prigesęs mūsų intelektualinis gyvenimas ta prasme, kad jis kurį laiką nebuvo tapęs viešosios erdvės dalimi. Lietuvos intelektualinis gyvenimas visada buvo pakankamai intensyvus ir įdomus.

Netgi sovietmečiu jis vyko, tik jis buvo hermetiškas. Lygiai taip pat kaip visa humanitarinė kultūra: rašytojai sau, filosofai sau. Tai buvo kažkokios grupės, cechai, kurie organizuodavo įvairias ir įdomias diskusijas, bet jos niekada nebuvo tapusios viešosios erdvės dalimi, nes, suprantama - nedemokratinėje, antidemokratinėje sistemoje tokie judėjimai nebuvo įmanomi.

REKLAMA
REKLAMA

Kai Lietuva tapo nepriklausoma, vėlgi kurį laiką, man rodos, tai buvo komplikuoti dalykai todėl, kad įvyko tokia gili kultūros transformacija. Aišku, ji dar nėra pasibaigusi. Paprasčiausiai ilgą laiką kultūra neprisitaikė prie pakitusių ekonominių bei politinių realijų ir daugumos kultūros žmonių laikysena buvo daugiau šoko, skundo, nepasitenkinimo negu tokio produktyvaus ir intensyvaus darbo.

Dabar tai atsiranda. Nors galbūt situacija ir neatitinka visų kultūrininkų lūkesčių. Dabar vis daugiau atsiranda jaunų intelektualų. Paminėčiau internetinę žiniasklaidą ir jos intelektualus. Būtų galima minėti ir Gintautą Mažeikį iš Šiaulių, ir Egidijų Aleksandravičių, profesorių iš Vytauto Didžiojo universiteto. Tai žmonės, kurie yra tikri viešieji intelektualai ir kurie ne tiktai praturtina žurnalistiką savo atėjimu, savo kritine mintimi, savo poleminiais darbais, bet yra žmonės, kurie intelektualinį gyvenimą tiesiog perdavė į tą labai reikalingą plotmę, būtent į viešąsias politines diskusijas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dabar Lietuvoje formuojasi ta intelektualinė kultūra, kurią jau gali pajusti visuomenė. Ji gali pajusti, kad iš tikrųjų yra intelektualių žmonių, akademinių žmonių, kultūros žmonių mintis, kuri neminta savimi pačia ir nėra skirta uždaroms grupėms, o tiesiog visam gyvenimui reformuoti, keisti arba netgi palaikyti kažkokias svarbias tradicijas.

Dėl to aš nebūčiau pesimistas. Mano manymu, intelektualinis gyvenimas šiuo metu Lietuvoje teikia vilčių jau vien todėl, kad jis yra pakankamai intensyvus. Aš kartais net galvoju, kad kyla nauja grėsmė. Kad neatsitiktų taip, jog tas mūsų intelektualinis gyvenimas truputėlį nenueitų vien tik į polemiką. Reikia ir tylaus darbo. Reikia sugebėjimo formuoti kažkokias kūrybines grupes, nes priešingu atveju nebus ko publikuoti, išskyrus polemikas ir diskusijas.

REKLAMA

Jūs jau paminėjote internetines svetaines. Kur dar ir kaip reiškiasi intelektualinis gyvenimas?

Universitetai, kavinės - tai čia yra tradiciniai židiniai. Universitetuose visada intelektualinė kultūra subręsta, susiformuoja ir tarpsta.

Aš sakyčiau, kad ne tik internetiniuose portaluose. Šiaip jau jų atsiradimas yra didžiulės svarbos dalykas. Tie internetiniai portalai yra be galo svarbūs, jie tiesiog yra išugdę naują būrį labai gerų komentatorių, gerų analitikų, labai rimtų jaunų inteligentų.

Bet aš dar paminėčiau ir tokius dalykus, kaip vis dažniau organizuojamas apskrito stalo diskusijas. Jų Lietuvoje daugėja.

REKLAMA

Kita vertus, yra dar vienas dalykas, kuris, man atrodo, lemtingas. Tai yra viešos paskaitos, kurias skaito aktyvūs vieši žmonės, tokie kaip Darius Kuolys, vienas kitas politologas, neprarandantis ryšio su visuomene, pavyzdžiui, Lauras Bielinis, Vladimiras Laučius. Tai yra žmonės, kurie susiję, pavyzdžiui, su Pilietinės visuomenės institutu, vadovaujamu D. Kuolio.

Mes čia matome naują formą - tai yra vieša paskaita mažame miestelyje, kažkur provincijoje. Tai yra labai geri dalykai. Tai rodo, kad žmonės, kurie stebi politinį gyvenimą, jį profesionaliai analizuoja, jau jaučia patys poreikį dalytis šia informacija, diskutuoti su visuomene. Jie nenori vien tik hermetiškoje grupėje tai daryti, nes jie supranta, kad jeigu to nedarysi visuomenėje, atsiras kažkokie pavojingi vakuumai - moraliniai, politiniai, kultūriniai. Tai yra išmintingas gestas tam, kad būtų mažinamas kultūrinis, politinis susvetimėjimas visuomenėje. Geriau yra kaip galima daugiau viešojo gyvenimo.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taigi įdomus viešasis gyvenimas vyksta ne tik Vilniuje, o provincijoje visiškai neseniai jis pradėjo vykti būtent Pilietinės visuomenės instituto dėka.

Kas nulėmė tą išėjimą į viešumą, kur buvo lūžis?

Man atrodo, yra dvi priežastys.

Vienas dalykas, kad lūžis įvyko, kai prasidėjo buvusio prezidento Rolando Pakso skandalas. Tai buvo iš tikrųjų lemtingas momentas, nes jauni žmonės, kurie nebuvo partinės politikos žmonės, bet buvo gana aktyvūs intelektualiniu požiūriu, kaip mano minėtieji Andrius Navickas, V. Laučius, D. Kuolys, išėjo į viešumą. Kadangi vyko ypač komplikuota ir nešvari politika, o Lietuvos viešoji erdvė ir politika buvo pastatyta į didelį pavojų, buvo aiškiai suprasta, kad tai yra situacija, kai reikia pasirinkti ir kai reikia dalyvauti viešuose debatuose, tiesiog kovojant už viešąją opiniją. Tai buvo lemtingas lūžis, kai šitie žmonės įsitraukė į kovą už viešąją nuomonę.

REKLAMA

O antras dalykas, - aš sakyčiau, jis yra svarbesnis, - net ne pati susiklosčiusi situacija, bet laiminga aplinkybė, kad tuo metu jau buvo išaugusi šita karta - žmonės, kuriems šiandien yra trisdešimt, truputį daugiau nei trisdešimt metų. Laimei, šita karta susiformavo, nes šiuo metu bent jau mano viltis yra ne tik tie, kuriems yra tarp keturiasdešimt penkiasdešimt, bet ir tie jaunieji intelektualai, kuriems apie trisdešimt ir truputį per trisdešimt metų.

Jūs minite būrelį intelektualų. Kaip manote, ar, pavadinkime, intelektualiniame pogrindyje yra daugiau pajėgų, kurios galėtų eiti į viešumą?

REKLAMA

Aš manau, kad taip. Yra labai įdomus dalykas. Kai prasidėjo šitos visos karštos istorijos, susijusios su „Lietuvos“ kino teatru, protestuoja jaunimas. Protestuoja daug jaunų, neabejingų žmonių. Tai labai geras ženklas. Taigi aš manau, kad internetiniuose portaluose, viešojoje erdvėje, spaudoje, knygose vis dažniau pradės reikštis jauni žmonės, intelektualiai pajėgūs, aktyvūs, turintys rimtų ambicijų.

Ar intelektualiniame gyvenime įžvelgiate skirtingas kryptis, skirtingus judėjimus su skirtingomis idėjomis, tarp kurių megztųsi dialogas, o kartu vyktų ginčai?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šito aš truputėlį pasigesčiau. Yra skirtingos srovės, bet tarp jų esama kiek daugiau antagonizmo negu noro bendradarbiauti. Pasigendu gilesnio, rimtesnio kontakto tarp katalikiškos jaunos inteligentijos ir sekuliariosios arba liberaliosios jaunosios inteligentijos. Kai kada šie kontaktai yra. Jie yra akademiniame lygmeny, kai, pavyzdžiui, studentiškos organizacijos kuo puikiausiai bendradarbiauja. Pavyzdžiui, Vytauto Didžiojo universitete jaunoji studentų „Santara-Šviesa“ puikiai bendradarbiauja su ateitininkais, su skautais. Vadinasi, užaugo tolerantiška ir protinga jaunoji karta.

REKLAMA

Bet problema yra tarp mano kartos žmonių, kuriems yra truputį per keturiasdešimt metų. Pavyzdžiui, „Naujasis Židinys-Aidai“. Tai yra rimtas katalikiškas kultūros žurnalas ir aš labai gerbiu jo aukšto lygio redakciją, bet nematau jokių galimybių pradėti produktyvų dialogą tarp „Naujojo Židinio-Aidų“ ir kitokios orientacijos žurnalo, tarkime, „Akiračių“. Yra per daug priešiškumo, nepasitikėjimo, sarkastiškos gaidelės.

Iš kur kyla priešiškumas?

Iš kai kurių žmonių laikysenos ir dėl to tenka apgailestauti. Nes esama daugiau antagonizmo negu noro.

REKLAMA

Jūs klausėte, ar esama viešojoje erdvėje sveikų ginčų, debatų. Sakyčiau, problema ta, kad yra daugiau grupavimosi į grupuotes, bet tarp tų grupuočių stinga geros, pozityvios įtampos. Grupavimasis yra labai normalus, sveikas dalykas. Ir politinio, ir kultūrinio gyvenimo logika yra tokia, kad ieškoma bendraminčių. Bet jau po to būtų gerai, kad tos grupuotės užmegztų dialogą. O šito kol kas trūksta.

Ar tai istorinės priežastys? Kaip tai susiformavo?

Iš dalies dėl to, kad viskas yra trapu, viskas yra nauja, šviežia. Lietuva šiuo metu yra eksperimentinė improvizacinė erdvė. Kita vertus, mūsų intelektualinis gyvenimas, palyginti su Vakarų šalių, nėra toks brandus, dar labai jaunas.

REKLAMA
REKLAMA

Yra ir istorinės tradicijos. Šis tas paveldėta iš tarpukario Lietuvos. Nors dabartinė Lietuva labai skiriasi nuo smetoninės. Ji suformuota jau kitos Europos, kitos aplinkos ir kitos patirties. Bet kai kas atkeliauja. O būtent atkeliauja pakankamos įtampos tarp sekuliarios inteligentijos ir katalikiškos inteligentijos.

Lietuvos išeivija sovietų okupacijos metais buvo faktiškai pagrindinis intelektualinis židinys. O kaip yra dabar?

Kinta jo vaidmuo. Dar visai neseniai išeivija iš tikrųjų buvo maitinanti versmė, nes ji sukūrė stebuklą, ypač dipukų generacijos žmonės, jų sūnūs, dukterys - dipukų vaikai, ir tie, kurie pradėjo reikštis 6-7-ajame dešimtmetyje.

Tai buvo stebuklas, nes grupelė žmonių, saujelė literatų sukūrė literatūrą, kuri daugmaž prilygo visai Lietuvos kultūrai.

Aš manau, kad paskelbus nepriklausomybę geri penkeri ar šešeri metai buvo garantuoti išeivių dėka. Išeivijos dėka tiesiog mes turėjome ką versti, mes turėjome ką skaityti, ir vyko įdomus darbas būtent jų dėka.

Vėliau situacija pradėjo keistis. Viena vertus, pradėjo trauktis anapilin garsūs žmonės. Kita vertus, paaiškėjo, kad situacija pasikeitė: jau be lietuvių, gyvenančių Lietuvoje, pagalbos kai kurie išeivijos leidiniai pradėjo neišlaikyti savo mokslinio lygio. Natūralu, kad „Metmenis“ savo darbais perėmė Lietuvos žmonės, „Akiračiai“ net fiziškai persikėlė į Lietuvą. Žodžiu, įvyko tai, kas ir turėjo įvykti: Lietuva turėjo grąžinti simbolinę skolą, tiesiog perimti tuos dalykus. Ir taip tie žmonės sukūrė stebuklą, jie tiek dešimtmečių palaikė labai aukšto lygio lietuvišką kultūrą.

REKLAMA

Dabar aš nesitikiu tokių iššūkių ir tokių intelektualinių injekcijų, kokias mes patyrėme anksčiau. Pati Lietuva iš principo šiuo metu yra tas katilas, kuris verda, kuris kunkuliuoja.

Bet ką gali žinoti. Kadangi emigracija yra pakankamai intensyvi, išvykę nemažai kūrybingų žmonių - nemažai lietuvių menininkų, dailininkų, grafikų Niujorke, Los Andžele. Nekalbama tik apie ekonominius emigrantus, kurie gyvena Airijoje, Anglijoje, Ispanijoje. Yra nemažai menininkų, ypač Amerikoje. Ką gali žinoti, jų vaidmuo gali būti labai įdomus, jie gali pratęsti išeivijos kultūros tradicijas.

Bet vis dėlto manau, kad šiuo metu labiau reikėtų pasikliauti pačia Lietuva ir Europos įtakomis - Šiaurės šalių ir Vidurio Europos įtakomis. Aš dėčiau labai daug vilčių į Lietuvos ryšius su Vidurio ir Rytų Europa, į ryšius su Lenkija, su Ukraina, nes Lietuva jau yra perėmusi iniciatyvą daugelyje sričių ir ji nebeima, o greičiau duoda. Bet dar yra labai daug įdomių dalykų, kuriuos mes galėtume gauti iš Šiaurės šalių.

Ar mūsų intelektualinis gyvenimas gali išeiti už Lietuvos ribų, padaryti poveikį Europos intelektualiniam gyvenimui?

REKLAMA

Aš daugiau vilčių dėčiau į mūsų meną, nes intelektualinė kultūra gali turėti įvairių kanalų. Vis dėlto lietuvių kalbą (nors kaip archajiška kalba ji svarbi kalbininkams) vartoja per mažai žmonių, kad būtų galima tikėtis, jog lietuviškai kalbantys teoretikai arba intelektualai darytų kokį poveikį Europai.

Patikimesnis būtų kitas kanalas. T.y. maždaug priimti tokį Šiaurės Europos modelį, kokį turi suomiai, švedai: išlaikyti aktyvią kultūrą nacionaline kalba, bet tuo pačiu metu geriausią savo kultūros dalį skatinti eksportuoti į kitas šalis anglų kalba.

Lietuva turi daryti tai protingai. Turi būti aukšto lygio knygų rašymas ir lietuvių kalba, kad ji funkcionuotų kaip mokslo kalba, intelektualinio gyvenimo kalba. Kad nebūtų taip, kad lietuviškai kalbame virtuvėje arba baliuje, o kūrybinį darbą dirbame anglų kalba. Bet geriausią, stipriausią savo intelektualinės kultūros dalį, stipriausius žmones reikia skatinti reprezentuoti savo šalį.

Tada mes galime turėti pakankamai ambicingų žmonių, galinčių atverti tą patirtį, kurios neturi Vakarų europiečiai. Mūsų visuomenės analitikai, mūsų kultūros interpretatoriai gali būti įdomūs. Ateina laikas, kada Europa norės kažką išgirsti iš Lietuvos.

REKLAMA

Dėl to reikia tam tikros protingos intelektualinės kultūros politikos. Aš, pavyzdžiui, kol kas labai daug vilčių sieju su menu, nes niekas šiuo metu taip nereprezentuoja Lietuvos kaip menas. Teatras, dokumentinis kinas, modernusis šokis, muzikinė kultūra, ypač akademinė šiuolaikinė muzika, kuri jau seniai išėjusi už Lietuvos sienų.

Bet šalia menų aš tikėčiausi, kad jeigu mes turėtume protingą akademinę kultūros politiką, tada būtų galima tikrai pagalvoti apie tai, jog reikia geriausią, stipriausią savo dalį orientuoti į tai, kad būtų aktyviai dalyvaujama europiniame intelektualiniame gyvenime. Šitą galime padaryti, reikia tik valios ir proto.

To ir palinkėsime. Dėkui už pokalbį.

Kalbėjosi Tomas Vaiseta

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų