REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Viešojo kultūros gyvenimo kasdienybėje kritika, - recenzija ar reportažas, - yra nepaprastai svarbus veiksnys. Be jo nebūtų išvengiama fatališko pasimetimo, dezorientacijos ir stingdančio uždarumo savuosiuose kiautuose - specializuotose profesionalų grupėse, savųjų klanuose, valdžios ir galios projektuose.

REKLAMA
REKLAMA

Ar Lietuvoje nėra atsitikę taip, kad recenzija iš dalies virto kultūrinės rinkodaros dalimi žiniasklaidoje arba anonimiška, viešumos vengianti konkurencinės kovos išraiška įvairių konkursų užkulisiuose? Čia nekalbu apie akademinę kritiką ir analizę, kurios sėkmingų apraiškų galime aptikti ne tik mokslinėje spaudoje, bet ir gyvose diskusijose. Kalbu apie tokį recenzavimą, kuris peržengia specializuoto gyvenimo ribas ir tampa bendrakultūrinės komunikacijos dalyviu. Taigi atlieka visuomenės apšvietos misiją. Labiau pripratusiems prie Vakarų spaudos, Lietuvos viešoji erdvė gerokai primena dykrą su viena kita apykreive pušele iš „Anykščių šilelio“.

REKLAMA

Būtų paprasta sakyti, kad lietuvių literatūros, teatro ar muzikos kritikos pajėgumas - spėjant bent jau iš publikacijų populiarioje spaudoje - gerokai atsilieka nuo pačių kūrybinių procesų literatūros, teatro ar muzikos baruose. Dar rečiau viešų kritikų pastebimi tokie kultūros ir visuomenės gyvenimo reiškiniai, kurie (bent jau anglosaksų šalyse) yra kasdienės kritikos objektas. Pas mus nerasime kvalifikuoto reportažo iš teismo salės ar nuolatinės apžvalgų skilties, skirtos restoranams. Tiesa, reikia pasidžiaugti bent keliomis išimtimis. Štai prieš daugelį metų „Lietuvos rytas“ buvo atradęs tokį restoranų žinovą, tačiau jo vardas šiandien baigia pasimiršti. Kitas recenzijos fronto karys ilgą laiką buvo Gintaras Beresnevičius, sugebėjęs rasti laiko televizijos laidų ar net ištisų lengvo skaitymo žurnalų recenzijoms. Tačiau, ko gero, ir jis baigia pavargti, šaukdamas tyruose.

REKLAMA
REKLAMA

Masinių ir komercinių reklamos akcijų triukšme daugelis jau ir nebegali atskirti, kur čia nepriklausoma recenzija, o kur reklaminė panegirika, leidžianti sau pamiršti net artimos praeities faktus. Per pastaruosius metus buvo ir klaidinančių riksmų apie esą pirmąsyk Lietuvoje atliekamus kūrinius, pastatytus spektaklius. Ko vertas dvejų metų senumo, bet neužmirštamas naujametis šaukinys į Lietuvos operos ir baleto teatro „Linksmosios našlės“ premjerą, kuris buvo ilgai pumpuojamas į eterį, įtikinėjant būsimą publiką apie neva pirmąjį šios operetės pastatymą mūsų šalyje. Bet šis komentaras ne apie komercines klastotes. Jų buvo ir bus, kol bus jomis tikinčių. Tai kultūros verslo logika.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tiesą sakant, nėra reikalo ilgai įrodinėti, kad recenzavimo kultūra Lietuvoje per keliolika metų gerokai nusmuko. Tačiau prasminga paklausinėti savosios ir svetimosios patirties, kodėl taip atsitiko. Kokie vidiniai, sociopsichologiniai ir intelektiniai reiškiniai prisidėjo prie apgailėtino kultūrinės viešumos pavidalo? Žinia, kas nors iš anksto pasakys, kad esame nedidukė, ne itin raštinga tauta, todėl sunku tikėtis skirtingų pažiūrų, nevienodų skonių, bet kvalifikacijos standartus palaikančios spaudos. „The New York Review of Books“ yra aukštumos, kurių mes niekad nepasieksime. Lygiai kaip esame pasmerkti pavyduliauti didiesiems vokiečių ar prancūzų laikraščiams, galintiems sau kone kasdien leisti dideles rimtų recenzijų paklodes.

REKLAMA

Bet, ko gero, dar ne čia slypi tos priežastys, kurios priklauso ne nuo mūsų skaičiaus ar kritinės raštingumo masės. Vertėtų pamąstyti apie tai, kodėl principingo ir kvalifikuoto recenzento Lietuvoje ne tik nėra ieškoma (o vertėtų jau ir žiburį uždegti!), bet jo ir nenorima. Jei toksai atsiranda, ne paslaptis - jis dargi jaučiasi nelabai saugus. Net pseudonimai negelbsti tos varganos srities. Galima įtarti ir kitokias priežastis. Kritinis potencialas kartais platinamas anoniminių komentarų kanalais, bet dėl specifinės terpės racionali ir geranoriška kritika nepasiekia adresato. Vieni išsikrauna, bet kiti apie tai nesužino.

REKLAMA

Peršasi galvon mintis, kad recenzavimo kultūros ūgtelėjimui trukdo bendro apsišvietimo ir smalsumo (domėjimosi kuo nors kitu, nei esi tu pats, prasme) seklumos. Komunikacija užsisklendžia savųjų klanuose, o požiūris į kitą dažniausiai apsiriboja siekiu atpažinti, kam, kokiai grupuotei jį galima priskirti. Tą diagnozę padarius, rašinio turinys, jo interpretacija, svarbiausios mintys jau nėra svarbios. Tokia virtuali hierachizacija gali būti susijusi su kuriančiosios asmenybės nevisavertiškumu, įveliančiu į reikšmingumo lenktynes, bet trukdančiu tiesiog dalytis prasmėmis su kitais. Požiūrio į kitus agresyvumas, išankstinis įtarumas dar neidentifikuoto viešosios erdvės dalyvio atžvilgiu yra akivaizdus nūdienos faktas.

Trūkčiojanti individualybės emancipacija Lietuvoje aiškiai prašosi papildomo laiko – penkiolikos metų buvo negana. Vienos tiesos galios piramidė, normatyvinė, institucinė autoritetų atranka yra tai, ką paveldėjome iš nesenos praeities. O juk tik laisva asmenybė gali susivokti savosios laisvės ir gebėjimų ribose. Ir tik laisva asmenybė gali ieškoti kito ir nebūtinai tokio paties, bet irgi pasigedusio atsakymų į svarbiausius būties klausimus. Kol nepajuntamas nuoširdus džiugesys, kad be mūsų pačių yra kiti, nebūtinai sulaukėję lenktynėse dėl pripažinimo, duonos kąsnio ar valdžios siekių, matyt, ne itin tikėtina nei padori recenzija, nei smalsus jos skaitytojas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų