REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pastaruoju metu įvairiuose visuomenės sluoksniuose vis dažniau prabylama apie tai, kad Lietuvai pasiekus svarbiausius tikslus, tapus ES ir NATO dalimi, stinga tolesnės valstybės ateities vizijos. Sakoma, kad naujos vizijos nelabai gali pasiūlyti ne tik politikai, bet ir intelektualai, iš kurių visuomenė laukia idėjų. Kaip yra iš tikrųjų?

REKLAMA
REKLAMA

„Akiračių“ 5-ajame numeryje Vytauto Rubavičiaus ir filosofo prof. Arvydo Šliogerio pastabos.

REKLAMA

Arvydas Šliogeris: Ne vizija, o atsakomybė

Visada buvau prieš vizijas. Jos man kvepia bolševizmu ir dar blogesniais dalykais. Nemanau, kad integracija į ES arba NATO buvo vizijos. Tai tiesiog techninės užduotis, sprendžiant konkrečias strategines problemas. Ir tai buvo ne vizija, o konkreti politika, garantuojant savo valstybės saugumą. Normalus pilietis turi ne vizijas kurti, o siūlyti konkrečius darbus. Dabar ir verslininkams,ir intelektualams Lietuvoje yra geros sąlygos užsiimti konkrečiais darbais. Svarbiausia sąlyga – laisvė.

REKLAMA
REKLAMA

Tas sąlygas ir reikia išnaudoti. O kaip mums seksis Europos Sąjungoje dar pažiūrėsim. Juk tai visiškai naujas darinys ir atskirai nuo Europos apie Lietuvos viziją visai nebeįmanoma galvoti. Žinoma, man kelia siaubą nutautėjimas, bet čia jau mano sentimentai. Ir dar emigracija, kurioje blogiausia - vergo sindromas. Juk iš tų tūkstančių daugelis išvažiavo ne todėl, kad negali pragyvent čia. Galbūt dėl to kalta „vizija“. Kad ten, kur daugiau moka, tavęs laukia pasakų šalis... Būtent tokia vizija ir veikia destruktyviai. Lietuvoje jau galima susikurti normalų gyvenimą ne tik medžiagine prasme. Aišku, yra dalis žmonių, kurie turės pražūti - keli šimtai tūkstančių alkoholikų, tinginių, bet man jų visai negaila.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nuo mūsų pačių priklauso, ką padarysim ir kokį gyvenimą susikursim. Bet žmonės vis inkščia ir tas inkštimas man jau nusibodo iki gyvo kaulo. Savo dejuojantiems bendraamžiams vis primenu, ar jau pamiršom iš kokio kalėjimo išėjom, tikrąja to žodžio prasme iš konclagerio. Tad ar gali viskas taip greitai pasikeisti? Ir man daug kas nepatinka, ypač tai, kas dedasi Seime, nepatinka kai lenda vos ne padugnės, nevykėliai, kurie kažkur nepritapo ir ieško išganytojo... Bet vis tiek dabar per penkiolika metų įvyko daug gerų dalykų. Kur kas blogiau buvo 1992 m. Tada jutau visišką neviltį, o per tuos paskutinius metus pasidariau netgi optimistu. Kalbos apie vertybių krizę man atrodo beprasmiškos. O kur tos vertybės egzistuoja? Kieno vertybių krizė? Už vertybes kiekvienas atsakingas pats: žmogui būdingas dalykas – neva aš pats geras, o kiti – blogi, dėl to tada kalta vertybių krizė ar vizijų stoka.

REKLAMA

Kas kita kokios „vizijos“ mums brukamos. Iš „mass media“ pilasi smurtas, pornografija, padugnės, tikinama, kad visi perkami, visi niekšai, kvailiai. Tokios propagandos branduolys – visi esame šlykštūs, o gyvenam tam, kad gertume šimtus kainuojantį konjaką, nusipirktume prabangų automobilį, pilį ir t.t. Ir dar visi milijonieriai yra vagys, tad jeigu nevogsi ir nieko nebus, tikras vyras yra tik tas, kuris su pistoletu ir pasiima pinigus etc. Ir žmonės tokia „vizija“ patiki, nes pasaulis piešiamas tik dviem spalvom – arba purvas, arba saldus kičas. Bet juk nėra taip. Ir žmonės nėra tokie bjaurūs, kaip bandoma įtikinti. Jeigu mes patikėsim ta propaganda, tai ir bus vertybių krizė.Vertybės yra čia ir dabar, tai kiekvieno mūsų reikalas ir atsakomybė. Mažiau reikia žiūrėti televizorių, skaityti laikraščių ir dings visa vertybių krizė. Ir nereikės jokių vizijų. Tereikia labai gerai kiekvienam atlikti savo darbą, elgtis taip, kad kuo mažiau skaudėtų kitiems.

REKLAMA

Vytautas Rubavičius: Apie nacionalinius tikslus ir priemones

Politikai ir politikos apžvalgininkai beveik vienu balsu tvirtina, jog įstojusi į NATO bei Europos Sąjungą Lietuva, kaip valstybė, įgyvendino savo didžiuosius tikslus, tad dabar atsidūrusi nelyg pereinamojoje didelio tikslo paieškos būsenoje.

Tačiau tuos „įstojimus“ vargu bau galima laikyti visos visuomenės ar didžiosios jos dalies pajaustais ir išgyventais tikslais, teikusiais nacionalinės tvirtybės, istorinio vyksmo ir bendruomeniškumo pajautą, - juk kaip tik „stojimo“ programų įgyvendinimo metais įsitvirtino jokiais rinkimais nebeperžengiama politikus ir visuomenę skirianti praraja, masiniu reiškiniu tapo varganas visuomenės dalies gyvenimas, nepaprastai padidėjo socialinė nelygybė ir įvairiausios socialinės atskirtys, spartėjo emigracija, menkėjo švietimas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tad „stojimus“ galima laikyti tik politiniais valstybiniais tikslais, politinio elito veiklos gairėmis, tačiau neįmanoma į juos žvelgti kaip į visuomenės santalką skatinusius nacionalinius veiksnius. O juk nacionalinius tikslus ir suvokiame visuomenės santalkos, bendruomeniškumo, taip pat valstybės savumo jausenos puoselėjimo bei ugdymo atžvilgiu. Siejame juos ir su teisingu valstybės ekonominio „prieaugio“ paskirstymu.

Deja, ir šioje srityje veikta vien tenkinant savanaudiškus grupinius interesus. Tad artimiausiu metu neiškils joks nacionalinis visuomeninis tikslas, juolab tokį tikslą palaikanti veiksmų programa. Tačiau valstybinius tikslus bus bandoma formuluoti, nes jie yra būtini europietišku save laikančio politinio elito savivaizdžio bruožai. Tokio formulavimo pavyzdys yra kalbos apie Lietuvos, kaip „regiono lyderės“, vaidmenį. Tiesa, kol kas nežinia, kokio regiono. Paradoksalu, bet šiandieninį iš tautos bei visuomenės savisaugos instinkto kylantį tikslą galėtume formuluoti kaip ir sovietmečiu – išlikti. Tas instinktas negali tapti šūkiu, tačiau jį galima būtų palaikyti tam tikrais sutelktais politinių jėgų veiksmais, gerinančiais socialinę „sveikatą“, skatinančiais atsakingą bei įsipareigojantį politikų ir visuomenės dialogą.

REKLAMA

Tautos išlikimą laiduoja jos kalba ir kultūra, kaupianti ir perduodanti istorinę sugyvenimo su šia žemės vieta patirtį. Tad išlikimas ir nacionalinė savikūra – pirminis švietimo sistemos uždavinys. Nacionalinio saugumo pagrindas – ne ginkluotosios pajėgos bei sienų apsauga, o demografiniai "rodikliai", geriausiai rodantys čia ir dabar gyvenančių žmonių savijautą.

Politinių institucijų ir visuomenės sanglaudai padėtų amerikiečių „Privacy Act“ pobūdžio įstatymai, individo santykiuose su institucijomis ginantys individo teises ir neleidžiantys institucijoms nebaudžiamoms taikyti savo galią jo atžvilgiu; taip pat praverstų ir tam tikri įstatyminiai įpareigojimai vykdyti rinkimų pažadus, aukštų valdininkų atlygių kėlimo susiejimas su proporcingu pensijų didinimu. Tokias visuomenės „sveikatą“ gerinančias programas galima įgyvendinti labai greitai, užtektų joms ir dabartinių valstybės išteklių.

REKLAMA

Bėda ta, kad jos reikalauja vienos būtinos sąlygos – politinis elitas turi sąmoningai imti riboti savo neatsakingumą, dar geresnio gyvenimo siekius, atsisakyti politinėje veikloje politinės rinkodaros strategijų. Tad galima numatyti, jog bent jau artimiausioje ateityje visuomenė vis labiau skaidysis, socialinės grupės taps dar svetimesnės viena kitai ir valstybei, menkės ne tik socialinis, bet ir geografinis Lietuvos sąryšingumas, keisis demografinė mažėjančios tautos padėtis, vis labiau įsivyraujant vienam esminiam politinės valdžios kaupimo ir finansinių srautų, o sykiu ir vadinamojo elektorato valdymo tikslui.

„Akiračiai“ (www.akiraciai.lt) Nr. 5.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų