XXI amžiuje konkurencinė valstybių kova vyks ne dėl aukso, deimantų ar naftos. Kova vyks dėl talentų ir protų. Šioje kovoje nebus patrankų šūvių ir bombų. Todėl bunkeriai ir spygliuotos tvoros negelbės. Šalys, kurios sugebės pritraukti ir koncentruoti geriausių protų, įgis arba išlaikys jau turimą ekonominių, kultūrinių ir politinių traukos centrų statusą.
Toms šalims, kurios praras savo gabiausius ir talentingiausius žmones, reiks tenkintis naujų politinių-geografinių darinių beveidės periferijos statusu. Vienas svarbiausių vaidmenų šioje konkurencinėje kovoje, be abejo, teks universitetams. Reikia iš karto pabrėžti, kad kalbame ne apie bet kokią įstaigą, kurios pavadinime puikuojasi žodis „universitetas“, bet apie aukštąsias mokyklas, sugebančias harmoningai sujungti aukščiausio lygio mokslinius tyrimus ir studijas, generuojančias naujausias idėjas, sugebančias būti ne tik edukaciniais, bet ir tarptautinio lygio kultūros ir politinės minties centrais.
Kokia šiame kontekste yra Lietuvos aukštųjų mokyklų situacija? Ar jos atitinka šiuolaikiniam universitetiniam išsilavinimui keliamus reikalavimus, ar gali konkuruoti su kitų šalių aukštosiomis mokyklomis? Ar įmanoma garantuoti, kad mūsų šalyje po dešimt metų išliktų nors vienas du universitetai, kuriose gabiausias Lietuvos jaunimas galėtų tikėtis tarptautinio lygio studijų? Jeigu to garantuoti neįmanoma, tada anksčiau ar vėliau susidursime su „ankstyvosios“ emigracijos reiškiniais, kai į užsienius plūstels net tik jauni specialistai, bet ir gabiausieji mūsų mokyklų abiturientai. Didžioji jų dalis lengvai prigis svetimuose kraštuose, retas grįš namo. Išsipildys vieno Seimo nario “auksinės mintys”: “Galbūt mums reikėtų stimuliuoti vadinamąjį protų nutekėjimą, [...] jeigu negalime eksportuoti nieko daugiau”! Bėda tik, kad po tokio “eksporto” galime likti ir be šviesių protų, ir be pinigų.
Deja, šiandieninė Lietuvos universitetų perspektyva atrodo visai nekaip. Vargani biudžetai dažnai neleidžia užtikrinti net paprasčiausių higienos reikalavimų, ką jau kalbėti apie tarptautinio lygio studijas? Kita vertus, esminio valstybinių finansinių resursų padidėjimo tikėtis irgi negalime. Vyriausybė su Seimo palaiminimu 2003 m. rudenį „sėkmingai“ praleido galimybę iš pirmojo ES paramos srauto sustiprinti aukštojo mokslo sektorių. Savo ruožtu Lietuvos Konstitucijos tėvai, rašydami dokumentą, padovanojo piliečiams „nemokamą aukštąjį mokslą“, tuo iš dalies užkirsdami kelią papildyti valstybės remiamas studijas piliečių lėšomis taip, kaip tai daroma JAV universitetuose. Todėl nenuostabu, kad pagal lėšas, tenkančias vieno studento studijoms valstybiniuose universitetuose, nusiritome iki paskutinių vietų Europoje. O šis skaičius yra vienas pagrindinių indikatorių ir faktorių, lemiančių studijų kokybę. Todėl, nors ir liūdna, bet tenka sutikti Albertu Žaliu (http://www.omni.lt/?i$9359_70693$z_261212), kad artimiausioje ateityje galime susidurti su situacija, kai mūsų vaikams teks ieškoti kokybiškų studijų tik už Lietuvos ribų, nes čia nebeliks tikrų universitetų.
Šią niūrią perspektyvą apsunkina dar ir tai, kad Lietuva, kaip ir daugelis kitų kraštų, susiduria su milžinišku studijų poreikio augimu, savotišku studentų antplūdžiu. Be kai kurių subjektyvių, vien lietuviškų faktorių, šį reiškinį stipriai veikia ir statistinė informacija, skelbianti, kad asmenys, turintys aukščiausio lygio universitetinį išsilavinimą, per visus savo darbo veiklos metus uždirba vidutiniškai 3 kartus daugiau nei niekur po vidurinės mokyklos nesimokę asmenys. Pavyzdžiui, Jungtinėse Valstijose šie skaičiai yra atitinkamai 1 ir 3 mln. dolerių. Tai yra globalus reiškinys ir nepanašu, kad aukštojo mokslo paklausa artimiausioje ateityje nuslūgtų. Todėl nerealu, kad Lietuvoje būtų įmanoma labai pagerinti studijų finansavimą, tiesiog sumažinant studijuojančių skaičių.
Šioje iš pažiūros beviltiškoje situacijoje būtini nestandartiniai ir politinio pasiryžimo reikalaujantys sprendimai. Pirmiausia turime pripažinti, kad Lietuvos universitetų diferenciacija ne tik pagal mokslinių tyrimų, bet ir pagal studijų kokybę - objektyviai egzistuojantis faktas. Jeigu taip, tai natūralu tikėtis, kad universitetuose, kurie yra pajėgūs garantuoti aukščiausią akademinį lygį, lėšos, tekančios vienam studentui, turėtų stipriai viršyti žemesnio lygio universitetų lėšas. Tačiau šiuo metu Lietuvoje veikia lygiavos principas. Studijoms skirtos valstybės lėšos nepriklauso nuo studijų proceso kokybės, o tik nuo studijų programos. Akivaizdu, kad dėl skurdaus visos studijų sistemos biudžeto panaikinti šį neteisingą lygiavos principą, atimant lėšas iš vienų ir atiduodant kitiems, neįmanoma.
Tačiau kitų sprendimų pasirinkimas nėra gausus. Finansuoti gali arba valstybė, arba studentai. Lietuvos Konstitucijos 41 straipsnis laiduoja nemokamą aukštąjį mokslą. Tačiau Konstitucija nereglamentuoja (jei Konstitucinis Teismas neišaiškins kitaip), kad šias nemokamas studijas privalo teikti visi valstybiniai universitetai. Keli universitetai, galintys užtikrinti tarptautinius standartus atitinkantį studijų lygį, galėtų transformuotis į iš dalies mokamų studijų aukštąsias mokyklas. Jose studijų mokestis turėtų padengti realias išlaidas ir priklausomai nuo studijų programos svyruotų nuo kelių iki keliolikos tūkstančių litų per metus. Be abejo, kreditavimo sistema turėtų laiduoti, kad studijų kreditai bus prieinami visiems menkas pajamas gaunančių šeimų vaikams. Valstybė galėtų realizuoti savo konstitucinius įsipareigojimus likusiuose universitetuose, kuriuose studijos būtų visiškai nemokamos.
Tie valstybiniai universitetai, kurie Vyriausybės ir tarptautinių ekspertų sprendimu įgautų teisę (tai nebūtų prievolė, o teisė) vykdyti iš dalies mokamas studijas, privalėtų prisiimti ne tik tarptautinius kriterijus atitinkančius įsipareigojimus studijų kokybės atžvilgiu. Šių universitetų valdymas turėtų iš esmės keistis. Turint minty gana kuklų mūsų universitetų dydį, visi mokami valstybiniai universitetai galėtų būti valdomi vienos Lietuvos valstybinių universitetų tarybos, kurią kartu formuotų Vyriausybė ir Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas. Ši taryba skirtų jai pavaldžių universitetų rektorius ir vykdytų strateginį universitetų veiklos planavimą. Ji garantuotų universitetų autonomiją ir užtikrintų visuomeninę universitetų priežiūrą.
Mokamų universitetų sistema nebūtų uždara. Jei ateityje „nemokami“ universitetai pageidautų ir sugebėtų užtikrinti aukščiausio lygio studijų programas, jie galėtų įsistoti į iš dalies mokamų valstybinių universitetų sistemą, atitinkamai pakeisdami savo valdymo sistemą.
Be abejo, šis sprendimas daugeliui gali pasirodyti kontroversiškas ir nepriimtinas, nes tarytum siūloma sukurti privilegijuotų, elitinių universitetų grupę. Tačiau turime suprasti, kad masinės kultūros amžiuje universitetų diferenciacija yra neišvengiama. Jei elitiniai universitetai atsiras natūraliai, laisvos konkurencijos keliu, suprantant ir prisiimant labai didelius įsipareigojimus visuomenei, kuriai šie universitetai tarnauja, jie taps nacionaliniu turtu ir aukščiausios klasės specialistų traukos centrais, darančiais įtaką Lietuvai, ir viso Rytų Europą visais visuomeninio gyvenimo vektoriais. O jei bus bandoma traukti visus ant vieno kurpalio, visiškai tikėtina, kad po 10 metų galime likti ir be tikrųjų universitetų.
