REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Parašai prie kadrų:

„Pove“ svarbiau ne egzotika, o saulėgrąžos realumas.

Žmonės griauna Tibeto peizažo harmoniją („Kekeksilis: kalnų patrulis“).

Amžinas laukimas, bet ne pati meilė (Ziyi Zhang filme „2046“).

Turtingame „Kino pavasario 2005“ repertuare - keturi Kinijos filmai. Vieno jų „Kung fu“ nemačiau, tik girdėjau, kad tai meistriška komercinė juosta. Trys likusieji (beje, naujitėlaitis „Povas“ pasiekė Vilnių paskutinę akimirką, jo net oficialiame renginio kataloge nerasi) demonstruoja didelės šalies klestinčio meno pačias skirtingiausias apraiškas. Jie netikėti ir savaime, o pamatyti vienas greta kito, verčia tik pavydžiai ir nepatikliai atsidusti: ir visa tai - etniškai vieninga, ta pati kinematografija?!

REKLAMA
REKLAMA

Šeimyninė saga

Jau turbūt kur nors skaitėte, kad „Povas“ - režisūrinis debiutas. Tačiau tai visai nereiškia, kad Gu Changwei - debiutantas ir pačiame kine. Jis - vienas žymiausių Kinijos kinematografijos vadinamosios „penktosios kartos“ operatorių, filmavęs Zhango Yimou, Cheno Kaige, žodžiu, pačių garsiausių savų menininkų juostas, o prieš keletą metų sudominęs net seną Holivudo maestro Robertą Altmaną, patikėjusį Gu Changwei nufilmuoti jo „Imbierinį žmogų“. O juk kol kas holivudines karjeras darydavo vien tik lenkų kino operatoriai.

REKLAMA

Malonu, kad Gu Changwei grįžo į tėvynę - tiesa, jau kitu, režisieriaus amplua. Rengdamasis žiūrėti operatoriaus atėjimą į režisūrą visuomet truputį bauginiesi, kad ekrane bus vien tik kino kameros solo, kaip tai kadaise įvyko su dramaturgiją ignoravusiais nuostabaus rusų operatoriaus Sergejaus Urusevskio (ir ne jo vieno!) statytais filmais.

„Povas“, Berlinalėje ką tik pelnęs antrąjį pagal svarbą „Sidabro lokį“, visiškai išsklaidė panašius būgštavimus. Ilgas, bet visai nepabostantis pasakojimas apie paprastos darbininkų šeimos iš nedidelio pramoninio miesto gyvenimą tarp 1977 ir 1984 metų pagavus savo realistiškais charakteriais; jo pavadinimą galima traktuoti nebent šiek tiek ironiškai, nes ekrane - Kinija be egzotikos.

REKLAMA
REKLAMA

Ryškiausiais charakteriais filme apdovanoti vaikai: ekspansyvi mergina (Zhang Jingchu), norinti tarnauti parašiutininkų daliniuose, jos storulis geraširdiškas brolis (Fengas Li), sunkiai sirgęs, mamos gydomas adatų dūriais į galvą ir miestelio jaunimo laikomas „trenktu“, taip pat jauniausias brolis (Lu Yulai), negalįs nuslėpti visų persilaužiamojo laikotarpio kompleksų, toks kinų „maištininkas be priežasties“.

Ne veltui čia pasirinkau seno klasikinio amerikiečių filmo su Jamesu Deanu pavadinimą. Mat, kaip man atrodo, „Povo“ savitumas tas - kad jis ir specifinis rytietiškas, ir sykiu universalus, rodantis autoriaus kultūrinį akiratį, kūrinys. Turbūt Gu Changwei nematė lietuvių „Moters ir keturių jos vyrų“, tačiau vien tai, kad abiejų juostų titruose nėra konkrečių vardų, o tik „vyresnėlis“, „jaunesnėlis“, pasako daug.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Režisierius aiškiai pažįsta europinį klasikinį romaną, maždaug jo principais konstruodamas neskubrų nostalgišką pasakojimą, artėjantį prie šeimyninės sagos. Gyvenimo tėkmės natūralumas, patrauklus kūrinio paprastumas, šiaip ar taip, įsileidžia ir simbolių. Tokiais čia suvokiu ne vien parašiutą ar finalinį, nuo pasakojimo visai atsietą realų povą, bet ir saulėgrąžą, arbūzą, veidrodį, kuriame sau pačiam atiduodama pagarba. Bet autorius nėra kategoriškas: parašiutas, kurį prie dviračio prisirišusi gatve lekia herojė, žinoma, gali simbolizuoti potraukį skrydžiui, laisvei. Tačiau scena baigiasi tik visai neromantišku pargriuvimu, o ir pats parašiutas - ne tviskantis svaja, o skylėtas, nuo laiko papilkavęs, beprarandantis savo mėlį.

REKLAMA

Laimės paukštė povas finale niekaip nenorės parodyti savo grožio herojams, kaprizingai išskleis vėduoklę jau tik mums vieniems, kai buityje įstrigę buvę romantikai, individualios laisvės ieškotojai, bus jau nuėję. Ar tai sietina su konkrečiu istoriniu etapu, teigti negaliu, nes tam reikėtų nuodugniau pažinti kinų naujausiąją istoriją. Bet jaunystės idėjos dažnai lieka nerealizuotos ir kitų kraštų svajotojų biografijose...

Gamta ir žmogus

Ankstesniame skirsnyje minėjau Kinijos kinematografo „penktąją kartą“, aktyviai sušvytėjusią 9-ojo dešimtmečio pabaigoje, gal konkrečiai nuo to meto, kai tarptautinę šlovę netikėtai išsikovojo debiutanto Zhango Yimou 1987-ųjų „Raudonas gaolianas“.

REKLAMA

Bet kokios buvo tos už Didžiosios kinų sienos pasislėpusios keturios ankstesnės? Tik girdėjau, kad apie 1930 metus čia sukamos juostos kopijavo Holivudą, tik ankstyvoje jaunystėje mačiau socrealistinius „Plieninį kareivį“, „Žiląją mergaitę“, paskui iš mūsų akiračio dingo ir tokie, o 1963 metais Pekinas atšaukė iš Maskvos kinematografijos instituto režisūros fakulteto mano bendrabučio kambario draugą, tylų, pagyvenusį (jauno lietuvio požiūriu) Chen Yinį. Koks likimas jo laukė „kultūrinės revoliucijos“ verpetuose po to, kai pabuvo „revizionistinėje“ Maskvoje, taip ir nebeišgirdau...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šiaip ar taip, aišku, kad „Kino pavasario 2005“ juosta „Kekeksilis: kalnų patrulis“, dar tik antroji jauno Lu Chuanio juosta, priklauso jau ateinančiai „šeštajai kartai“. Mat penktoji po truputį ima išsisemti. Tiesa, „Povas“ dar tęsia gerąsias kartos tradicijas. Bet neapsakomai gražūs didžiųjų jos režisierių nauji filmai (na, kad ir mūsų ekranuose parodyti Chango Yimou „Bevardis“ ar „Durklų namai“) neretai apsiriboja tuo savaimingu senųjų kovinių menų grožiu, tapusiu ir pelningu eksportiniu produktu.

REKLAMA

O „Kekeksilis...“ - ir plastiškai žavus, ir problemiškas filmas. Ir be galo niūrus - mat režisierius norėjęs prabilti pirmiausia apie išgyvenimą, kuris tiems, kurie gyvena mieste, nėra toks kategoriškai žiaurus kaip laukinių Tibeto vietų, Kekeksilio, kasdien grasinančio ir sniego pūgomis, ir slenkančiu smėliu, gyventojams. Tenka brakonieriauti. Taip buvo beveik išnaikintos ilgaragės Tibeto antilopės, kurių vilna labai brangi užsienyje. Ar brakonieriai - tik piktadariai, ar kitokia kova už būvį šiose vietose tiesiog neįmanoma - klausia formaliai veiksmo filmas, toli peržengiantis žanro kanonus, ir mus pastatantis prieš, regis, neišsprendžiamas egzistencines dilemas.

REKLAMA

Vertingiausia juostoje - jos autentika, labai tolima minėtų kovinių filmų rafinuotumui. Nežinomi aktoriai ir tiesiog neprofesionalai kuria tarsi priešiškas žmonių grupes - brakonierius ir gamtos patrulius. Kodėl „tarsi“: juk ekrane - ne vien grifų pulkai virš tūkstančių antilopių griaučių, prasilieja ir pačių žmonių kraujas. Bet visus juos vienodai kamuoja atšiaurios gamtos siaubas (net vietinės merginos atsisako tekėti už patrulio savanorių), visų - ir „teisiųjų“, ir „banditų“ rankos nėra švarios. Persekiotojų būrio vadas, kapitonas Ritajis (Duo Bujie) - toks pat skurdžius ir gyvenime, ir savo veikloje: mašinos lūžta ar skęsta drauge su vairuotojais smėlyje, benzino nėra, pagautą senyvą tėvą su stamantriais sūnumis tenka paleisti į baisią sniego audrą, nors vieni kitiems asmeniškai blogo ir nelinki.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Aiškindamas savo paskatas, nelegalius darbo metodus priklydusiam jaunam Pekino žurnalistui (Zhang Lei), Ritajis teigia: „Maldininkų, įsikniaubusių į žemę, kad pagarbintų Budą, veidai ir rankos negali būti švarios, bet jų širdys - tyros“.

Taip filme, lyg tarp kitko, suskamba Budos vardas. Jis atsišauks ir monotoniškose muzikos intonacijose, ir ritualuose, kai panašiai laidojami ir antilopių, ir kritusių žmonių palaikai - tik pastaruosius vienuoliai dar apiplauna. Žiauriame filme, kur akcentuojama priešprieša tarp žmogaus ir gamtos, tarp pačių žmonų, vis dėlto juntamas visuotinės harmonijos ilgesys. Gal ji kada nors dar ateis?

REKLAMA

Kino laboratorijoje - neišsipildymas

Labai gerai Lietuvoje žiūrėtas Honkongo meistro Wong Kar-wai „Meilės laukimas“ neilgam įtvirtino režisieriaus pavardę mūsiškių kino mėgėjų atmintyje. Bet to neparėmė net savos televizijos, nerodžiusios nė vieno kito pasaulinio garso kūrėjo filmo. Taigi gal net gerai, kad „Kino pavasario 2005“ išvakarėse pasigirsta ne visai tikslūs, bet tam tikrą miglotą pagrindą vis dėlto turintys teiginiai, esą naujasis kūrinys „2046“ - „Meilės laukimo“ tęsinys.

Tikrai, ir filmo „2046“ herojus, vaidinamas to paties Tony Leungo, tik „praturtėjęs“ dabitiškais ūseliais, nešioja vis tą patį pono Čou vardą. Gal tai jis „Meilės laukime“ buvo išduotas žmonos, kaip ir jo kaimynė - vyro; likimų bendrumas tuomet tarsi įgalino juos pasinerti į nekaltą ir švelnų laukimą, perteiktą skaidraus impresionistinio etiudo forma.

REKLAMA

Nuotrupų forma iš ekrano niekur nedingo ir šį sykį. Tik aną kameriškumą pakeitė įsivaizduojamos ar tikros geografinės (Singapūras - Honkongas) ir laiko (1966-ieji, kažkokie tarpiniai metai ir net... 2046-ieji) erdvės.

O štai ponas Čou šį kartą - jau kiek kitoks, nesuprasi, tik rašeiva ar tikras rašytojas, supamas gausybės moterų, bet jų greičiausiai nesuprantantis, neskiriantis tikro pinigo. Žavingi moterų veidai ir vardai mirga tarsi kaleidoskope, kuris kartkartėmis sustingsta, leidžia geriau įsižiūrėti į veidą ir likimą. Tik kurie jų tikri, o kurie išgalvoti? Panašu, kad Čou ilgisi kadaise sutiktos Su, tada, kaip jis mano, besivadinusios Lola, bet aname filme pagrindinė Su nesidangstė jokiais pseudonimais, maža to, ją vaidino Maggie Cheung, šioje juostoje tik šmėkštelinti, o Su pasirodo kaip lošėja, įkūnyta kinų „penktosios kartos“ pirmosios žvaigždės Gong Li. Kortos painiojamos visiškai sąmoningai, pasikliaujama žiūrovo sumanumu ir vaizduote.

REKLAMA
REKLAMA

Vakarų spaudoje pasigirdo netgi balsų, kad „2046“ - ne kinas, neįdedant į šį teiginį neigiamos prasmės. Aš gal tik patikslinčiau: kinas, aišku, bet gal - ne filmas, jeigu būtina filmo egzistavimo sąlyga laikysime dramaturginį išbaigtumą, tam tikrą veiksmo logiką. Dabar veiksmas šuoliuoja tarp įvairių epochų visiškai įnoringai, daugumos personažų poelgių logika - tokia pat nesuvokiama, kokia paprastai ir būna į intensyvų emocinį gyvenimą panirusių žmonių. Tai tarsi laboratorija: mūsų akyse gimsta filmas, įvairūs jo variantai, jį galima bet kur nutraukti, o galima vėl „rašyti“ iš naujo ir tas procesas be galo įdomus, ir tave įkvepiantis improvizacijoms su klaustukais, nes jį palietė didžio talento ranka.

Juk „2046-uose“ net nežinai, ar ta futuristinė ateitis su androidais - „reali“ ar pono Čou rašytojo vaizduotės išgalvota? Ar fantastinis traukinys lekia iš ateities į praeitį ar atvirkščiai? Ką pametė prisiminimuose taip geidžiantys juos materializuoti personažai? Kada jie daro lemtingas klaidas, pasmerkdami save vienatvei ir neišsipildymui, nuo kurio taip kenčia? Kas apskritai tas „teisingas poelgis“, neišskaičiuojamai turtingų gyvenimo kontekstų fone galintis apvirsti išvirkščiąja puse?

REKLAMA

Pirmą kartą pamačius filme „2046“ man ypač įstrigo jaunos prostitutės Bai Ling (naujojo kinų kino žvaigždė Ziyi Zhang), koketuojančios su viešbučio gretimo kambario gyventoju Čou, siejamos su juo skaičių mistikos (2046-2047), paveikslas. Kone vaikiškai besidžiaugianti kaimyno padovanotomis kojinėmis, paskui pradedanti nebeimti jo pinigų, pagal Marios Callas balsą besimylinti su herojumi ir vis klimpstanti gilyn, kad vienąsyk ištartų vyriškai savimonei turbūt lemtingą frazę: „Nesvarbu, ar tu mane myli, - aš tave vis tiek mylėsiu“.

Kitąsyk žiūrint greičiausiai įstrigs kažkokie kiti vaizdai ir žmonės, nepastebėta svarbi detalė, gal atsiras - tiesiog pagal nuotaiką - kitoks ir viso filmo suvokimas, nes „2046“ patys tam ir provokuoja. Manau, kad tokiu nepastovumu būsiu ne vienišas, nes kūrinys laboratorija - atviras ir filosofiškam susimąstymui apie žmonių santykių nevienaprasmiškumą, ir tiesiog kalėdiniam džiugesiui - juk ekrane ne veltui kartojasi įvairių metų Kalėdos. O tai puiki šventė, šiuo atveju - kino šventė, nors galutinėmis išvadomis ir liūdna. Honkongas ilgai buvo savarankiškas etninės Kinijos lopinėlis, bet kas jo laukia 2046-aisiais, kai jau šiuo metu didžioji Kinija pykstasi su Taivanu, - kas žino.

Ir vis dėlto - nuotaikingų diskusijų! Ne apie politiką, o apie neištirtas žmonių ir menų galimybes.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų