Negaliu kalbėti apie visą Vyriausybės programą, bet apie švietimo, mokslo ir informacinių technologijų dalį galima šviesiai tiesiai pasakyti - ją rašė ir kūrė ne tie, kurie dabar turės vykdyti. Kodėl taip atsitiko?
Visiškai izoliuotas
Pirmiausiai todėl, kad socdemų viceministras Rimantas Vaitkus nė kiek neabejojo, kad taps ministru. Jam ir buvo patikėta rengti naujosios Vyriausybės programos švietimo ir mokslo dalis. Kadangi viceministras R. Vaitkus visą darbo ministerijoje laiką, švelniai tariant, nemėgo ministro Algirdo Monkevičiaus, pamatęs tokias gundančias karjeros perspektyvas, jis savo viršininko ir per patrankos šūvį neprileido prie naujos programos. “Aš buvau visiškai izoliuotas”, - “Dialogui” sakė A. Monkevičius.
Naujosios programos iki jos viešo paskelbimo spaudoje (gruodžio 18 d.) nebuvo matę ir visi ministerijos departamentų direktoriai bei specialistai. Kai redakcija paklausė Bendrojo ugdymo departamento direktorių Arūną Plikšnį, kaip jis supranta Vyriausybės nuostatą “profiliavimą laipsniškai pakeisti individualiu mokymu”, jis atsakė, kad nieko paaiškinti negalįs, nes programą perskaitė tik dabar - spaudoje.
“Dialogui” pavyko sužinoti, kad pirmajame programos variante buvo įrašyta aiškiai: atsisakyti profiliavimo. Paskui šitai transformavosi į “sumaltą”, sunkiai suprantamą dabartinę formuluotę: “Tobulinti mokymo profiliavimą ir palaipsniui pakeisti jį moksleivio mokymo turinio individualizavimu” (švietimo skirsnio 10.10 punktas). Nei žuvis, nei mėsa - žodžių ekvilibristika.
Tobulins profiliavimą, kad pakeistų jį individualizavimu? Kam tobulinti tai, kas bus keičiama? Kokiais konkrečiais veiksmais ketinama šią Vyriausybės nuostatą įgyvendinti?
Tapo ne ministru, o bedarbiu
Švietimo ir mokslo ministru, kaip visi žinome, tapo tik trečias socialdemokratų kandidatas: R. Vaitkus “nepraėjo”, Juozas Antanavičius “praėjo”, bet posto atsisakė, Remigijus Motuzas buvo pasiūlytas paskutinis. Jei pasiūlymą tapti švietimo ir mokslo ministru R. Motuzas tikrai gavo paskutinę iki jo kandidatūros pateikimo prezidentui dieną, vadinasi, ir jis su naująja Vyriausybės programa nebuvo susipažinęs.
Štai koks įstabus paradoksas - ministras turės realizuoti ministru netapusio kandidato rašytą programą. Žinoma, ne vienas R. Vaitkus ją rašė, bet pagrindinis idėjų “katalizatorius” buvo jis.
Fortūna R. Vaitkui buvo nepalanki - jis tapo ne ministru, o bedarbiu. Gruodžio 18 dieną viceministras R. Vaitkus, kaip politinio pasitikėjimo pareigūnas, iš Švietimo ir mokslo ministerijos buvo atleistas. Regis, naujasis ministras R. Motuzas savo komandoje jo matyti nepageidauja ir pats R. Vaitkus greičiausiai nenorėtų ant žemesnio laiptelio atsistoti, o pagal partijų susitarimą viceministro postas Švietimo ir mokslo ministerijoje dabar priklauso Darbo partijai. Kas ateis, netrukus paaiškės. Daugiau pakeitimų ministerijoje vargu ar bus.
Premjero “simpatikas”
R. Motuzui dirbti bus lengviau nei A. Monkevičiui - dabartinį ministrą esmingai palaiko premjeras Algirdas Brazauskas. Jie pažįstami gal 20 metų, nuo CK laikų, ir visą laiką dirbo tai kartu (A. Brazauskas - prezidentas, R. Motuzas - jo referentas), tai greta - Vyriausybei pavaldžiose institucijose.
Švietimo ir mokslo ministras buvo paskirtas vėliausiai, paskutinį jį premjeras ir į darbovietę atvežė. Prieš tai stiprią audrą sukėlęs Kultūros ministerijoje, čia - Švietimo ir mokslo ministerijoje - ministras pirmininkas buvo taikus. Nors A. Brazauskas ministro A. Monkevičiaus tiesiogiai nekritikavo, bet nepasitenkinimas šiuo ministrų kabineto nariu trumpoje Vyriausybės vadovo kalboje vis dėlto buvo juntamas. Pagrindinis premjero kalbos refrenas buvo: žmonėms atsibodo jūsų nepabaigiamos reformos.
Manau, kad būtent šia nuostata tryliktoji Vyriausybė dirbdama ir vadovausis.
Elena Tervidytė yra savaitraščio “Dialogas” vyriausioji redaktorė.
