REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vilniaus mažasis teatras mini savo gyvavimo 15 metų sukaktį. 1990 m. ne valdžios sprendimu, o iš vidinės būtinybės ir poreikio 18 žmonių grupė susibūrė į atskirą trupę ir išleido pirmąją premjerą - A. Čechovo „Vyšnių sodą“.

REKLAMA
REKLAMA

Čia vaidino aktoriai Vytautas Šapranauskas, Sigitas Račkys, Eglė Gabrėnaitė, Gediminas Girdvainis, Andrius Žebrauskas, Inga Burneikaitė, Rasa Jakučionytė ir kiti. Tačiau teatro siela ir centru, apie kurį būrėsi visa trupė, buvo režisierius Rimas Tuminas, deklaravęs teatro namų idėją ir siekęs kurti kitokios stilistikos teatrą, kalbantį apie šiuolaikinį žmogų jam suprantamomis priemonėmis.

REKLAMA

Pirmieji Mažojo teatro spektakliai buvo lydimi milžiniškos sėkmės. Po „Vyšnių sodo“ 1992 m. gimė B. Brechto „Galilėjus“, dar po dvejų metų - G. Kanovičiaus „Nusišypsok mums, Viešpatie“, M. Lermontovo „Maskaradas“… Tačiau kas trejus ketverius metus vadovo režisuojami spektakliai, dažnos R. Tumino kelionės į užsienio teatrus atvėrė dideles spragas repertuare, iš teatro ėmė trauktis ir ieškoti darbo kitur geriausi trupės aktoriai. Per 15 kolektyvo gyvavimo metų taip ir nesuremontuotas pastatas Gedimino prospekte neleido trupei įprasminti teatro-namų idėjos. Tiesa, prieš keletą metų Mažasis teatras atjaunėjo - čia atėjo beveik visas R. Tumino parengtas kursas iš Akademijos. Šių metų lapkričio 11 dieną pagaliau numatytas oficialus teatro atidarymas. Galbūt tai taps naujo kūrybinio etapo pradžia?

REKLAMA
REKLAMA

Apie teatro žemę, praradimus ir būsimo laiko nuojautas - pokalbis su režisieriumi Rimu Tuminu. „Kultūros savaitėje“ režisierių kalbino žurnalistė Jolanta Kryževičienė.

Režisieriau, pokalbį norėčiau pradėti nuo pačios pradžios. Netgi ne nuo 1990 metų, o nuo 1988-ųjų, kai tuometiniame Akademiniame dramos teatre gimė spektakliai, kurie jau turėjo Mažojo teatro stilistiką. Pvz., „Tarytum mes nepažįstami“, „Čia nebus mirties“... Kas lėmė Mažojo teatro gimimą? Galbūt Mažoji scena, kurioje jūs tuo metu vaidinote, noras turėti savo atskirą kamerinę erdvę? Kodėl, kaip rašoma, ne valdžios nutarimu, o būtent jūsų, aktorių ir režisierių, sprendimu atsirado tas teatras?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Galiu atsakyti, kad tikrai nebuvo noro turėti savo teatrą, šitos minties net nebuvo. Tikrai nepasitikėjau savimi. Neturėjau žemės po savimi. Ir tos žemės paieškos ilgainiui tapo toji Mažoji salė. O jūsų paminėtieji spektakliai galbūt buvo užuomazga tos teatro kalbos. Mes tiesiog ieškojom repeticijoms vietos, kurią įsivaizdavau nuogą, nurengtą, atvirą… Gal čia ir buvo užuomazga to atvirojo teatro principų, kurių tikrai siekiau ir tebesiekiu.

Radom tą erdvę Akademiniame teatre ir tada supratau, kad ji keisis. Visa erdvė buvo suformuota tuo suomišku beržu, raudona uždanga… Ji labiau buvo skirta profesinių sąjungų, teatro darbuotojų susirinkimams, barniams… Tokia, sakyčiau, oficiali patalpa, kurią norėjosi suardyti, apnuoginti ir matyti ten aktorių. Tikslas buvo padaryti įtaką didžiajai scenai, kurioje dauguma aktorių jautė būtinybę keistis, būtinybę būti kitokiems. Tiesiog jautėme, kad jau išeikvojam save. Ne veltui buvo ir yra kritikos, kad toji erdvė - akademinė. Vadinasi, patenkinti savimi. Anaiptol! Aš mačiau tuos žmones, jų akis, veidus, jų troškimus. Jie jau suprato to dešimtmečio kvėpavimą. Kultūros, teatro sistemoj mes nebuvom izoliuoti, mes kaip tik buvom smalsūs. Jautėme naujų laikų kvėpavimą į nugarą ir į tai reikėjo sureaguoti labai greitai. Ir mums norėjosi į tai sureaguoti, ieškoti tos atviros kalbos, sugriauti tą mistinį psichologinį teatrą. Nors jis buvo vadintas ir poetiniu, bet tai buvo netikra, nedora, daug melo, apgaulės, daug blefo... Tiesiog norėjosi visa tai išvalyti, kuo greičiau grąžinti į teatrą tiesą, kalbėti apie skausmus, švytėti tamsoje.

REKLAMA

Kaip ir dera jaunystei, mes užsidarėm, išsikovojom teisę repetuoti vakare, naktimis. Aišku, susipykome su teatro administracija. Su direktoriumi Pranu Treiniu ir su vyriausiuoju režisieriumi Henriku Vancevičiumi kartais išvis nesusikalbėdavome. Jie tiesiog nesuprasdavo mūsų norų. Ir tik vėliau, kai aš pats praėjau visus vadovavimo šiame teatre etapus, tik tada suprantu, kaip su tais jaunais yra sudėtinga. Jiems daug ko reikia, jie nori daug ką keisti...

Prisimenu, kai mūsų kas nors ieškodavo teatre ir klausdavo - kur mes, tai atsakydavo, - Mažojoje scenoje, Mažojoje salėje. Kur tie mažieji? Kur mažoji? Tai mus ir pavadino mažaisiais. Konfliktas neišsisprendė taikiai. Mano noru Mažojoje salėje pradėjo gimti spektakliai. Vienas iš tų reikšmingiausių galbūt ir buvo „Čia nebus mirties“. Bet nesakyčiau vėlgi, kad mus kas nors išstūmė ar išmetė. Ne, mes tiesiog buvom priversti ten atsidurti. Mes tiesiog subrendom, susiformavom ir supratom, kad negalim daryti įtakos didžiajai scenai. Pernelyg daug tame idealizmo, per dideli uždaviniai, mums reikėjo patiems turėti kažkokį kampą. Pajutom vidinę būtinybę ieškoti patalpos, kurią paverstume sava kūrybine laboratorija. Buvome tarsi savotiška sekta, mėginusi ieškoti žmogaus švytėjimo.

REKLAMA

1990 m. jūs iš Mažosios salės vis dėlto pereinate į Didžiąją. Pirmasis spektaklis „Vyšnių sodas“. Paradoksalu, bet po 15 metų jūs vėl statote A. Čechovą. Štai dabar mes susitikome po „Trijų seserų“ repeticijos… Jeigu kalbėtume apie tai, kodėl Čechovas yra mums įdomus, tai galbūt atrastume inteligentijos, kaip tam tikro prarasto sluoksnio, būtį. Ar jums šiandien yra tokia savijauta? O gal kokie nors kiti likimo dėsniai grąžina tą patį autorių, nuo kurio jūs pradėjote savo teatro gyvenimą?

Tikrai vėl atsitiktinai arba intuityviai. Mus lydėjo ir tebelydi praradimai. Mes visą gyvenimą praradinėjame, tiktai reikia išmokti susitaikyti su tuo, pasakyti, kad tai yra valia, tai nulemta. Tai toks likimas, kaip mes sakome - Dievo valia. Ir neįsižeisti, mokėti netapti kerštingais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Žiūrėdamas į siūlomą mūsų teatro atidarymo repertuarą, pastebėjau tam tikrą dėsningumą. „Trys seserys“ yra svajonės grįžti į vaikystės žemę, bet to jau neįmanoma padaryti. „Madagaskaras“ - tai irgi mūsų visų svajonė atrasti pažadėtąją žemę, bet kažkodėl irgi nepavyksta, kažkodėl negalima. „Belaukiant Godo“, kur kažkas mus pakvies, išves į pažadėtąją žemę, irgi žiūriu - tiesiog kita žemė… Aš visą laiką apie kitą žemę svajoju, ieškau kitos žemės. Galbūt ir kito gyvenimo joje?..

Vadinasi, Mažasis teatras visą laiką eina tuo pačiu keliu. Tačiau kai jūs kalbėjote apie tai, kad kiekviena diena yra tam tikras praradimas, aš jau norėjau klausti apie Mažojo teatro praradimus tarp tų dviejų Čechovų per tuos 15 metų. Nuo tų pirminių idėjų, nuo tų bendrų namų, apie kuriuos jūs labai dažnai kalbėdavot, iki šios dienos. Ar iš tikrųjų daug kas prarasta? Galbūt daugiau atrasta?

REKLAMA

Atvirai pasakysiu - daug daugiau prarasta, negu atrasta. 7-8 metus gyvenome atradimų laiką, o po to, deja, buvo praradimai. Čia aš įžvelgiu savo kaltę. Todėl, kad išskridau, išvažiavau, klaidžiojau po įvairias šalis tiesiog ieškodamas atradimų. Bet, deja, sugrįždavau tuščiomis. Esminių dalykų, kurie pakeistų mane arba turėtų įtakos teatrui, aš neradau. Neradau teatrinio impulso, teatro kalbos, estetikos… Pernelyg ilgai galbūt save apgaudinėjau, maniau, kad vis dėlto dar rasiu… Vienintelė viso to nauda - tai ilgesio nostalgija, kurioje gimdavo kitų spektaklių sumanymai.

REKLAMA

Ar tai reiškė, kad šaltinis Lietuvoje jums atrodė išsekęs, jūs jau neberasdavote čia tam tikrų impulsų?

Tuo metu tai buvo tuštybė, štai kas yra baisiausia. Tiesą sakant, man nesinorėjo ilgai užsibūti Lietuvoje. Dviejų trijų mėnesių pakakdavo, kad nepasiustum, kad nesužvėrėtum. Atrodė, tarytum provincialėji, kad nieko daugiau nematai. Kai sugrįždavau iš tolimų šalių namo, jausdavausi tarsi geriau. Ir po pastatymų aš tiesiog šypsodavausi. Bet gyvenimas greit išmušdavo tą šypsnį iš lūpų, iš dantų. Žodžiu, paniurdavau ir vėl vaikščiodavau irzlus, kandus, ciniškas, ironiškas… Va šitai yra mūsų duona, mūsų terpė!.. Kaip Lermontovas sakė: tyrų širdžių nebėra… Aš neišskiriu ir savęs - aš toks pats, aš iš ten! Nustojau džiaugtis, nustojau pasakoti. Jeigu dalijiesi sėkme, tai, žiūrėk, po savaitės, dviejų nesuprasi, kodėl ir už ką pasipila smūgiai. Išmokau dejuoti, skųstis, kad neturiu vietos, neturiu teatro. Aimanuoji, dejuoji, visas truputį ironiškas, iš viršaus žvelgiantis, cinizmo persmelktas, kaip tikras menininkas…

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bet, režisieriau, kai jūs kalbėdavote apie teatro namus, jūsų aktoriams pavydėdavo daugelio trupių žmonės. Jie sakydavo: štai kaip gerai Tumino aktoriams, jie turi savo namus! Gaila, kad jūs neatsilaikėte.

Neatsilaikiau ir, tiesą pasakius, pavargau. Čia mes gyvename triukšmuose, dulkėse, statybose. Darbininkai, statybininkai tapo mūsų neatskiriama dalimi. Netgi bus keista, kai viskas nutils. Žinoma, pavargau. Ir jums tiesą pasakysiu - sunku išgyventi. Nedidelių poreikių žmogus esu: butukas, mašina (ne nauja, niekad naujos neturėjau), sodybėlė, ir tiek. Bet reikia kartais ir šitai suderinti. Be to, vilioja ir kitokios patirtys, nauja medžiaga, naujos temos, naujos šalys…

REKLAMA

Žinoma, aš galvojau, kad įstengsiu keistis ir čia būdamas, t.y. sugebėsiu būti įdomus kitiems ir reiklus sau… Bet aš to galbūt nesugebėjau. Kaip ir šeimoj - ateina santykių krizė. Aktoriai puikiai žinojo, kokie mano reikalavimai, ir aš juos pažinojau. Man reikėjo kitų veidų, kitų žmonių, o principas buvo tas, kad mes vieningi. Supratau, kad aš visa tai ardau, draskau… Man tikrai buvo sudėtinga ta atsakomybės našta. Mes negalim užsidirbti. Į užsienio festivalius, gastroles važiuojam ten, kur mums apmoka viską - nuo durų iki durų. Tik tokiomis sąlygomis. Aktoriai irgi pradėjo bėgioti, ieškoti kitų pragyvenimo šaltinių… Čia ne paslaptis ir ne gėda, o tiesiog tokia prakeikta realybė. Ir aš suprantu, kad mes neišspręsim jos iki galo. Visada galbūt bus žmogui maža. Bet minimalius, žmogiškuosius poreikius reikia, būtina patenkinti. Aš už tai atsakingas ir nuo šito pavargau. Bet nepraradom vilties ir aš netgi galiu užtikrinti, kad vėlgi atgimsim ir ateityje vėl, ko gero, sakys: kaip pavydžiu, kad dirbate Mažajam teatre. Teatro atidarymas, nauji planai norom nenorom mus suvienys.

REKLAMA

Iš tikrųjų labai gaila, kad dalis aktorių išėjo ieškoti duonos kąsnio kitur. Gaila, kad Vytautas Šapranauskas veda humoristines laidas, kad Andrius Žebrauskas vaidina “Dviračio šou”… Nebematome Sigito Račkio naujų vaidmenų. O kažkada jis puikiai suvaidino Galilėjų jūsų spektaklyje! Kaip jūs žiūrite dabar į tų žmonių, su kuriais kažkada pradėjote, likimus?

Jie man egzistuoja. Jie yra mano planuose, jie niekur neišėjo, jie nemirė… Bet ateina laikas, jie užauga, nori būti savarankiški. Tie jų išėjimai mane veikė neigiamai. Dėl to, ko gero, jutau, na, gal ne išdavystę, bet diskomfortą: tarsi bėga nuo manęs, palieka mane. Jutau net irzlumą ir net santykių įtampą. Bet aš juos supratau. Supratau ne tik jų reikmes, bet ir kūrybinius ieškojimus. O dabar pradėjau netgi ir džiaugtis, kad jie įsitvirtina. Svarbiausia, kad jie neprarastų savęs. Aš manau, vis tiek ateis metas ir jie vėl ateis, pravers Mažojo teatro duris.

REKLAMA
REKLAMA

O jums nėra minties kviesti juos?

Yra, be abejo. Ir kviesiu. Bet tegul išsidūksta, išsilaksto, tegu praranda... Aš rasiu laiko. Ir nebijau, kad reikės vėl juos pamaitinti, vėl juos grąžinti į mokyklą, grąžinti prie įdomios žmogaus dvasinės būsenos. Taip kad pravers štai duris ir pamatysim veidelį su geromis akimis, šypsena - gal pabandom ką nors? Pabandom! Žinoma, gaila jų. Teatras yra jų gyvenimo dalis, jų namai. Ir jie čia laukiami. Galbūt neatėjo dar tas metas. Aš tikiu, kad jie dar sugrįš, ateis. Netgi nesusitarus, net nepaskambinus. Kažkaip surasim vienas kitą.

Bet paraleliai aš džiaugiuosi ir į teatrą atėjusiais jaunais aktoriais. Labai įdomių žmonių yra. Aš tikrai nustebau. Netgi savotišką pareigą pajutau, jiems reikia padėti, kad jie nežūtų. Galbūt nebūti už juos atsakingam, bet juos atvesti į sceną, kad jie būtų pastebėti, matomi. Gal aš sugebėsiu jiems padėti, gal tapsiu tokiu tėveliu, gal seneliu arba garbės vadovu… Tačiau suprantu, kad jau nebepavysiu aš jų. Jie jau bus skrydyje, o aš jau būsiu tarsi tas pavargęs vanagas… Jų čia knibždėte knibždės ir mes turėsime, tikiu, įdomų teatrą.

REKLAMA

Bet, režisieriau, kaip su atsakomybe? Nes dabar šitie jauni žmonės, kuriuos jūs atsivedate į teatrą, žiūri į jus kaip į guru ir labai tiki jumis. Turbūt ne veltui galvoja, kad Mažasis teatras - tai pirmiausia esate jūs. Ar nebus taip, kad jūs vėl kažkur sugalvosit išvykti ir vėl tie dabartiniai jaunieji liks tarsi prie suskilusios geldos?

Tegul pratinasi. Turiu išvykti ir išvyksiu. Jau yra penkios šalys, kurios siūlo ir teatrus, ir sąlygas. Ir reikia išvykti, reikia išsiskirti. O jie tegul nepripranta prie manęs vieno. O jeigu aš numirsiu poryt? Tai ką, jie taip ir liks prie suskilusios geldos? Aš netgi specialiai sakysiu, kad išvykstu, o pats gal sodyboje sėdėsiu… Jie turės išmokti dirbti ne vien su manimi. Privalo tą daryti! Čia mano bloga įtaka, kad jie išmoksta tik mano maniera dirbti. Tai yra blogai. Taip kad nepažadu aš jiems tarnauti - ne, ne, ne!.. Jie žino, į kur atėjo. Sutiko būti karvėmis, tad lai duoda pieno. O ne vaikšto elniais. Taip kad tikiu, jog jie bus mobilūs. Juk negalima sakyti, kad su vienu dirigentu orkestras groja. Teatras turi reaguoti į kiekvieną naują stilistiką, į naują teatro kalbą. Sugebėti reaguoti, priimti ir būti mobiliems - tai ir yra amžina kūryba, amžinas atjaunėjimas. To ir linkėčiau jauniesiems aktoriams ir pačiam sau. Aš kartais irgi pradedu rėkti, nelaiko nervai. O noriu gyventi ramiai, išvengti konfliktų, turi būti švara, tyla ir ramybė.

REKLAMA

Ir mano paskutinis klausimas. Aš jus kalbinau prieš penkerius metų, kai keitėsi amžiai. Tada klausiau, kaip jūs įsivaizduojate ateinantį amžių. Jūs papasakojote istoriją apie atsarginę Lietuvą, kurią galbūt galima būtų sukurti Madagaskare. Kažkur kamputyje guli „Lituanikos“ sparnas, o jūsų mama tvarko skerdienos gabalus… Žodžiu, tai buvo labai graži, nostalgiška ir romantiška istorija. Dabar, po penkerių metų, nors amžiai nesikeičia, bet atėjo gražus jūsų teatro jubiliejus, sakykit, režisieriau, kokia istorija šiandien yra jūsų mintyse?

Ko gero, jau pakanka 15 metų ieškoti tos pažadėtos žemės, gyventi tomis vilionėmis, mintimis ir svajomis, kurti ir atrasti mūsų teatro gyvenime tokį savotišką donkichotą. Be abejo, toji svajonė lieka, aš jos neatsisakysiu niekada, bet paskui ją daugiau nebėgsiu. Pasistengsiu šitą žemę rasti čia. Tai ne jaunystės klaidos, kai norisi vis kažkur kitur, ne. Supratau, kad savęs reikia ieškoti savyje. Per kitus, kituose pamatyti save ir žemę - tą pačią. Tad nežinau kaip, bet savos Lietuvos ieškosiu čia.

"Kultūros savaitė" - tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje - septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį - pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ( [email protected]).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų