Energetikos klausimai vėl mūsų ekonominės ir politinės darbotvarkės viršūnėje. (Nors kada jie ten nebuvo?). Priklausomumas nuo išorinių energetikos šaltinių laikomas nacionalinio saugumo rizikos veiksniu; ir ypač jei priklausoma nuo vienintelio partnerio (valstybės).
Kai neturi savo – rizika visada bus. Ar būtume visai tikri, tiek dėl tiekimo apimčių, tiek dėl kainos, jei naftą ir dujas gautume, tarkim, iš Latvijos ar Lenkijos? Dauguma pasaulio ekonomikų gyvena su tokia nuolatine rizika – pradedant Japonija ir baigiant Liuksemburgu. Lemia partnerio ar partnerių „kokybė“.
Su Rusija šiuo metu santykiai nėra pakankamai geri. Ši perdėm kompleksuota, nuolat besigąsdinanti valstybė nėra draugiškai nusiteikusi savo mažesniųjų (kitokių ji neturi) kaimynų atžvilgiu, jei šie ima vykdyti nepriklausomą politiką.
Ji yra vienintelis mūsų energetikos išteklių – naftos, kurią mes perdirbam, dujų ir atominio kuro – tiekėjas. Ji taip pat valdo naftotiekius ir dujotiekius, kuriais galėtumėm gauti tuos išteklius iš Kazachstano, Azerbaidžano ar Turkmėnijos.
Negana to, kapitalistai iš Rusijos (kartu su Rusijos valstybinėmis bendrovėmis) taip pat yra stambių mūsų šalyje veikiančių energetikos objektų savininkai; jiems priklauso „Mažeikių naftos“ kontrolinis akcijų paketas, nemenkas degalinių tinklas, dalis „Lietuvos dujų“ bei „Dujotekanos“ akcijų, Kauno šiluminė elektros jėgainė, kai kurios kitos įmonės, didokas bankas.
Kaip praneša statistikai, Rusijos tiesioginės užsienio investicijos kyla kaip ant mielių: vien per 2005 m. pirmąjį ketvirtį, jei tikėti Lietuvos banku ir Statistikos departamentu, Rusijos TUI dalis nuo 8,4 proc. visų TUI Lietuvoje pašoko iki 12,6 proc.
Šie faktai dera su atitinkamais Rusijos veiksmais Lietuvos (ir kitų kaimynų) atžvilgiu energetikos srityje.
Skubi naftos ir jos produktų terminalų statyba Rusijos uostuose prie Baltijos, eliminuojant Talino, Ventspilio, Klaipėdos vaidmenį šių produkcijos tranzite. Paskatinimui – ir smarkiai mažesni geležinkelio tarifai Rusijos teritorijoje kroviniams, jei jie adresuoti ne estų, latvių ir lietuvių uostams, bet Sankt Peterburgui ir Kaliningradui. Čia dar savo pliauskelę, kaip tas valstietis Jano Huso lauže, primeta ir Baltarusijos prezidentas - grįžęs iš Maskvos, praneša „nusprendęs“ statyti krantinę Kaliningrade ir nustoti naudotis Klaipėdos uostu, eksportuojant Baltarusijos prekes.
Dar – rugsėjį prasidės ir 2010 m. bus baigtas dujotiekio Baltijos jūra tiesimas; dujos į Vokietiją (toliau turint tikslą nutiesti atšakas į Suomiją, Švediją ir Britaniją) bus tiekiamos tiesiogiai, aplenkiant Latvijos, Lietuvos, Baltarusijos, Ukrainos ir Lenkijos dujotiekių tinklus.Visa tai savaime prašosi sudėstoma į vieną strategiją. Žinant, kad Rusijoje demokratijos ir rinkos ūkio institucijos funkcionuoja, švelniai kalbant, prižiūrimos, tokios strategijos realumas šiame laikotarpyje neabejotinas.
Ji reiškia, kad Lietuva ir kitos Rusijos kaimynės po kiek laiko neteks (jau palaipsniui netenka) savo reikšmingos padėties tiekiant Rusijos naftą ir dujas į Vakarų Europos, aprūpinant dujomis Kaliningrado sritį (dujotiekis Baltijos dugnu turės atšaką į Kaliningradą, kas visiškai atims iš Lietuvos bet kokią specifinę derybinę galią), nustos atitinkamos dalies pajamų už tas paslaugas, neteks dar likusių lengvatų nustatant dujų kainą ir ... kas po „ir“, priklausys visiškai nuo Rusijos tolesnės raidos krypčių, nuo jos apsisprendimo, nuo jos politinės kultūros ir taip toliau.
Vis tik Lietuvos įstojimas į Europos Sąjungą (ES) nepaprastai apsunkina galimybes maksimaliai sėkmingai įgyvendinti tokią strategiją. Dabar norint padaryti Lietuvos ekonomiką ir valstybę vadeliojamą iš Maskvos, naudojantis jos priklausomumu nuo Rusijos energetikos išteklių tiekimo bei to tiekimo sąlygų, tektų padėti daugiau pastangų.
Reikėtų kaip nors sutrukdyti Lietuvai laisvai naudotis savo naftos ir jos produktų terminalais Baltijos jūroje, per kuriuos ji galėtų importuoti tiek žalią naftą perdirbimui, tiek degalus savo rinkai. Ir tegul jie ten nesidomi suskystintų gamtinių dujų importo galimybėmis.
Reikėtų lietuvius ir toliau skatinti neparduoti savininkams iš Rusijos naftos perdirbimo ir dalies dujų paskirstymo tinklų, šitaip palaikant jų iliuziją, kad Rusija bus palankesnė Lietuvai naftos ir dujos tiekėja, kai tas žaliavas vartojančios įmonės nepriklausys jos kapitalui. (Tegul Lietuvoje ir toliau galvoja, kad principas „Mušk savus, kad svetimi bijotų“ tebelieka Rusijoje pagrindiniu).
Reikėtų stengtis, kad Lietuvoje nesumanytų į šalies energetinį sektorių smarkiau įvelti ES valstybes ir pirmiausia – Vokietiją (į JAV tesidairo kiek nori). ES darosi pagrindinė ir gyvybiškai svarbi Rusijos energetikos žaliavų rinka, todėl bet koks sukibirkščiavimas santykiuose su ES pagrindiniais pirkėjais būtų labai neišmintingas.
Reikėtų ir toliau skatinti Lietuvos energetikos vadus visas jėgas skirti elektros tiekimo „tiltui“ per Lenkiją statyti, ir gaišinti analogiškų sąsajų su Suomijos ir Švedijos sukūrimą – nes šitaip garantuojama, kad dar ilgai nebus jokių sąsajų.
Reikėtų palaikyti lietuvių idėją nepriimti latvių pasiūlymo sukaupti dujų atsargas Latvijoje esančiose saugyklose; tegu lietuvių strategija ir toliau būna grindžiama prielaida, kad dujos iš Rusijos bus tiekiamos be jokių sutrikimų, netgi techniškų (kitokių, tiesa, iš tos pusės ir nebūna).
Reikėtų galutinai išmušti lietuviams iš galvos mintį apie naujos branduolinės jėgainės statybą – visų Baltijos valstybių pastangomis arba, tarkime, Lietuvos dalyvavimą tokios jėgainės statyboje Suomijoje ar Lenkijoje. Tokių jėgainių elektra, jei imtume visus kaštus, daug brangesnė ir šio motyvo turėtų pakakti. Tai, kad dujos pabrangs jau kitąmet ir nenustos brangusios ir kad aplinkosaugos reikalavimai dar pridės prie dujomis, orimulsija ar mazutu gaminamos elektros kainos, reiktų pasistengti neafišuoti.
Reikėtų taip pat, kad laimėtų G.Schroderis parlamento rinkimuose Vokietijoje šį rudenį ir J.Chiracas prezidento rinkimuose Prancūzijoje kitąmet. Abiejų Realpolitik santykiuose su Rusija neblogai tinka stabdyti suvienytos ir demokratinės Europos kūrimą, leisti veikti Europoje plačiau naudojantis stipriųjų teise ir 19 a. pradžios principais. Mažų valstybių funkcija tokioje politikoje – „nepraleisti progos patylėti“. Tiesa, abu vaikinai, kaip atrodo, pravirs.
Jei viso to nepadarysi – su aukščiau dėstytos strategijos įgyvendinimu nebus gerai. O jei dar padarysi priešingai – Lietuvos energetinė (taigi, iš dalies ir ekonominė, tuo pačiu kažkiek ir politinė) priklausomybė nuo Rusijos sumažės. Teks tada perkelti pastangas kitur; gal nebloga alternatyva būtų kultūrinė sritis?
Bet tada Rusija jau gali būti apsisprendusia modernizuotis, pripažinti praeities klaidas ir kaltes ir tapti normalia valstybe, gerbiama partnere, imančia klestėti savo tautos labui ir didinančia savo teigiamą vaidmenį Europos pažangoje.
