REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prieš kurį laiką įnirtingai buvo svarstoma, važiuoti ar nevažiuoti Lietuvos prezidentui Valdui Adamkui į Maskvą dalyvauti stalininių simbolių ir imperinės politikos tvirtinimo rituale.

REKLAMA
REKLAMA

Pagrindinis pasisakiusių už važiavimą argumentas buvo toks: kadangi su Rusija reikia palaikyti gerus santykius, nereikėtų erzinti prezidento Vladimiro Putino. Dabartinės Rusijos „neerzinimo“ argumentas populiarus ir tarp įvairaus rango Europos Sąjungos politikų, nelabai suvokiančių, ką Centrinės ir Rytų Europos šalims reiškia ryškėjantys stalininiai dabartinės Rusijos politikos „įrankiai“, ideologija ir propaganda. Derėtų įsisąmoninti vieną dalyką: kad ir kaip būtų stengiamasi „neerzinti“ Rusijos, ją erzina pati Baltijos šalių nepriklausomybė, jų savarankiškas dalyvavimas tarptautiniuose forumuose bei institucijose, narystė NATO ir Europos Sąjungoje. Tad esama tik vieno būdo „neerzinti“ Rusijos - būtinas visiškas paklusnumas jos vykdomai politikai, pritarimas jai tarptautiniuose forumuose ir institucijose. Kitaip tariant, pripažinimas, kad Baltijos šalys buvo ir bus geopolitiniame Rusijos interesų lauke ir elgsis tuos interesus palaikydamos.

REKLAMA

Išryškėjo vienas esminis Rusijos naujosios politikos Baltijos šalių atžvilgiu principas - neigti Baltijos šalių okupavimo faktą. Šitai savaip liudija sovietinio stalininio paveldo gyvybingumą - juk sovietiniais laikais buvo kalbama tik apie Baltijos šalių prieškarinį ir pokarinį „išvadavimą“. Nuostata neigti okupavimą labiau taikoma „vidaus vartojimui“ - „išvadavimas“ sutaurina imperinį tapatumą ir stalininę politiką. Nors Rusijos istorikai vis labiau pripažįsta Baltijos šalis buvus okupuotas ir tik teisina okupavimą tuometine sudėtinga tarptautine politine padėtimi, tačiau netrūksta darbų, kuriuose viskas interpretuojama remiantis sovietiniais istoriniais mitais bei klastotėmis ir kalbama apie „išvaduojamuosius“ Raudonosios armijos žygius į Vakarų Ukrainą ir kitus regionus. Pažymėtina, kad Rusijos politikai remiasi ne istorinės tiesos siekiančių, o naujomis sąlygomis sovietines stalinines klastotes įtvirtinančių savųjų istorikų darbais.

REKLAMA
REKLAMA

Mums turi rūpėti ir istorinė tiesa, ir istorinis teisingumas, ir istorinių įvykių esamas bei numanomas politinis aktualumas. Esame sukaupę savą istorinę patirtį, vadinasi, jau turime pagrindą savam požiūriui į istoriją plėtoti. Tačiau tokį bendrą požiūrį galime susikurti tik išsilaisvinę iš sovietinių istorinių mitų ir klastočių. O sovietiniai istorikai istoriją klastojo sąmoningai, pasitelkdami ir šiaip jau moksliniais laikomus statistinius tyrinėjimus. Kadangi jokių reikšmingesnių statistinių duomenų, ką jau kalbėti apie jų apibendrinimus ar analitinius darbus, nebuvo galima skelbti viešoje spaudoje, tai neįmanoma remtis jokia sovietinių istorikų pateikiama medžiaga. Iki šiol daugybė II pasaulinio karo aplinkybes galinčių naujai nušviesti dokumentų glūdi Rusijos kariniuose bei specialiųjų tarnybų archyvuose, taip pat Rusijos prezidento archyve. Todėl aktualu svarstyti bendresnį klausimą, kurį kelti paskatino nesenos diskusijos, - kokia yra sovietinės sistemos ir valstybės prigimtis, jos esmė, kurią savaip patvirtina ir mūsų istorinė patirtis. Juk nuo aiškesnio požiūrio į tą esmę priklauso ir įvairių istorinių įvykių vertinimas. Jeigu mes sovietinę sistemą laikytume nauja europinės civilizacijos demokratijos ir žmogaus išlaisvinimo pakopa, tai tiesiog nepagrįsta būtų kalbėti apie sovietinę okupaciją ir jos padarytas blogybes.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Diskusijose dėl prieškario, karo pradžios ir karo rezultatų vertinimo daugiausia dėmesio skiriama konkretiems įvykiams, atsiejant juos nuo bendresnio požiūrio į sovietinės totalitarinės sistemos esmę. Jau pripažindami stalinizmą buvus totalitarizmu, turime aiškiai suvokti, kad tos valstybės politika neturėjo nieko bendra su jokiais demokratiniais vyksmais, žmogaus, juolab tautų išlaisvinimais. Šiuo atžvilgiu reikėtų būti tiesiog nuosekliems, pasitikėti ne tik dokumentais, bet ir sava istorine patirtimi ir neklaidžioti sovietinės ideologijos bei istoriografijos klastočių taigoje. Paradoksas tas, kad bolševizmo, stalinizmo ir sovietizmo prigimtis bei esmė gana gerai atskleista įvairių šalių, tarp jų ir Rusijos istorikų bei rašytojų darbuose. Galima pagrįstai tvirtinti, kad Josifo Stalino diktatūros metais susiklostė galinga nežmoniška ekspansionistinė, nusikalstama, teroristinė politinė santvarka, kuri galėjo gyvuoti tik keldama sau „pasaulinės revoliucijos“ bei „kapitalizmo įveikimo“ tikslą, kurį visomis išgalėmis stengėsi įgyvendinti. Tad vertindami to laiko istorinius įvykius turime klausti savęs, kaip tie vertinimai dera su bendresniu sovietinio stalinizmo esmės suvokimu.

REKLAMA

Nors Josifo Stalino įtvirtintos sovietinės sistemos nusikaltimai savos valstybės bei okupuotų šalių žmonėms gerai žinomi ir dokumentuoti, vis dėlto kol dar neįsitvirtino požiūris, kad vertinant Sovietų Sąjungos politiką ir su ja susijusius istorinius įvykius būtina atsižvelgti į stalininės politinės sistemos agresyvumą, ekspansionistinį ir teroristinį jos pobūdį. Sovietinėje Rusijoje pirmą kartą pasaulyje buvo sukurta valstybinė žmonių naikinimo institucija - Gulagas, tapęs savų žmonių terorizavimu grindžiamos sistemos stuburu. Jokiais laikais jokioje Europos šalyje vienas diktatorius neišžudė tiek niekuo dėtų savos šalies žmonių. Teroras buvo pagrindinis valstybinis vidaus politikos įrankis, „nukaltas“ tuoj po vadinamosios Spalio revoliucijos. Teroristinės politikos ideologija buvo įsitvirtinusi visų bolševikinių vadų galvose. Tokia vidaus politika grindė pagrindinį įsiviešpatavimo visame pasaulyje tikslą. Tik teroru tas tikslas ir galėjo būti įgyvendinamas.

REKLAMA

Teroristinės politikos metmenys, jos uždaviniai ir ideologija buvo plėtojama ne tik visų žymesnių bolševikinių vadų veikaluose, bet ir žurnale „Krasnyj terror“. Tie vadai buvo ne tik teoretikai, bet ir praktikai - tūkstančius žmonių be jokio gailesčio siųsdavo sušaudyti. Pastaruoju metu į viešumą išėjo anksčiau visiškai slapti buvę „sušaudytinųjų sąrašai“ (rasstreljnyje spiski), pasirašyti J. Stalino ir jo artimiausių parankinių. Tie sąrašai jau nebepridengiami jokiomis teisinėmis procedūromis - vadinamųjų „dvojkų“ ir „troikų“ sprendimais. J. Stalino parašas nutraukė apie 80 tūkstančių žmonių gyvybes, Viačeslavas Molotovas nedrįso aplenkti „tautų tėvo“ - jis myriop pasiuntė apie 40 tūkstančių žmonių. Tų sąrašų gali rastis ir daugiau. Tik Sovietų Sąjungoje galėjo susiklostyti „paskyrų sušaudyti“ sistema: paskyrose buvo numatytas sušaudytinų žmonių skaičius, lenktyniaudami rajonai prašydavo centrinės valdžios skirti jų daugiau.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ar esama rimtų duomenų, kad prieškarinė Sovietų Sąjungos užsienio politika esmiškai prieštaravo stalininės sistemos esmei - buvo taikinga ir demokratiška? Sovietų Sąjungos „išlaisvinamieji“ žygiai, Baltijos šalių okupavimas, Suomijos užpuolimas yra agresyvios, teroristinės, ekspansionistinės politikos raiška. Tad ar nesiderina su bendru stalinistinės totalitarinės sistemos esmės suvokimu požiūris tų istorikų, kurie remdamiesi įvairiais dokumentais, sovietinės propagandos ypatumų, rusų ir vokiečių glaudaus bendradarbiavimo programų tyrinėjimais mano, kad J. Stalinas padėjo Adolfui Hitleriui stiprėti, nes tikėjosi pastarąjį būsiant geru įrankiu kovoje su senosiomis Europos demokratijomis - Prancūzija ir Didžiąja Britanija? Kas čia neįtikinama ir neįtikėtina?

REKLAMA

Toks požiūris verčia palaikyti ir su sovietine istoriografija besikertantį karo pradžios vertinimą - pripažinti, kad Sovietų Sąjunga intensyviai ruošėsi karui. Su kuo? Su Vokietija, prie kurios sienų ir sukaupė pagrindines karines pajėgas. Vienų gerbiamas, o kitų - oficiozinių sovietinės karo istorijos puoselėtojų - aršiai kritikuojamas istorikas Viktoras Suvorovas kaip tik ir laikosi tokios nuomonės, pagrįsdamas ją kol kas bene išsamiausia Sovietų Sąjungos prieškarinės karo ekonomikos, karinės technikos (tankai, aviacija, artilerija, mašinų parkas), karinės valdymo struktūros (karinių apygardų sudarymas) ir mobilizacinių planų analize. Istorikai su V. Suvorovu ginčijasi dėl daugelio konkrečių vertinimų, tačiau niekas neneigia jo pateikiamų duomenų, liudijančių karinį sovietinės galios pranašumą. O jei ir neigia, tai remdamiesi oficialiąja sovietine „statistika“, jos pagrindu sukurptomis „karo istorijomis“.

REKLAMA

Požiūris, kad Sovietų Sąjunga ruošėsi karui su Vokietija, būdingas ne tik V. Suvorovui, bet ir daugeliui kitų įvairiose šalyse gyvenančių istorikų. Tokį požiūrį plėtojantys labai paprastai paaiškina didžiulius karinius Raudonosios armijos nuostolius pirmaisiais karo mėnesiais - puolimui rengiama armija nebuvo ir negalėjo būti pasiruošusi gintis. Gynybai ruošiamos ginkluotosios pajėgos stato įvairiausius įtvirtinimus, savaip išdėsto karinius junginius ir t.t. Gintis yra lengviau nei pulti, todėl puolamajai armijai būtinas didelis gyvosios jėgos pranašumas. Tačiau visi sutinka, kad Sovietų Sąjunga prieš karą nestatė jokių gynybinių įtvirtinimų. Net okupuotuose Baltijos kraštuose. Sovietinė karinė istoriografija taip ir neatsakė į klausimą, kodėl visiškai nebuvo ruošiamasi gynybai, tačiau sukūrė mitą apie visišką Sovietų Sąjungos nepasirengimą karui ir jos karinį atsilikimą, kurį pavyko įveikti tik patyrus didžiulių karinės technikos ir žmonių nuostolių. Tas mitas reikalingas pridengti agresijos rengimo strategiją ir sykiu išteisinti žmonių akyse niekada neklystantį vadą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Paklauskime savęs, kokia sovietinė armija prieš karą atliko visas „išvadavimo“ operacijas, okupavo Baltijos šalis, puolė Suomiją - puolamoji ar gynybinė? Manau, atsakymas akivaizdus. Lietuva buvo užpulta ir užimta. Ta puolamoji armija nebuvo paversta gynybine. Nėra jokių duomenų, liudijančių puolamosios strategijos keitimą gynybine strategija, tačiau esama daugybės duomenų apie puolamojo potencialo stiprinimą, į kuriuos kažkodėl nėra linkstama atsižvelgti vertinant karo pradžios aplinkybes.

Istorikai ir įvairūs vadovėlių ekspertai kartais aiškina, kad neturime dokumentuotų duomenų, jog Sovietų Sąjunga ruošėsi pulti Vokietiją. Žinome daugybę atvejų, kaip buvo falsifikuojama istorija, remiantis tariama svarbių dokumentų stoka. Juk visa sovietinė prieškario ir karo istorija, gvildenusi Sovietų Sąjungos ir Vokietijos santykius, buvo grindžiama Molotovo-Ribbentropo pakto slaptųjų protokolų neigimu. Labai jau neseniai tie protokolai buvo pripažinti, tačiau pavėluotas pripažinimas nepakeitė ir nesunaikino sovietinių istorijos klastočių bei mitų. Mūsų autorių parašytuose istorijos vadovėliuose nėra deramai išryškintas esminis J. Stalino politikos tikslas - pasaulinės socialistinės valstybės sukūrimas, kaip pagrindinį instrumentą „pasitelkiant“ pasaulinį karą. Kaip tik toks globalinis tikslas, pagrįstas virtuoziškos maskuojamosios J. Stalino politikos ir pavertė Sovietų Sąjungą pasauline galybe.

Gvildenant esminius mūsų XX a. istorijos klausimus pravartu neišleisti iš akių ir kito klausimo - kodėl stalininei sovietinei istoriografijai pavyko taip įtvirtinti istorinius mitus ir klastotes, kad net iš okupacijos jungo išsilaisvinusios šalies istorikai bei „ekspertai“ nesiima jų kritiškai svarstyti? Suprantama, esama sovietinio mentaliteto ir „moksliškumo“ paveldo. Tačiau sovietinės armijos „išvaduotojos“ vaizdinys ir su juo susijusios istorinių įvykių aiškinimo „schemos“ paplitusios ir plačiau. Dėl to, kad tas vaizdinys pagrįstas didžiulėmis rusų ir kitų sovietinių tautų aukomis, sudėtomis II pasauliniame kare: ne tik kai kuriems istorikams, bet ir paprastiems žmonėms atrodo, kad neigdami „išvadavimo“ mitą ir keisdami jį Centrinės ir Rytų Europos okupavimo aiškinimu jie šventvagiškai abejoja tomis aukomis ir atliktu žygdarbiu. Neneigiant nei rusų tautos aukų, nei jos žygdarbio, būtina aiškiai suvokti, kad Gulago inžinieriai ir prižiūrėtojai, savo tautos budeliai, „paskyrų sušaudymui“ išradėjai negalėjo ir negali būti jokių tautų išvaduotojai - jie gali tik manipuliuoti rusų tautos kančiomis ir aukomis, taip pat ir didybės poreikiu, kurį palaiko dabartinės Rusijos valdžios vis labiau prikeliama imperinė ir stalininė simbolika.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų