REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Įžymusis XX-XXI a. tapytojas realistas, moralistas, marinistas ir idealistas Algis Algirdas Griškevičius (taip dailininką apibūdino klasikas Juozas Erlickas) - baigiantis metams peržengė pusės šimtmečio gyvenimo ribą.

REKLAMA
REKLAMA

Galbūt šio netikėto įvykio paskatintas, gal kitų priežasčių inspiruojamas jubiliejaus išvakarėse sostinės Rotušės rūmuose menininkas surengė savo bičiuliams ir gerbėjams tikrą šventę - pristatė naujutėlį tapybos, fotografijų ir objektų albumą bei atidarė praktiškai viso gyvenimo kūrybos parodą, taip ir pavadintą - “Retrospektyva”.

REKLAMA

Tas pats klasikas J. Erlickas albumo įžangoje rašo: “…jo paveikslai nušviesti tos paslaptingos šviesos, kurion veržiasi kiekvienas kilnesnės sielos žmogus, bet kurion pakliūti gyvam nėra jokios vilties. Kokiu būdu ši nežemiška šviesa atsiranda paveiksluose? Dailininkas aiškina paprastai: papučiu drobėn - ir yra…”

Kad turi nežemiškų sugebėjimų, matyt, suprato ir pats dailininkas. Per 30 tapybos parodų Lietuvoje ir užsienyje surengęs tapytojas ėmė fotografuoti, iš medžio ir metalo vielų pinti fantastiškus peizažus ir šventųjų mergelių apsodus… Maža to - nuo šiol Algirdas Griškevičius ketina gydyti ne tik sielas, bet ir kūnus.

REKLAMA
REKLAMA

Išsamiau apie tai - Lietuvos radijo laidoje “Kultūros savaitė” dailininką Algirdą Griškevičių kalbino laidos autorės Gailutė Jankauskienė ir Jolanta Kryževičienė.

Prisipažinsiu - labai nustebau Lietuvos ryto “Mūzų malūne” perskaičiusi mūsų literatūros klasiko Juozo Erlicko žodžius: “…atsitiko sykį taip, kad buvęs dailininkas Algirdas Algis Griškevičius nubudęs pasijuto daktaras esąs…”. Nors dabar pas mus labai populiaru tapti visokiais daktarais, ypač sielų daktarais, iš tiesų suglumau - kaip čia suprasti? Ar čia tiesiog proginis žodžių žaismas, šmaikštus draugo kalambūras jūsų gyvenimo gražia proga? Kaip yra iš tikrųjų?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tai joks kalambūras! Aš jau turiu net iškabą pasidaręs būsimam kabinetui. Ji vadinsis:“Žmonių restauravimas natūraliu ir iškreiptu būdu”. Žodžiu, aš iš tikrųjų gydysiu žmonių sielas ir kūnus! O priėjau prie to, galima sakyti, per meną. Pasidariau tokį specialų įrenginį, kuriame fotografavau žmones. Ir pastebėjau, kad jame pabuvę žmonės pradėjo sveikti! Tada pasiėmę vibratorių, nuvažiavom prie Merkinės piramidės ir išmatavom laukus. Pasirodė, kad mūsų įrenginio, kurį aš vadinu restauratoriumi, laukai tris kartus stipresni už Merkinės piramidės laukus! Tad dabar nusprendžiau - atidarysiu kabinetą, o tapyba ir menai bus tiktai hobis. Savaitgaliais tapysiu, o šiaip gydysiu žmones.

REKLAMA

Ar pastebit turįs kokių nors ypatingų savybių?

Taip! Visos galios manyje yra, kaip ir visiems normaliems 50 metų vyriškiams…

Ar tai yra tam tikra branda? Kas yra tas 50 metų? Gydytojai įvairiai spėlioja, kokia čia riba. Žmogus keičia gyvenimo būdą, keičia draugus, keičia žmonas, moteris… O jūs pradėjot keistis nuo kūrybos. Ką tai reiškia, kas čia per ženklai?

Jūs beveik ir išvardijote viską. Kiekvienas savaip eina iš proto. Aš suradau savo kelią. Kadangi anksčiau tik sielas gydžiau meno kūriniais, tai dabar nusprendžiau eiti arčiau prie kūno… 50-mečius traukia prie kūno.

REKLAMA

Bet dabar aš jau rimtai klausiu - ką ši metafora reiškia?

Aišku, čia yra tokia “baika”. Kai darėm fotografijas, sukurpiau tokius pastolius, sumažintus iki žmogaus dydžio. Tie pastoliai ir liko kaip toks objektas. Paskui iš viso to išplaukė žaidimas. Pagalvojau, kodėl nepažaisti per parodos atidarymą? Pavadinkime tai šposu. Nors keistas paradoksas: kai aš keliems draugams rimtai, nesišypsodamas pasakoju apie savo gydymus, jie visiškai rimtai manimi patiki! Kokie žmonės vis dėlto patiklūs! Žmonės sveiksta tada, kai nori sveikti. Kas tiki, tą ir gydo. Jeigu žmogus tiki, kad šitie mano pastoliai restauruoja jo sielą ir dvasią, tuomet tegul ir tiki…

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ši jubiliejinė jūsų paroda yra retrospektyvinė. Ten matome ir jūsų tapytus paveikslus, kurių daugumą surinkote iš kolekcininkų, sunešėte iš įvairių namų… Parodoje yra ir fotografijų, ir objektų. Turbūt daugeliui - ir jūsų meno gerbėjų, ir kritikų - buvo toks savotiškas šokas, išvydus pastarojo meto jūsų kūrybą. Šokas ir baimė prarasti jus kaip tapytoją. Ar tos naujos meno erdvės jus labai smarkiai užvaldė?

Atvirai kalbant, ir mečiausi į tas erdves ne iš gero gyvenimo. Kai ilgą laiką, daug metų tik tapiau ir tik tuo užsiėmiau, staiga vieną akimirką pajutau, kad kažkas nebegerai. Tą kūrybos pradą pradeda nurungti profesijos, amato pradas. Tiesiog man galbūt pritrūko širdies kiekvienam naujam darbui. Aš galiu profesionaliai nutapyti, bet ne kiekvienam darbui man užtenka tos mano energijos. Be abejo, aš galėjau ir toliau tapyti, nes pastebiu, kad daugeliu atveju visus tuos trūkumus suprantu tik aš. Kitas žmogus galbūt mano šitų išgyvenimų (kad paveiksluose nėra širdies, jausmų, energijos…), net nenujaučia. O gal ir pastebi, aš nežinau. Bet aš pats pajutau, kad taip tapyti nebegaliu. Tada nusprendžiau šiek tiek atšokti nuo tapybos ir vienus metus tik fotografavau. Taigi aš tik techniką pakeičiau, mąstymo juk nepakeisi. Ir ta technologija nereikalauja tiesioginio tavo energetinio įdėjimo.

REKLAMA

Tačiau tas fotografijas jūs vis tiek režisuojate. Jos yra jūsų sugalvojamos. Tai nėra, sakykim, toks laikraštinis aplinkos fiksavimas. Idėja subręsta jūsų galvoje ir jūs ją su meile paleidžiat į pasaulį…

Taip, be abejo! Žinot, tapyba yra toks žanras, kuriam neužtenka tik amato, jeigu tu nori sukurti kūrinį, kuris veiktų ilgesnį laiką kitus. Dabar yra labai populiaru tapyti interjerams. O aš tapau žmonėms. O kuriant žmogui, reikia būtinai įdėti savo energijos. Na, reikalinga tam tikra stipri dvasinė stipri įkrova. Pavyzdžiui, sugalvot darbą man nėra sunku. Mano smegeninis aparatas dirba nuolat ir aš jo išjungti negaliu. Bet tapybos kūriniui sukurti tuo metu tiesiog pristigau dvasinių jėgų. Todėl ir pasukau į kitą techniką, kur nereikalinga tiesioginė energetinė įkrova.

REKLAMA

Tačiau menotyrininkė Danutė Zovienė kažkuriame savo straipsnyje yra pasakiusi, kad tai yra tik eksperimentinė pertrauka tapyboje. Ką jūs darysite su tais savo pacientais, kuriuos pavadinote sielos ligoniais? Jie gi neturės pas ką gydytis.

Svarbiausia, aparatas jau yra sukurtas. Man, kaip ir visiems didiesiems, beliks tik autorinis potėpis. Na, bus jaunesni gydytojai, kurie ir gydys. O aš tik ypatingomis progomis prieisiu ir savo pirštu paliesiu…

Aš manau, ir D. Zovienė, ir turbūt daug kas taip sako, kadangi tiesiog nesitiki prarasti jus kaip talentingą tapytoją. Juo labiau kai tapyba jums, kaip ir minėjote, yra toks atsakingas, sudėtingas kūrybinis procesas. Beje, jūs visiškai nešiuolaikiškas žmogus! Kiek žinom tokių šiuolaikinių dailininkų, labai gerų ir įvertintų, kurie tapo interjerams, visiškai nespjauna į komercinius užsakymus, nelaukia kūrybinio įkvėpimo ar mūsų palaimos ir gana sėkmingai gyvena…

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Čia žmogaus pasirinkimas. Nesmerkiu tų žmonių, čia normalu. Užuot vaikščiojęs ir verkęs, žmogus pasirenka tokį kelią ir jis iš to pragyvena, tai labai gerai! Juk reikalingi darbai ir interjerams. Negali juk prikurti meno, pavyzdžiui, visam viešbučiui - širdies neužteks… Taip kad čia visai normalu.

O dėl tapybos, tai aš niekur negaliu nuo jos pabėgti, kadangi neseniai laimėjau konkursą kitąmet surengti didžiulę tapybos parodą Strasbūre, Europos Taryboje. Ir ten bus 15 naujų darbų.

Na, gali pasirodyti, kad mes vis traukiam jus kalbėti apie tai, kaip jūs grįšit prie tapybos. Tačiau iš tikrųjų tas jūsų kelias net ir į tapybą buvo labai įdomus, nelabai tiesioginis. Jūs tapėte mokykloje, po to buvo labai didelė pertrauka iki kariuomenės. O kariuomenė buvo tas šokas ir slenkstis, kai vėl ėmėte tapyti. Gal šiais laikais net nereikia laukti kažkokio šoko? Gal viskas eis labai natūraliai ir sklandžiai?

REKLAMA

Galbūt. Kariuomenėje apskritai buvo labai linksma. Ten užsiėmiau plakatine tapyba. Man labai patiko tų plakatų tekstai: pvz., “služi po ustavu, zavajuješ čestj i slavu” arba “na postu, što na vojne, budj bdidelnij vdvojne!” Kokį balvoną su automatu nupaišai, apačioj tokį tekstą prirašai - vienas malonumas! Prisimenu, jau vėliau, kai prasidėjo Atgimimas, radau šiukšlyne išmestą tokį žinomą Gračiovo paveikslą, kuriame nupieštas Leninas tarp vaikų ant rankų laiko mergaitę. Prisimenate? Tai iš tos po kariuomenės likusios inercijos aš tą plakatą parsinešiau į dirbtuvę ir tik tekstą jam sukūriau - “I ob stenku!” (“Ir į sieną!”). Kadangi vadas laiko tą mergaitę, iš karto atsirado to teksto dviprasmybė.

REKLAMA

Beje, teko girdėti, kad tas jūsų meninių įgūdžių lavinimas kariuomenėje vos nesibaigė liūdnai?

Na, visko buvo. Pavyzdžiui, prieš išvažiuodami namo, baigiantis kariuomenei, įrenginėjom vadinamąjį Lenino kambarį. Tame kambary ant sienų būdavo rašomos KPSS suvažiavimų medžiagos, visokie šūkiai ir kitos nesąmonės. Visa tai su plunksna rašai ant tokių planšečių. Tai ko tik neprirašėme tuose tekstuose! Pvz., pulko vadus “durakais” išvadiname. Na, į radiją aš švelniau pasakiau. Ten buvo ir riebesnių žodelių… Ir visaip mes ten tarybinę armiją “tvarkėm”… Bet kadangi žinojom, kad tų planšečių nepakabins, kol to kambario nesuremontuos ir kol mes nebūsim išvažiavę namo, tai ir kvailiojom… Tiesa, žinau, kad paskui, po pusmečio, manęs ieškojo Vilniuj. Bet mano šeima jau buvo pakeitusi butą, tai ir nesurado, kažkaip praslydo viskas.

REKLAMA
REKLAMA

Algirdai, apskritai ar kokie nors svarbūs gyvenimo įvykiai palieka kokias nors žymes jūsų kūryboje? Sakykim, Sigitas Parulskis, kuris taip pat yra tarnavęs kariuomenėje, išleido tikrai puikų romaną “Trys sekundės dangaus”. Jame atsispindi būtent tos kariuomenėje įgytos patirtys. Na, ne vien jos, bet šalia kitų ir jos. Kaip jums yra gyvenime? Kiek tokių sukrečiančių įvykių, realių potyrių ateina į jūsų kūrybą?

Čia yra turbūt pats sunkiausias klausimas. Aš nežinau, ar mano gyvenimiški potyriai turi tiesioginį ryšį su kūryba. Nes nežinau, ar aš padaryčiau tą darbą taip, jeigu prieš tai nebūčiau patyręs, to išgyvenęs. Nepaprastai sunku įvardyti tuos dalykus - kas iš ko. Vis tiek jauti tas gyvenimiškas situacijas, jas analizuodamas, lygindamas su perskaitytais dalykais, patirtais išgyvenimais. Apskritai visa kūryba yra iš tavo pojūčių. Kūryba yra viskas ir kartu - gal ir niekas. Nes tiesmukai nepaimi to gabaliuko, kuris įvyko, ir neįdedi į paveikslą. Galbūt galimas ir toks kelias. Bet man taip neišeina. Mano darbuose tos patirtys atsispindi daugiau per atmosferą, per tam tikras emocines būsenas, kurios visiems žmonėms yra labai panašios. Kiekvienas žmogus vienodai patiria vienatvės jausmą visai nepriklausomai nuo to, ar jis yra menininkas, ar ne. Visi labai panašiai jaučia tuos pačius dalykus, nes jie yra bendražmogiški. Nesvarbu, kad ir ką tapydamas, aš stengiuosi… Ne, net nežinau, nieko aš nesistengiu! Tiesiog savaime taip išeina, - arba tu pakabini, arba nepakabini. Arba įdedi širdies, arba neįdedi. Pavyzdžiui, kaip profesionalas, aš ir kitų dailininkų darbuose visa tai matau. Jie arba veikia mane, arba ne. Gali būti labai profesionalus darbas, bet jame nieko nėra. Ir viskas. Man dabar jau tik toks kriterijus galioja.

REKLAMA

Prisimenu, tarybiniais laikais, kai dar niekur neišvažiuodavome į pasaulį, žiūrėdamas didžiųjų menininkų reprodukcijas, vis stebėdavausi. Aš nesuvokdavau, kame yra, pavyzdžiui, Van Gogho jėga ir fenomenas!? Nes reprodukcija plokščia, siužetas paprastas ir aš nieko nejaučiu. Ir tik pamatęs originalą viską supratau. Pajutau ir tą potėpį, ir tą jėgą, ir tą iš kūrinio spinduliuojančią energiją. Tik visa tai pajutęs supranti, kame visa paslaptis.

Beje, dailininkai labai retai būna patenkinti savo darbų reprodukcijomis. Tad dabar pats laikas būtų klausti apie jūsų pačią naujausią knygą, didžiulį jūsų kūrybos katalogą…

…apie tą knygą kol kas kaip apie nabašninką: arba gerai, arba nieko.

Kodėl?

Todėl, kad man dar reikalingas atsitraukimas. Per daug greit viskas vyko. Reikalinga tam tikra distancija, kad pats galėčiau vertinti. Nors žinau, aš žinau, kad man vis tiek visada bus blogai. Na, bet čia galbūt 50-mečio vyriškio tokios silpnybės…

Tokiu atveju noriu klausti, ar yra pačiam kada nors tekę dar nepakabintą paveikslą uždažyti juodais dažais?

Ir labai netgi dažnai! Teko ir nulupti dažus, ir perdaryti… Ir dabar aš tą darau. Baisiausia man yra, kai pasiskolinu paveikslą, pavyzdžiui, iš kokio muziejaus ar žmogaus, kad nepradėčiau jo pertapyti. Nes aš jau esu ir tą daręs.

REKLAMA

O kodėl? Ar jums jau nebepatinka tie darbai?

Man norisi juos patobulinti. Pavyzdžiui, jaunystės darbuose akivaizdžiai matau amato trūkumus. Puiki idėja, geras sumanymas, bet amato trūksta. Kažkada buvau pasiskolinęs iš muziejaus darbą ir man taip magėjo jį patobulinti! Beje, man jau yra taip buvę: pradėjau tobulinti, sugadinau ir paskui taip sunku buvo atkurti... Košmaras! Tai dabar vengiu tokių taisymų, bet tie darbai, kurie yra mano dirbtuvėj, tai jie, vargšai, nuolatos kenčia.

Jūsų paveikslai yra labai siužetiški…

Taip, nes aš naudoju literatūrines asociacijas.

…kaip tos asociacijos atsiranda, kaip jos ateina į paveikslus? Klasikas Juozas Erlickas netgi gailisi, kai peržiūrėjus iš vieno kampo į kitą staiga jūsų paveikslas baigiasi. Ir tu jau nebegali tos pradėtos istorijos ar to personažo kurti toliau. Žinome, kad jūs esate nemažai dirbęs teatre. Ar tik tai ne teatro įtaka?

Taip, galimas daiktas. Teatro įtaka tikrai nemaža mano kūryboje. Ir man atrodo, kad net į naudą.

Aš pradėjau dirbti Jaunimo teatre tada, kai į teatrą atėjo Eimuntas Nekrošius, Dalios Tamulevičiūtės garsusis aktorių dešimtukas. Juozas Erlickas scenos darbininku tada teatre dirbo. Beje, mūsų pažintis ir yra nuo to laiko. Paskui visi Juozo knygų viršeliai buvo su mano darbais… Taigi teatro poveikis, galima sakyti, kad tikrai didelis. Bet tapyboje negali tiesiogiai pritaikyti teatrinių principų. Teko sugalvoti tam tikrus sprendimus. Pavyzdžiui, visą laiką galvodavau, kas tinka teatrui ir ką galima panaudoti tapyboje, kad nebūtų jau visiška literatūra.

REKLAMA

Kūryboje apskritai svarbiausia sugebėti išbalansuoti tarp tam tikrų ribų. Tada ir būna pats įdomiausias darbas. Apskritai jis geriausiai pavyksta, kai nėra iki galo viskas aišku. Kai paleidi ir sklando ta nenusakoma užuomina. Vienas ją supranta vienaip, kitas - kitaip. Lieka erdvės ir žiūrovų fantazijai. Reikia pasikliauti žiūrovu. Man patinka, kai paveiksle pavyksta pasiekti kokius tris keturis asociacijų lygius, kai vienas gali tik tą plokštumą matyt, kitas - jau šiek tiek daugiau, daugiau…

O dabar nutolote nuo teatro?

Kad ne! Tik dabar šiek tiek kitaip dirbu teatre: aš dalyvauju tokioj Kultūros ministerijos komisijoj, kuri važinėja po Lietuvos teatrus, žiūri spektaklius ir Teatro dienai išrenka geriausius, kurie apdovanojami “Auksiniais kryžiais”… Taigi man tenka pamatyti visus spektaklius.

Tai būtų smalsu išgirsti, kokį teatrą, literatūrą šiandien matote? Ar jums pakanka medžiagos, kurią gaunate iš ten?

Be abejo, kitaip dabar žiūriu į teatrą. Būdamas paprastu žiūrovu, ateini ir tiesiog žiūri to vakaro spektaklį. Čia lygiai taip pat kaip su dailės kūriniu. Jis tave paliečia arba nepaliečia, jis tave sudomina arba ne… O dabar - atsidūriau kritiko kailyje ir visai kitaip žiūriu. Nors jei pamatau gerą spektaklį, tai ir pamirštu, kad esu kažkokios komisijos narys ar dar kas. Tačiau tokių spektaklių yra nedaug.

REKLAMA

O literatūra?

Literatūra kol kas manęs nenuvilia ir aš manau, kad nenuvils. Gali visą laiką grįžti prie tos pačios knygos. O šiaip visą gyvenimą mėgstu skaityti. Po šiai dienai skaitymas - tai antra mano liga po gydymo. Nors gal šiek tiek atitolau nuo poezijos. Jaunystėj daug daugiau poezijos skaičiau.

Ką tai galėtų reikšti?

Gal branda?

O pats rašyti neketinate?

Ne, manau, kad ne. Nors niekad nežinai, kas dar užplauks.

Beje, aš turiu dar tokią vieną fiks idėją! Noriu dar filmą pastatyti. Trumpo metražo ir susietą su menu. Man atrodo, kad man pavyks tą padaryti.

Algirdai, na, jūs dabar esate lyg ir savotiškas teatro kritikas, ar ne? O ar jums turi įtakos meno kritikai, jų žodis, straipsniai ar parodose pareikštos mintys, komentarai? Ar jums tai yra svarbu?

Man yra svarbi konkrečių žmonių nuomonė. Turiu žmonių, kuriais aš pasitikiu: jų skoniu, jų meno suvokimu. Gali tai būti kolega, gali būti kritikas. Man jų nuomonė labai svarbi. Bet yra daug žmonių, kuriems aš visiškai abejingas. Pavyzdžiui, kai šitą knygą sudarinėjau arba parodą rengiau, aš žinau, kad yra grupė žmonių, kuriems, kad ir ką padaryčiau, - vis tiek nepatiks. Žinau ir tuos, kuriems patiks mano tapyba, bet nepatiks fotografijos ir t.t. Jau visa tai aš iš anksto žinau. Kadangi sukuosi tarp tų pačių žmonių. Dieve, per tiek metų vis tiek daugmaž viską žinai!

REKLAMA

Pokalbio pabaigoje vis dėlto norėjau dar paklausti, kas jums yra kūryba? Yra menininkų, kurie labai sunkiai dirba ir kūrybą traktuoja kaip tam tikrą kančią. O kitiems tai yra absoliutus džiaugsmas. Sakykit, Algirdai, o kaip yra jums?

Matot, kūryba visada turi tam tikrą dalį ne kančios, bet, pavadinkim, mazochizmo. Vis tiek tu ten pasitampai. Be šito būtų gana plakatiški tavo jausmai. Bet aš manau, kad geras chirurgas lygiai taip pat kankinasi, kaip ir geras žurnalistas ar dar kas… Aš nesureikšminčiau menininko kančių. Bet koks žmogus, jeigu jis nori gerai padaryti savo darbą, jis stengiasi, kažkiek pasikankina… Kodėl menininkas turėtų būt kažkoks išskirtinis?

Be to, tie dalykai yra labai individualūs. Vienas gali visą gyvenimą prasikankinti. Bet tai dar nereiškia, kad rezultatas, kurį jis pasieks, tikrai bus vertas tos kančios. Ta kančia gali visiškai nieko neduoti, jokio rezultato! Pastebėjau dirbdamas: vargsti, vargsti, vargsti - nuvalai, nuplauni, neišeina nė velnio tas darbas. Didžiulė nervinė įtampa… Tada numeti tą darbą, pastovi. Ateini po savaitės, pasižiūri - Dieve, ko gi čia tiek kankintasi! Paimi ir per vieną minutę, per porą seansų padarai tai, dėl ko visą savaitę kankinaisi. Bet aš suprantu, reikėjo tos savaitės, kad paskui galėtum padaryti per vieną dieną. Nes taip, kad ateitum ir per tą minutę padarytum - taip nebūna. Vadinasi, turėjai pasikankint! Bet čia yra dar ir profesijos dalykai. Kuo skiriasi menininkas nuo kitų? Pavyzdžiui, chirurgas. Kai jau jis įgauna tam tikrą profesionalumą, tai jam jau nereikia iš naujo visą savaitę kankintis, kad jis tą apendicitą išpjautų. Jis iškart išpjauna, ir tiek. O mūsų profesijoj turi būti ieškojimai, svarstymai, tas atradimas, nors tu, atrodo, jau esi profesionalas.

REKLAMA

Na, ką gi metaforos visą laiką suka į medicinos pusę, vadinasi, reikia laukti gydyklos…

Taip, taip, kabinetas bus…

"Kultūros savaitė" - tiesioginė informacinė laida apie kultūros gyvenimą Lietuvoje ir pasaulyje. Laida transliuojama šeštadieniais 9.05-11.00 val. per Lietuvos radijo pirmąją programą. Kiekvieną šeštadienį dviejų valandų laidoje - septynios kultūros dienos mūsų šalyje: teatrų premjeros, dailės galerijų naujienos, koncertų salėse skambanti muzika, literatūros pasaulio pulsas, susitikimai su meno kūrėjais. Kiekvieną šeštadienį - pasaulio kultūros naujienos: gastrolių atgarsiai, tarptautiniai projektai, užsienio svečiai. Autorės Jolanta Kryževičienė ir Gailutė Jankauskienė, muzikos redaktorė Olga Malcienė ([email protected]).

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų