REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vienam naujam, tik “strateginėse vietose” pridengtais moterų kūnais besipuikuojančiam žurnalui (FHM) duotame interviu mokytoja Milda Bartašiūnaitė, “Dviračio žynių plius” artistė, teigia, kad jos draugas “dievina ekstremalų sportą: snieglentes, banglentes, parasparnius”. Žurnalui tai patinka, nes, girdi, “primena idealų” jo skaitytoją. Tai žurnalas, kuris reklamose afišuojasi kaip skirtas “tikriems vyrams”, jį kuria taip pat “tikri vyrai”.

REKLAMA
REKLAMA

Bet jei kalbama apie “tikrus vyrus”, tai logiškai turėtų būti ir “netikri”. Kyla klausimas: o kas jie tokie? Homoseksualai? Transvestitai? O gal tokie, kuriems ekstremalaus sporto nereikia, kurie mėgsta moteris net ir apsirengusias, ar (dar baisiau!) - kurie nemėgina su kiekviena pasitaikiusia gražuole “pasimylėti” (žurnalas vartoja vulgaresnį žodį), nes, pavyzdžiui, myli tik vieną moterį? Žodžiu, neaišku.

REKLAMA

Žurnalo FHM garbei galima pasakyti, kad jis nėra, siaurai žiūrint, pornografiškas - jis nedemonstruoja ne tik moterų krūtų, bet ir lytinių organų. Seksualinės laisvės Amerikoje pionierius “Playboy” buvo kur kas drąsesnis - rodė ir krūtis, ir nuogus užpakaliukus, ir tarpkojo plaukiukų pradžią. Kai šio žurnalo redaktoriai vieną kartą pasigyrė, kad jie nedemonstruoja visos praskėstos vaginos (kaip tai darė daug begėdiškesnis “Penthouse”), žymusis komentatorius Williamas Buckley ironiškai klustelėjo: o kodėl gi ne? Suprask: jei jau rodai (net ir tiek) nuogybės, kurių velnių dar kažkur sustoti, vis tiek jau pradėjai griauti gėdos užtvaras.

REKLAMA
REKLAMA

Beje, nuo kitų panašių žurnalų “Playboy” skyrėsi ir tuo, kad jame netrūko rimtų straipsnių, pavyzdžiui, solidžių interviu su garsiais politikos bei visuomenės veikėjais. To žurnale FHM dar nematyti. Svarbiausia, “Playboy” ne tik rodė nuogas moteris, bet savo požiūrį į jas bandė grįsti filosofiškai. Nuo 1962 iki 1966 metų žurnalo redaktorius Hugh Hefneris paskelbė keliasdešimt straipsnių seksologijos temomis, pavadindamas tai “Playboy filosofija”. Bendra mintis čia buvo ta, kad seksas nėra vien tik žmonių dauginimuisi, bet ir jų pasilinksminimui. Todėl seksą galima atjungti nuo vaikų kūrimo ir paskirti vyro ir moters smaginimuisi - tai netgi esąs svarbiausias žmogiškojo sekso buvimo pagrindas ir visiškai pakankamas pateisinimas. Nėštumas yra tik šalutinis produktas, kartais pageidaujamas, kartais ne. Užtat seksui iš principo negalima taikyti krikščioniškosios religijos suvaržymų. Jie neracionalūs. Tai nereiškia, kad atsisakoma visų etikos normų. Ne, normų reikia, tačiau jos turi būti kitokios, nereliginės ir daug daugiau leidžiančios.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ką tai reiškia konkrečiai, galima pailiustruoti taip. Štai jei esi vedęs, tai gali laisvai turėti ir šaliavedybinius santykius - svarbu tik, kad žmonai apie tai praneštum ir jos neapgaudinėtum (tai vadinama “atvira santuoka”). Jei ji nesutinka, turi apsispręsti, kas tau svarbiau: ištikimybė žmonai “neatviroje santuokoje” ar laisvė “pažaisti”? Jei renkiesi “laisvę pažaisti” (valio!), tai paleidi žmoną, skiriesi - ir “žaidi” ik valiai. O jei nesi vedęs, tai išvis nieks tau netrukdo kaip nori žaisti, bet turi visada laikytis vienos sąlygos - tavo partnerė turi sutikti su visais tavo siūlomais žaidimais, tu niekada neturi teisės jos priversti kažką daryti prieš savo valią.

REKLAMA

Lygiai tas pats, žinoma, galioja ir moteriai. Jei ji ištekėjusi, ji gali kiek nori svetimauti, bet tik ne už sutuoktinio nugaros. Jei sutuoktinis nesutinka, jei jam su “atvira santuoka” nepakeliui - prašom, skyrybos. O jei moteris neištekėjusi, ji, kaip ir “žaidimų berniukas”, gali laisvai būti “žaidimų mergaite” - su vienintele sąlyga, kad ir ji vyrų neprievartaus.

Šitą savo filosofiją Hefneris grindė sociologiniais tyrimais, ypač Alfredo Kinsey, ir kitais samprotavimais, kuriais stengėsi įrodyti priešingo, krikščioniškojo požiūrio, vadinamo “puritonišku”, neadekvatumą šiuolaikinei visuomenei. Hefnerio filosofija verta kritikos, ji jos ir susilaukė, ir ne visada tik “Playboy” puslapiuose. Tema juk verta rimtų diskusijų, - be to, galima pasiūlyti ir kitų alternatyvų greta krikščioniškosios ir hefnerinės, o ir pats krikščioniškasis požiūris nėra be problemų, - todėl nenuostabu, kad ji nagrinėjama ir rimtuose žurnaluose be nuogų moterų paveiksliukų. Čia norėčiau pažymėti tik tai, kad naujajame žurnale FHM tokių diskusijų nė kvapo, lyg jos būtų neįdomios “tikriems” vyrams. Bet nesuprantu, kodėl? Kodėl tikriems vyrams neturėtų būti įdomu padiskutuoti, kuriomis aplinkybėmis ir kokie lytiniai veiksmai dori ar nedori, kaip reikėtų žvelgti į moteris ir kaip su jomis elgtis, ar jos yra tik seksualinio pasitenkinimo objektas vyrams, ar kažkas daugiau?.. Jei FHM būtų kuriamas tik pusinteligenčių pusinteligenčiams, toks nesidomėjimas būtų suprantamas. Tačiau kai kurios žurnalo rubrikos liudija, kad jo kūrėjai - išsilavinę, liudija tam tikrą humoro jausmą, netgi šmaikštumą ir šiaip kultūringumą, todėl svaresnių seksologijos temų vengimas šitokiame žurnale tik nuvilia.

www.akiraciai.lt

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų