REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Ne tik pasaulio visuomenė, bet ir (svarbiausia) patys irakiečiai džiaugiasi gruodžio 15-ąją vykusių rinkimų sėkme. Galima tvirtinti, kad su okupacinių koalicijos pajėgų pagalba baigiamas vienas svarbus šalies demokratizavimo tarpsnis ir prasideda kitas – savos nuolatinės valdžios įtvirtinimo laikas. Šalies savisauga pereina į irakiečių rankas.

REKLAMA
REKLAMA

Irakiečiai būriais traukė prie balsadėžių atiduoti balsus už savus kandidatus. 10 milijonų žmonių (apie 70 proc. rinkimo teisę turinčių) iš 6 655 kandidatų rinko 275 parlamento narius, kurie jau vėliau paskirs prezidentą ir formuos vyriausybę. Rinkimuose dalyvavo 307 partijos partijėlės ir 19 koalicijų. Šie skaičiai rodo politinių įtampų įvairovę, kurią lemia gentinė ir etninė visuomenės sandara. Bene svarbiausias dalykas tas, kad rinkimuose aktyviai dalyvavo visų trijų didžiųjų bendruomenių žmonės: kurdai, šiitai, sunitai.

REKLAMA

Sunitų lyderiai pripažino ankstesnių rinkimų boikotą buvus klaida, tad ragino savuosius kuo aktyviau dalyvauti šiuose rinkimuos ir pirmieji pripažino rinkimų sėkmę. Sunitų sukilėlių regionuose pasipriešinimo būriai saugojo rinkimų apylinkes nuo teroristų išpuolių. Beje, amerikiečiai iš esmės pripažįsta sukilėlių teisę priešintis okupacinėms pajėgoms, tačiau niekada nepripažino ir nepripažins teroristinio karo prieš taikius gyventojus.

REKLAMA
REKLAMA

Rinkimuose dalyvavus visoms pagrindinėms etninėms religinėms bendruomenėms, o jų lyderiams pripažinus rinkimus randasi tvirtas pagrindas, palaikysiantis irakiečių visuomenės sanglaudos procesą. Visos įtakingos politinės jėgos dabar jau turės galvoti apie stabilios vyriausybės kūrimą, savos politinės įtakos institucinį įtvirtinimą. Tad galima viltis, jog įsibėgėjantis natūralus politinis vyksmas mažins sukilėlių įkarštį ir jų pajėgas. Karinių formuočių lyderiai puikiai suvokia, jog kaip tik dabar yra laikas savą įtaką paversti realia politine valdžia. Suprantama, niekas negali numatyti, kokie politiniai veikėjai tarsis ar kovos su teroristais, kokios nuverstojo režimo elito grupuotės įgaus ar neįgaus realią valdžią. Tačiau visi suvokia, kad atsiranda galimybė pereiti į palyginti ramios politinės raidos vėžes.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nors Irakas toli nuo Lietuvos, tačiau įvykiai šioje šalyje dėmesingai sekami – Irake tarnauja būrys mūsų kariškių. Esame JAV partneriai ir kartu su koalicijos pajėgomis padedame amerikiečiams įtvirtinti šioje šalyje naujo demokratinio gyvenimo gaires. Lietuvos indėlį ir politinį nuoseklumą nesyk yra pažymėję aukščiausi Jungtinių Valstijų pareigūnai.

Stebėtina, jog kaip tik prieš įvykusius rinkimus keletas mūsų politikų pareiškė, kad metas išvesti Lietuvos karius iš Irako. Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas kreipėsi į prezidentą Valdą Adamkų, siūlydamas Valstybės gynimo tarybos darbotvarkėn įtraukti klausimą apie Lietuvos strategiją Irake. Niekas nedraudžia svarstyti, kada išvesti Lietuvos karius iš Irako, tačiau ar dera tai daryti šiuo metu aukščiausiems valstybės pareigūnams? Manyčiau, nedera. Ir štai kodėl.

REKLAMA

Pirmiausia mūsų karių išvedimas turi būti aptartas su amerikiečiais. To aptarimo nedera paversti politinių spektakliu. Kol kas veikia Seimo nutarimas, pagal kurį taikdariškų misijų mandatas pratęstas iki 2007 metų pabaigos. Nutarimas yra Lietuvos, kaip sąjungininkės, įsipareigojimas. Apie įsipareigojimų keitimą pirmiausia dera įspėti ne viešosios politikos, o diplomatijos lygiu. Būtina atsižvelgti ir į tai, kad vieši mūsų politikų pamąstymai apie būtinumą „išeiti iš Irako“ niekaip nepadeda mūsų kariams vykdyti sudėtingą ir atsakingą misiją.

REKLAMA

Kyla įtarimas, kad kalbos apie „Lietuvos strategiją Irake“ pridengia visai kitus politinius akstinus, nes Lietuvos strategija yra visiškai aiški – būti JAV sąjungininke ir deramai vykdyti prisiimtus įsipareigojimus. Gali būti, kad kaip tik politinės partnerystės su Jungtinėmis Valstijomis teikiama Lietuvai nauda ir kelia nerimą kai kuriems aukšto rango politikams, kurie visais būdais diegia „Kremliaus neerzinimo“ nuostatą. Rusijoje vis stiprėjant politinio revanšo nuotaikoms ir skleidžiantis neoimperinės politikos apraiškoms Lietuvos saugumą laiduoti gali tik glaudi partnerystė su Jungtinėmis Valstijomis, kadangi tik Jungtinės Valstijos turi galios tas apraiškas riboti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kaip tik Baltijos regione artimiausiu metu stiprės Jungtinių Valstijų, kaip šių šalių saugumo garanto, vaidmuo. Europos Sąjunga tokiam tikslui dar nėra subrendusi. Šitą nesubrendimą, istorijos pamokų nepaisymą akivaizdžiai parodė buvusio Vokietijos kanclerio Gerhardo Schroederio elgesys. Kancleris skubota sutartimi dėl dujotiekio tiesimo Baltijos jūros dugnu ne tik pamynė Baltijos šalių ir Lenkijos interesus, bet ir tapo Kremliaus kagėbistų apmokamu veikėju. Gal ir Prancūzijos prezidentui jau numatytas panašus postas?

Tad neabejotina, jog šiuo metu kalbos apie mūsų karių išvedimą silpnina Lietuvos, kaip patikimos Jungtinių Valstijų partnerės, įvaizdį. Jos pasitarnauja Rusijos vykdomai Baltijos šalių atžvilgiu propagandinei kampanijai – žiūrėkite, Lietuvoje esama įtakingų politinių jėgų, nesutinkančių su JAV vykdoma politika. Klausimas, ar esama tokių kalbų režisierių? Atsižvelgiant į Seimo pirmininko A. Paulausko seną partnerystę su Darbo partijos lyderiu Viktoru Uspaskichu, taip pat į pastarojo iniciatyvą aiškintis „kenkėjišką“ Atviros Lietuvos fondo ir George‘o Soroso veiklą, galima spėti tokių režisierių esant Darbo partijos vadovybėje. Suprantama, tai tik spėjimas, tačiau visiems žinoma, kad „Kremliaus žvaigždės paviliotųjų“ būrelyje nemažai įtakingų politikų ir verslininkų. Jie jaučia ne tik Rusijos, bet ir Europos paramą – tvirtas Lietuvos apsisprendimas palaikyti Jungtinių Valstijų politiką ne prie širdies ir daliai ES politinio elito.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų