Interviu “Omni laikui” Lietuvos Respublikos Prezidentas Valdas Adamkus teigia, kad dabar pagrindinis jo uždavinys – išlaikyti stabilumą valstybėje. Jis taip pat pripažino, kad Lietuvos politinis elitas norėtų matyti Prezidentūrą silpną. Kalbėdamas apie užsienio politiką, teigia, jog galime tapti regiono lyderiai, nepaisant Europos Sąjungos senbuvių valstybių vadovų pagrūmojimų. “Kuo daugiau mus bara, tuo labiau aktyvesni mes būsime ”, teigė V. Adamkus.
Lietuvos indėlis į NATO
Lietuva jau metai kaip NATO narė. Kaip vertinate Lietuvos indėlį į šią organizaciją?
Neseniai Vilniuje įvyko NATO šalių užsienio reikalų ministrų konferencija. Šis faktas daug ką pasako. Ne viena didesnė Europos valstybė su pavydu galėjo žiūrėti, kad iš Briuselio sienų išsilaisvinusi konferencija įvyko Vilniuje, o ne Paryžiuje, Berlyne ar kur nors kitur.
O kalbant apie Lietuvos indėlį į NATO, galime prisiminti, kad Lietuva jau buvo įsitraukusi į taikos palaikymo misijas Kosove, Irake, o dabar Afganistane vadovausime misijai, atkuriant Goro provinciją. Tai labai sudėtinga provincija.
Kai kas abejoja, ar mums pavyks misija Afganistane. Gal per daug norime?
Tai nėra blogai. Norėti ir įrodyti bendrom pastangom, ko mes esame verti ir ko pajėgūs , nėra blogai. Lietuva padarė sprendimą, pagal kurio rezultatus galėsime įvertinti, ar esame pajėgūs dalyvauti tarptautinėje plotmėje, kaip mes norime, o gal pamatysime, kad per anksti išsišokome.
Lietuva Europos Sąjungoje
Lietuva jau metai kaip Europos Sąjungos narė. Kas pasikeitė nuo 2004 metų gegužės mėnesio?
Metai – labai trumpas laiko tarpas. Gerovė, apie kurią kalbėjome, jog ateis įstojus į Europos Sąjungą, dar nepasiekė žmogaus.
Tačiau mums atsivėrė galimybės savo darbu pagerinti gyvenimą. Tie, kurie važinėja po Europą, jaučia privalumus: supaprastėjo kelionės, nebereikia vizų. Mums atsidarė rinkos, kurios anksčiau buvo varžomos muitų. Mūsų eksportas padidėji, o tai netiesiogiai turi pajausti ir kiekvienas žmogus. Tad aš neabejoju, kad įsijungimas į ES iš ekonominio taško žiūrint, valstybei yra naudingas.
Žiūrint į ateitį, Lietuvą pasieks struktūriniai fondai - ir jau pasiekė ne vienas milijonas. Jei jie bus teisingai panaudoti, kiekvienas Lietuvos žmogus pasakys: „o vis tik priklausyti ES apsimoka“.
Cemento gamykla ar universitetas?
Jūs paminėjote struktūrinius fondus. Ar matome problemų juos skirstant?
Man kelia nerimą, kad yra tam tikrų ženklų, kurie verčia sukrusti ir užkirsti kelią tokių fondų piktnaudžiavimui.
Iki šio laiko aš, atvirai pasakius, neturiu saugumo jausmo, kad jau yra protingai suplanuota, kur tie pinigai turi būti panaudoti, kad jie nebūtų išvaistyti.
Aš jau nekalbu apie akivaizdžiausią ir paprasčiausią pavojų – tų pinigų iššvaistymą. Mano didžiausias rūpestis yra: ar mes turime viziją, kur mes tuos pinigus norime panaudoti? Kur tie pinigai atneš daugiausia naudos ūkio kilimui ir kokią naudą tai duos Lietuvos žmogui.
Bet juk mes neturime plano, kaip bus dalijami 2007 – 2013 metų pinigai.
Reikia pasakyti teisybę: mes nekreipėme dėmesio į tai. Mes dalijamės pinigus, kurie skirti iki 2007 metų, bet niekas nepažvelgė už toliau. Tad aš norėčiau kreiptis į tuo, kurie atsakingi už tokio plano parengimą: ponai, nedelskite ir pradėkite dėstyti labai aiškius planus.
O kokie turėtų būti šių pinigų panaudojimo prioritetai?
Švietimas, žinių ekonomika – tai yra kelias, kuriuo Lietuva turi eiti. Turime kelius, vienur kitur, kur reikia pataisysime, palopysime ir stogus, kur reikia. Bet svarbiausias dėmesys turi būti sutelktas į švietimą, aukštąjį mokslą, naujausių technologijų pritaikymą ir aukštų pramoninių technologijų vystymą.
Tačiau ar dabartinis politinis elitas tai supranta? Ar ir vėl Europos Sąjungos pinigai nenukeliaus į kelius ir stogus?
Štai čia ir yra galimybė pasakyti: ponai, apsižvalgykite aplink, į kitų šalių patirtį. Pažiūrėkite, kur investuoja kitos šalys ir kokį gauna rezultatą.
Jei reikės statyti cemento gamyklą ar sustiprinti mokslo institucijas, mano atsakymas bus labai aiškus.
Kaip vertinate, jog verslo informacijos centrų dalininke nori tapti Verslo darbdavių konfederacija, kuri tampriai susijusi su Darbo partija?
Bet koks supolitinimas ar panaudojimas kokių nors struktūrų vienos politinės srovės tikslam Lietuvai nėra reikalingas ar prasmingas. Tad į tai aš labai skeptiškai žiūriu.
„Kuo daugiau mus bara, tuo labiau aktyvesni mes būsime“
Kokie šiandien galimi Lietuvos užsienio politikos uždaviniai?
Mums atverta galimybė Europoje suvaidinti reikšmingą vaidmenį. Mūsų geografinė padėtis, žinios apie Rytus gali pasitarnauti ne vien tik Lietuvos naudai.
Lietuva turi tapti regiono politine lydere. Omenyje turiu ne tik Baltijos šalis, bet ir posovietinę erdvę nuo Baltijos šalių iki Rumunijos. Kartu su labai stiprių demokratinių valstybių patirtimi, galime daug ką nuveikti. Šiame kontekste mūsų balsas gali būti labai svarus ir girdimas Europos Sąjungoje.
Tačiau ES senbuvių vadovai kartais pabara Lietuvą, kad per daug kišamės ten, kur nereikia.
Tuo labiau. Kuo daugiau mus bara, tuo labiau aktyvesni mes būsime.
Vilniuje viešėjusi C. Rice teigė, kad Baltarusija – paskutinė diktatūriška valstybė regione. Gal matote, kaip Lietuva gali prisidėti prie demokratinių procesų Baltarusijoje?
Pilnai pritariu C. Rice pareikštai nuomonei. Mes jau prieš gerus 5-6 metus prisidėjome prie demokratinių procesų Baltarusijoje. Kuomet Lukašenka pradėjo varyti užsienio diplomatus iš Baltarusijos. Lietuva buvo vienintelė valstybė, kuri neatšaukė diplomatų iš Minsko, bet suderinusi su Vakarų valstybėmis, paliko savo atstovybę. Per mūsų ambasadą Vakarų valstybės galėjo turėti kontaktą su Lukašenkos vyriausybe. Mes tuomet suvaidinome svarbų vaidmenį, kuris jau primirštas.
Kartu palaikydami nevyriausybines organizacijas, mes prisidedame prie demokratizacijos procesų Baltarusijoje.
Dabartinis baltarusių universiteto atkūrimas Vilniuje parodo, kad pasirinkta teisinga kryptis. Manau, kad Lietuva bus viena iš šalių, kuri padės baltarusiams susigrąžinti demokratinį gyvenimą ir tas taisykles, pagal kurias gyvena visas civilizuotas vakarų pasaulis.
Kai kurie analitikai teigia, kad regionui ir Lietuvai geriau Lukašenkos režimas. Jei Lukašenkos režimas žlugtų, prasidėtų suirutė, kuri nieko gero neatneš niekam. Ką tokiems analitikams galima atsakyti?
Jei jau diktatūra yra regiono stabilumo sąlyga, tuomet pasidairykime į kitus regionus, ten paverskime diktatūrinėmis valstybėmis ir pamirškime demokratiją. Tokį svarstymą aš iš principo atmetu.
Apie Lietuvos ir Rusijos santykius
Kaip vertinate Lietuvos ir Rusijos santykius?
Nesu labai laimingas, matydamas bereikalingas įtampas, stebėdamas kai kuriuos pareiškimus, net jei tai būtų kai kurių parlamentarų. Juk jie gali šnekėti tai, ką nori – tai demokratijos išraiška. Tačiau kartu tai parodo tam tikras nuotaikas. Todėl džiaugtis nėra kuo.
Tačiau tai nekeičia principinio Lietuvos nusistatymo. Mes pasisakome už savo vertybes, norime geriausių santykių su Rusija: politinių, ekonominių, kultūrinių. Tikimės, kad demokratinis procesas Rusijoje laimės ir tos įtampos dings.
Ar įsivaizduojate, kad kada nors sutarsime dėl II pasaulinio karo pabaigos vertinimo.
Bijau, kad su dabartine politikų karta to nesulauksime. Tačiau aš žvelgiu į ateitį ir galvoju, kad bus pristatyti faktai taip, kokie jie buvo, o ne interpretacijos.
Politiniam elitui nereikia stiprios prezidentūros
Prezidentūros, į kurią grįžote, prestižas ir įtaka po skandalų buvo sumenkusi. Visuomenės akyse pavyko grąžinti ankstesnį pasitikėjimą. O ar grąžinta prezidentūrai ankstesnė politinė įtaka?
Atsakydamas norėčiau pradėti nuo tokio klausimo: kaip mes vertiname prezidentūrą kaip instituciją?
Prezidentūra remiasi moraliniu autoritetu. Prezidentūra nėra vykdomoji valdžia, nėra įstatymų leidžiamoji. Prezidentas turi teisę siūlyti įstatymus, juos vetuoti. Tačiau remtis ji gali tik savo moraline jėga. Tokią prezidentūrą aš norėčiau matyti ir norėčiau, kad visuomenė tokią priimtų.
Bijau, kad visuomenėje „prezidentūra“ nėra adekvačiai suprantama. Vieni laiko vykdomąja valdžia ir galvoja, kad jei pasakė prezidentūra, tai taip ir turi būti. Kiti kritikuoja, kad prezidentūra nieko nesako, todėl neveikli, neturi vizijos ir pan. Tol kol nesutarsime, kas yra prezidentūra, todėl tokie skirtingi vertinimai ir bus.
Norėčiau, kad aiškiai būtų suvoktos vyriausybės, seimo ir prezidentūros funkcijos. Aš viską darysiu, kad prezidentūra moraliai atstovautų visą tautą, visą visuomenę, kad atstovautų tuos principus, už kuriuos valstybė pasisako, kad tuos principus savo pavyzdžiu galėtų patvirtinti.
Ar neatrodo, kad dabartiniam politiniam elitui tokios prezidentūros nereikia. Priešingai ji nori, kad prezidentūra būtų silpna, kurią galima įvairioms progoms pakritikuoti, kad ji neveikli arba kad kišasi ten, kur nereikia.
Turiu prisipažinti, kad labai daug tiesos yra pasakyta jūsų klausime.
„Šiuo metu apie alternatyvas Vyriausybei negalvoju“
Kaip vertinate vyriausybės darbą?
Noriu tvirtai pasakyti, kad Lietuvai bet kokie sukrėtimai būtų be galo nuostolingi. Aš dėsiu visas pastangas, kad būtų išlaikytas stabilumas. Bet tuo pačiu negalima išlaikyti stabilumo darant kompromisus, kurie kenktų Lietuvai. Ten, kur galima surasti bendrą sutarimą, raginsiu atsisakyti netgi aiškiai suprantamų partinių tikslų, o veikti bendram labui.
G. Steponavičius teigė, kad galima alternatyva vyriausybei. Ar Jūs tokią alternatyvą matote?
Šiuo metu apie alternatyvas Vyriausybei negalvoju – galvoju apie vieną: kaip stabilizuoti padėtį valstybėje.
O kaip žiūrėtumėte, jei į dabartinę koaliciją įsilietų dar viena politinė jėga?
Jei yra tokia pozityvi politinė jėga, nedelsiant kviečiu ją prisijungti.
O jei įsijungtų liberalcentristai?
Jei jie gali rasti bendrą kalbą ir sustiprinti esančią koaliciją, visi Lietuvos žmonės sveikintų tai.
Dėkoju už pokalbį.
Kalbėjosi Virginijus Savukynas ([email protected])
