Pristatyta Eltos politikos skyriaus redaktoriaus Vladimiro Laučiaus knyga "Maištas prieš protą". "Lietuvoje pro šio politologo akis nepraslysta jokia politinė nesąmonė - jis chirurgiškai tiksliai fiksuoja ir analizuoja mūsų politikų ištarmes, daro išvadas, siūlo hipotezes ir kartu imasi politinės prevencijos - užkerta kelią neatsakingam kalbėjimui, demagogijai, žodinei ekvilibristikai ir ciniškam vertybių neigimui", - knygos įžangoje rašo filosofas prof. Leonidas Donskis.
Pirmoji jūsų knyga. Kas paskatino jus suguldyti ant popieriaus lapo pastarųjų penkerių metų Lietuvos politikos "sveikatos būklės" stebėjimo išvadas? Jūsų pateikta diagnozė kelia nerimą - "Maištas prieš protą". Ar yra vaistų nuo šios ligos?
Manau, vaistų yra, bet jiems reikalingi receptai. Ieškoti teisingų receptų - politikų reikalas. Deja, patiems politikams reikia vaistų, nes maištas prieš protą vyksta jiems aktyviai dalyvaujant ir platinant užkratą. Vadinasi, ir politikams, ir jų rinkėjams patartina kreiptis į tokią instanciją, kuri galėtų "įkrėsti" proto. Laimei, visiems yra atviras kelias į šią instanciją, galinčią suteikti mums nemokamų konsultacijų. Tai kiekvieno iš mūsų sąžinė ir politinio mąstymo pagrindai, kurių, jeigu stengiamės vadovautis jais, nenustelbia emocijos bei "duonos ir žaidimų" pobūdžio argumentai. Žinoma, nepatartina visada vadovautis vien savo protu. Šiuo atžvilgiu verta priminti ir prisiminti, kad visose valstybėse esama protinį darbą dirbančių žmonių, kurių tyrinėjimų objektas - politika.
Politikos pinklės. Jos įraizgo žmogų į save, išsunkia iš jo maksimumą ir dažnai sugniuždytą, neretai paniekintą, nusivylusį - išspjauna. Žinoma, jūs ne politikas - politologas. Bet "katilas" tai tas pats. Nebaisu?
Politikoje nebaisu gali būti nebent augalams, žvėreliams arba angelams. Žmogus - iš prigimties politinis padaras, tad visa, kas vyksta politikoje, mus ir gąsdina, ir teikia vilčių. Net ir tie, kuriems politika atgrasi, kurie mėgina atsiriboti, savotiškai dalyvauja politiniame gyvenime. Nuo jo nepabėgsi - jį reikia stengtis keisti į gera. Kai patalpose trūksta gryno oro, reikia ne keikti kvėpavimą arba patalpas, o atidaryti langus ir išvėdinti tiek patalpas, tiek plaučius. Šlykštėjimasis savo žmogiškąja prigimtimi, bėgimas nuo jos nėra geras būdas išvengti "politikos pinklių". Tai veikiau tiesus kelias, vedantis į tas pinkles.
Dabar esate nepartinis. Gal kaip ir šalies prezidentui, taip ir politologui nepartiškumas turėtų būti privalomas - būti nešališkam ir vienodai teisingam visiems?
Partiškumas - asmeninio apsisprendimo reikalas. Nemanau, kad politologams nepartiškumas turėtų būti privalomas. Paprasčiausiai politinių ir socialinių mokslų atstovai turėtų nepainioti profesinės ir partinės veiklos. Ar tai įmanoma? Manau, taip, tačiau aš asmeniškai jau kelerius metus esu nepartinis ir į partinę politiką grįžti nesirengiu.
O kaip subjektyvioji - žmogiškoji - politikos analizės ir komentavimo pusė? Draugai, pažįstami, įtakingi asmenys? Kaip "išsioperuoti" reagavimą į jų pastabas, nepasitenkinimą, nuoskaudas, galbūt pyktį ar net kerštą?
Jei kalbame apie aplinkos reakcijas ir emocijas, tai pirmiausia nereikėtų pamiršti, kad jų būna ne tik neigiamų, bet ir teigiamų. Politikos komentatoriui sulaukti pagiežos ir pykčio - natūralus dalykas, neretai liudijantis, kad sugebėta taikliai užčiuopti skaudžias problemas. Neigiamų reiškinių analizė dažnai verčia nervintis tų reiškinių skleidėjus ir sukėlėjus. Tą gerai suvokia, pavyzdžiui, Rimvydas Valatka, pavadinęs savo komentarų rinktinę "Atviro nervo krapštymu". Tariant prof. Leonido Donskio laidos pavadinimo žodžiais, reaguoti į piktus užgauliojimus geriausia be pykčio.
Ką reiškia politologui žodžiai "tolerancija", "diplomatija"?
Tą patį, ką ir visiems. Na, sakykime, laidoje "Klausimėlis" interpretacijos gali skirtis nuo įprastų... Žinoma, tokiomis sąvokomis kaip "tolerancija" kartais linkstama piktnaudžiauti. Ypač tada, kai stengiamasi gražiai pavadinti abejingumą, kontrargumentų baimę ir bestuburišką nuolaidžiavimą.
Prof. Leonidas Donskis jus lygina su puikiu chirurgu. Chirurgas turi būti tikslus, be sentimentų. Sentimentai - tik po operacijos. Kaip dirbdamas atsikratote sentimentų jums kaip žmogui priimtinoms partijoms, politikams?
Su partijomis manęs tikrai nesieja meilės ar kolektyvinės bičiulystės ryšiai. Čia tiesiog nėra vietos sentimentalumui keroti ir skleistis. Keliose šalies partijose yra politikų, kuriems jaučiu pagarbą ir simpatiją. Tačiau kai dirbi žurnalistinį darbą, apie simpatijas ir antipatijas privalai pamiršti. O politikos teorija su asmeniniais santykiais ir, vadinasi, jais grįstais sentimentais nelabai ką turi bendra. Šiuo atveju gali nebent šiek tiek simpatizuoti kurioms nors idėjų tradicijoms, joms atstovaujantiems teoretikams, politinėms vertybių ir idėjų sistemoms (ideologijoms). O ką pastarosios turi bendra su Lietuvos partijomis? Geriausiu atveju - pavadinimus ir keletą "raktinių" žodžių. Sentimentalumo protrūkiams tai, patikėkite, visai neįkvepia.
Ar darbas "nepraryja" gyvenimo? Juk protinio darbo laikas - nenormuotas?
Protinis darbas, vertas šio pavadinimo, įmanomas tik laisvalaikiu. Visa kita - varginantis instrumentinio proto taikymas mūsų amžiaus sukurtuose išlikimo ir gerovės žaidimuose.
Kokias citatas iš šios knygos jūs pateiktumėte kaip kertines?
Jei pradėsiu pats save cituoti, atsakinėdamas į žurnalistų klausimus, žmona lieps ilgam išeiti atostogų ir priverstinai gydytis sanatorijoje...
Esate politologas, bet dirbate žurnalistinį darbą. O kuo pats jaučiatės esąs? Kuri iš šių profesijų jums priimtinesnė?
Taip, kurį laiką dirbu žurnalistinį darbą, nors, kaip ir daugelis žurnalistų Lietuvoje, nesu baigęs šios srities akademinių studijų. Prieš keletą metų dėsčiau politologiją universitete, tačiau dabar apriboju savo profesinę veiklą recenzuojamais straipsniais ir pranešimais konferencijose. Kuri profesija priimtinesnė? Priimtinos abi, tačiau su išlygomis. Tikrai nesu "visų galų meistras" ir kaip žurnalistą save matau užsiimantį tik su politika susijusiomis temomis. Kitų dalykų neperprantu - antai šou pasaulyje iki šiol supratau tik politologus Sūrskį su Mauzeriu, o "kriminalai" tampa patrauklūs ir artimi nebent "Adamsų šeimynėlėje". O iš politikos mokslo krypčių mano pasirinktajai - politinei filosofijai - Lietuvos akademiniame gyvenime beveik nėra vietos, o gilintis į kitas nenoriu ir nebeturiu laiko.
Ačiū už pokalbį.
Kalbino Giedrė Strikulienė
ELTA
