Kartą per metus staiga prisimename švietimo reikalus. Diskutuojame. Svarstome reformos kryptis, matuojame jos greitkelius ir šunkelius. Skaičiuojame geltonuosius autobusiukus. Braukiame džiaugsmo ir rūpesčio ašarą - ak, tie mūsų papurgalviai pirmokėliai...
Kaip tik ta - rugsėjo pirmosios - proga Švietimo ir mokslo ministerija paskelbė apie vadinamojo pasitikėjimo telefono paslaugą. Atsieit, praneškite, jei pastebėsite bent vieną į mokyklą neišėjusį vaiką. Telefonas veiks neamžinai, iki spalio pabaigos. Šventas reikalas, skambinkite!
Taigi, surinkite numerį, automatas įrašys jūsų anonimišką balsą; gal šiandien, gal rytoj vienas ministerijoje dirbančių pedagogų informaciją perduos rajono, kuriame gyvenate, švietimo skyriui, ir švietimo skyrius (visas, be abejo) tuo labai susirūpins. O susirūpinęs ims skalambinti visais varpais. Kadangi daug varpų jis neturi, paskutinis bambtelėjimas telefonu bus kokio nedidelio bažnytkaimio seniūnijoje. Po savaitės - nors jam tai ir neprivalu - atsilieps seniūnas:
"Nu. Buvau nuvažiavęs. Gyvena. Neina ir neis… Nu, o ką aš padarysiu - tėvai nedirba, vaikas batų, nei kelnių neturi..."
Basta. Darbas atliktas.
Žaidimai suaugusiųjų klausimais rengiami tokiu pat principu: "Pastebėjai vagiant elektros energiją, laidus ar plėšiant elektros skydinę? Netylėk! Informuok nemokamu pasitikėjimo telefonu".
Ko norėti, tai kreipiasi elektros tinklų technokratai. Sienos apsaugos tarnyba kariškai sausa ir oficiali: "Visą parą veikiančiu telefonu laukiama informacijos apie netinkamą VSAT pareigūnų elgesį ar piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, kyšių ėmimą, drausmės pažeidimus, kitų tarnybų piktnaudžiavimo pasienio kontrolės punktuose ar pasienio ruože faktus". Spėk dairytis, žmogau - visą parą, kasdien, kas minutę, ne tik darbo, bet ir poilsio dienomis, čia laukiama įkliūvant saviškio.
Nori turėti blogą šunį, sako anglai, pavadink jį bjauriu vardu. Nori turėti blogą darbuotoją, laikyk jį vagimi visada.
Pasitikėjimo telefonus dabar turi vos ne kiekviena save gerbianti valstybinė firma: muitinė ir jos teritoriniai padaliniai, Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba ir Sodra, policijos departamentas su visais policijos padaliniais, kalėjimų (!) departamentas, darbo inspekcija, Specialiųjų tyrimų tarnyba, apskričių administracijos... Gerais pavyzdžiais seka net matininkai ir profesinė sąjunga "Solidarumas"...
Tik keista, kad toks informacijos rinkimo bei viešinimo būdas vadinamas pasitikėjimo telefonu. Žinyba viešai skelbdama apie "pasitikėjimo" telefono įvedimą iš esmės demonstruoja nepasitikėjimą savais darbuotojais, nesugebėjimą spręsti savų problemų, savo fizinę ir moralinę negalią.
Kažkodėl nuo vaikystės nemėgstame skundikų. Su jų tyliu pritarimu, jei tik nėra kam staiga pasiskųsti, vyksta daugelis pasaulio niekšybių. Skundžiama tik savo sąžinei nuraminti. Bailiai vengiama akistatos su blogiu. Kova paliekama kitiems. Ir ta paskata skųsti nebūtinai atsiranda nukentėjus pačiam, bet ir iš baimės tapti nukentėjusiu. Tos baimės suformuotas skundo pagrindas - gali būti tik įtarimas, o skundiko anonimiškumo garantavimas ("pasitikėk mumis", siūlomas anonimui) nuima bet kokią atsakomybę dėl faktų tikrumo.
Nekalbama apie pasitikėjimo telefonų efektyvumą. Švietimo ir mokslo ministerijos pranešime teigiama, kad pirmųjų akcijų metu - dabar tokia jau trečioji -sulaukta daugiau nei 2500 skambučių, tačiau tik "daugiau nei 1000 konkrečių pranešimų apie vaikus pamokų metu neesančius mokykloje perduota savivaldybių atsakingiems asmenims". Gerai nors tiek, kad perduota, sučiupta ne vaikų, o pranešimų. O kas toliau? Skęstant tų pranešimų sraute - veiks ta pati primityvi schema, nes tikslus mokslus neinančiųjų skaičius taip ir lieka nežinomas.
Tad "pasitikėjimo telefonų" nauda tampa labai abejotina. Šitaip kovojama su įstatymų pažeidimais ir bendrabūvio ydomis, taip ugdoma pilietinė visuomenė, tikriausiai pasakytų apologetai.
Matyt šitaip ją stiprinant pilietinė visuomenė dėl kokių nors priežasčių netekusi telefono ryšio taps visiškai bejėgė, nes gintis ji neišmoko ir nemokoma. Ekstrapoliuojant situaciją galima prognozuoti, kad sunkiais įtemptais atvejais, krizės metu, anksčiau ar vėliau aplinkybių verčiama į areną išeis prievartinė galia. Naujajame Orleane, nelaimingame vandens užlietame mieste, pasitikėjimo telefonas nebeveikė, o ir kuo jis begalėtų padėti visuotiniame chaose? Kartą iš aštuonių jaunuolių plėšikavusių miesto gatvėse po susidūrimo su reguliaria kariuomene penki buvo nušauti vietoje.
Gal bent vienas jų nebūtų tapęs užpuoliku ir auka, jeigu tūlas pilietis kažkada gal prieš dešimtmetį užuot skambinęs pasitikėjimo telefonu chuliganaujantį, silpnesnįjį mušantį snarglių būtų tiesiog timptelėjęs už ausies?
