Norvegijos dienraštyje “Dagsavisen” jau kelis mėnesius spausdinami straipsniai, kurių tikslas - supažindinti Norvegijos žmones su visomis ES narėmis, taip pat ir su dešimt naujų šalių, įstojusių į ES šių metų gegužės 1-ąją.
“Dagsavisen” kartą per savaitę pristato ES nares. Tai padaryti pasiūloma žymiam kiekvienos valstybės atstovui - rašytojui, politikui ar kultūros veikėjui. Jis turi atsakyti į dešimt klausimų apie savo šalį.
Lietuvą pristatė rašytojas Herkus Kunčius. Jis atsakė į dešimt klausimų: papasakojo apie žymiausią Lietuvą paveikslą, populiariausią žmonių įsitikinimą, garsiausią šalies vietą, fotografiją, tekstą, asmenį, prietarą, dainą, įvykį, eilėraštį ir nacionalinį patiekalą.
“Omni laikas” publikuoja Herkaus Kunčiaus atsakymus.
Paveikslas (I)
Aušros Vartų “Dievo Motinos” paveikslą žino ne tik Lietuvoje. Net kultūriniai analfabetai sugebėtų jį apibūdinti. Tapytas anonimo XVI amžiuje Vilniuje, šis kūrinys greitai apaugo legendomis, prietarais - apšmeižtas šventu: panacėja nuo negandų. Vietos žmonės iki šiol jam uoliai meldžiasi, verslininkai - pelningai multiplikuoja.
Demokratiškai išstatytas Vilniaus gynybinės sienos vartų bokšto koplyčioje, šis melancholiškos moters atvaizdas, einant Didžiąja gatve, mažiau ambicingus verčia priklaupti, atsparesnius šalčiui - nukelti kepurę. Tiesa, kokios tapybos meistrystės stebuklai slypi po auksiniais paveikslo apkaustais, težino menotyrininkai. Tačiau įvairiakalbiai piligrimai, apsilankę Vilniuje, laiko stačiai garbės reikalu dirstelti į Aušros Vartų “Dievo Motiną”. Pamatę - pučiasi, tartum atlikę ritualinę kelionę prie Kaabos į Meką.
Fotografija (II)
Jozefas Czechowiczius (1819-1888) yra laikomas pirmuoju fotografu Vilniuje. Išvaikščiojęs skersai ir išilgai miestą, sukūrė turbūt iki šiol nepranoktą “Vilniaus albumą” (1873-1881) - seriją unikalių fotografijų. Dar XIXa. “Vilniaus albumas” buvo įvertintas - apdovanotas medaliais Paryžiaus, Maskvos parodose. Čia, nelyg atminties šulinyje, atsispindi “prarastas” Vilnius - daugiatautis Babilonas, kurio labirintais teko laimė paklaidžioti šiam fotopionieriui.
Asmenybė (III)
Pateisinamas tautos, šalies noras turėti kuo daugiau genijų. Lietuviai nėra gobšūs, tačiau suvokia, kad ir čia būtinos nemenkos investicijos, lanksti rinkodara. Dar senovėje pasirūpinta, kad Lietuva turėtų iš čia kilusį katalikų šventąjį - reprezentacijai. Ir išties netruko šimtmečio pastangų - kanonizuotas šv. Kazimieras (1458-1484), silpnos sveikatos, bet itin pamaldus kunigaikštis. Deja, jo epocha baigėsi, visuomenei teko vėl imtis darbo. Dabar tik Mikalojus Konstantinas Čiurlionis (1875-1911) - dailininkas ir kompozitorius - gali viltis, kad kada nors išmuš ir jo valanda - pasaulis jį galutinai pripažins kaip ne menkesnio kalibro asmenybę už Debussy ar Picasso. Gimęs Druskininkuose, muzikos mokęsis Leipcige, tapybos - Varšuvoje, Peterburge, šis menininkas savo simbolistinės stilistikos darbais uoliai tarnauja garsindamas Lietuvos vardą Vokietijoje, Prancūzijoje, Japonijoje ir t.t. O Nacionalinis M. K. Čiurlionio muziejus, įkurtas Kaune, kantriai (išskyrus pirmadienius) siūlo įsitikinti, kad šis lietuvis yra galbūt pirmasis abstrakcionistas, davęs pradžią šiai meno krypčiai pasaulyje.
Prietaras (IV)
Lietuviai yra romantikai, juos iki šiol guodžia geopolitinis faktas, kad Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė XV amžiuje driekėsi nuo Baltijos iki Juodosios jūros. Ta tema yra sukurtas net savimeilę glostantis paveikslas: “Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas girdo savo žirgą Juodojoje jūroje”. Deja, tik skeptiškiausi suabejoja, ar arkliai išties geria jūros vandenį (?)
Kalbaromanas (V)
2002 m., Lietuvą pakvietus į NATO, nuo Rotušės laiptų Vilniuje JAV prezidentas George’as Bushas jaunesnysis iškilmingai pažadėjo: “Daugiau - jokių Jaltų, slaptųjų protokolų. Nuo šiol Lietuvos priešai - Amerikos priešai”.
Dabar aš, nebebijantis ir apginkluotas pažadu “Lietuvos (mano) priešai - Amerikos (Busho) priešai”, primygtinai (nemotyvuodamas) siūliau pamilti Sauliaus Tomo Kondroto romaną “Žalčio žvilgsnis”, priešingu atveju...
Daina (VI)
Nors Lietuva - dainų kraštas ir jos vos sutelpa į liaudies dainynų dauagiatomius, euforinę tautos būseną dažniausiai atspindi “Ant kalno mūrai, joja lietuviai”. Nedrįstu gilintis į šios dainos kilmę, galbūt ji radikaliai nelietuviška, tačiau tiek per išgertuves, tiek per krepšinio rungtynes, ar tiesiog ūpui pakelti, žvairas, beklausis mielai ją užtraukia. Tada jaučiasi nelyg pranašesnis prieš kitataučius, tariasi esąs saugus savo akustinėje bendruomenėje: “Joja, joja lie-tuvaičiai, neša, neša vai-nikaitį…”.
Poema (VII)
Vyskupas Antanas Baranauskas buvo universali asmenybė: šventikas, matematikas poetas. Ambicijos paskatintas įrodyti, kad lietuvių kalba ne prasčiau už lenkų tinka poezijai, sukūrė poemą “Anykščių šilelis”.
Iki dabar tvirtinama, kad niekam iki šiol nepavyko taip įtaigiai, vaizdingai aprašyti Lietuvos gamtą, perteikti jos tariamo grožio, dvasios niuansus. Tiesa, nuo vyskupo Antano Baranausko laikų Lietuvoje daug kas pasikeitė, tačiau kai ant širdies sunku, galima guosti save, kad ne tik tau, bet ir “Anykščių šileliui” blogai:
Kalnai kelmuoti, pakalnės nuplikę,Kas jūsų grožiu senobiniu tiki.
Patiekalas (VIII)
Bulvė Lietuvoje yra beveik sakralinė daržovė. Rudenį, atėjus bulviakasio metui, net rafinuočiausi miesto estetai išsitremia patalkinti kaime: keturpėsti demonstruoja ištvermės ir lankstumo stebuklus. Iš prisikastų bulvių vėliau prisigalvoja eibių. Tačiau nepranokstamiausias lietuvių kulinarijos šedevras - didžkukuliai (cepelinai). Pagaminti iš tarkuotų bulvių, įdaryti malta kiauliena, vėliau išvirti vandenyje ir pagardinti lydytų lašinių spirgiais ar grietinės padažu, jie išsidrėbia lėkštėje it kokie nupešti ežiai. Gali būti įvairių dydžių - kumščio, regbio kamuolio. Pajėgiausi vietos gurmanai rengia varžybas, po to giriasi: “Vakar pats pirmas suvalgiau aštuoniolika didžkukulių ir nieko - gyvas”. Tačiau vien juos pamatę, dažniausiai smalsuoliai iš pietų šalių, suglumsta - nerausdami ima meluoti, kad laikosi dietos: “Ačiū, kitą kartą paragausiu”. Dėl to, žinoma, svetingi lietuviai labai nusimena.
Vieta (IX)
Erogeninė zona - Arkikatedros aikštė Vilniuje. Aplink ją telkiasi bene svarbiausi Lietuvos valstybingumo ir istorijos ženklai, jų šešėliai, kiti G taškai. Iš čia matyti Gedimino kalnas, ant kurio pūpso išlikęs Aukštutinės pilies bokštas. Anot legendos, apylinkėse kartą medžiojęs LDK valdovas Gediminas, - jo susapnuotas staugiantis Geležinis Vilkas ant kalno lėmė atsirasti Vilniui.
Toliau į dešinę - Trijų kryžių kalnas, kur, pasak šaltinių, XIII a. lietuviai pakorė tris pranciškonų misionierius; Arkikatedros vietoje tuo metu būta pagonių šventyklos. Nuo 1387 metų, Lietuvai priėmus krikščionybę, šventykloje jau laidota apsikrikštijusi diduomenė. Čia, koplyčioje, efektingame sidabro karste ilsisi ir šv. Kazimiero palaikai.
Ilgus dešimtmečius, 1791 metais sunaikinus Lenkijos-Lietuvos valstybę, siekta naikinti valstybingumo ženklus Vilniuje. Taip XIX a., Rusijos caro Aleksandro įsakymu, sulygintos su žeme Žemutinės pilies liekanos prie Arkikatedros - atsirado daugiau erdvės kariniams paradams. Šiuo metu Žemutinė pilis atstatoma, o prieš dešimtmetį grąžinta skola - aikštėje iškilo paminklas Didžiajam kunigaikščiui Gediminui - Vilniaus įkūrėjui.
Įvykis (X)
Taip… Bobų vasara. Sekmadienis. Kaunas. 1972 metai.Muzikiniame teatre - spektaklis vaikams “Saugokite peteliškę”. Per pertrauką - gandas: šalia teatro, Miesto sode, apsipylęs benzinu, dega žmogus.Išbėgęs nespėju išvysti gyvo fakelo. Matau: gaisrininkai ant neštuvų guldo kūną - nuogą, apsvilusį, dejuojantį, vieną kelią laiko iškėlęs.Greitosios pagalbos mašina dingsta. Lyg nieko neįvyko. Spektaklis “Saugokite peteliškę” baigiasi.Po kelių dienų vėl gandas: ligoninėje mirė Romas Kalanta, vos devyniolikos susidegino - už Lietuvą, Laisvę!Vis naujos gėlės jo žūties vietoje. Pamėlusi milicija. Sklando KGB įsakymas: “Neleisti palaidoti kūno - tai provokacija, maišto grėsmė”. Vėl gėlės. Sąjūdis. Gėlės… Sovietų milicija nespėja šluoti gėlių, jos vėl atsiranda. Vis daugiau žmonių: spontaniška demonstracija Laisvės alėjoje - pagrindinėje Kauno gatvėje, skanduoja minia: “Laisvę Lietuvai! Laisvę Lietuvai!”. Kažkas iškelia uždraustą trispalvę (kokia ji?) - bananų liūtis, smurtas... Bėga žmonės.Su tėvais žiūriu pro Muzikinio teatro langą: sunkvežimiai, iš jų pabyra sovietų desantininkai. Jie remia spiegiančius, švilpiančius žmones prie Miesto sienos sodelyje, muša, čiumpa, grūda į sunkvežimių kėbulus. Kitiems - čia pat kerpa ilgus plaukus, daužo, spardo…Kelios dienos Kaune - duslus Prahos pavasario aidas. Man - tik septyneri, aš nieko nesuprantu.
