REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Trys politinės partijos - Socialdemokratų, Darbo partija ir Naujoji sąjunga susitarė dėl valdžios bei dalijasi postus. Po rinkimų daug kas įrodinėjo, esą vadinamoji "vaivorykštės" koalicija būtų buvusi geresnė išeitis už kairiųjų ir populistų sąjungą.

REKLAMA
REKLAMA

Kiti tvirtino, kad koalicija, kurią sudarytų ir kairieji, ir dešinieji, būtų buvusi nenatūrali ir kad natūralios sąjungininkės kaip tik yra Viktoro Uspaskicho, Artūro Paulausko bei Algirdo Brazausko partijos. Kaip turėtume vertinti šių dviejų politinių galimybių natūralumą arba, kitaip tariant, jų atitikimą demokratinės politikos normoms?

REKLAMA

Šitaip keldami klausimą, pirmiausia turime atsakyti, kokia, mūsų supratimu, yra demokratinės politikos prigimtis. Ar prasminga daugiapartinė politika, jei pranyksta dešinė ir kairė, partijos neturi ideologijų, nelieka idėjų kovos? Kam apskritai reikalingi rinkimai, jei kovojama tik dėl valdžios ir grupinių interesų? Idėjinės nuostatos, dėl kurių balsuojame už partijas ir politikus, išreiškiamos žodžiais - kito būdo padaryti jas žinomas rinkėjams paprasčiausiai nėra. Tačiau Lietuvos politikai vis dažniau mus tikina, esą žodžiai nieko nereiškia. Pasiekę valdžios jie tvirtina: "pamirškite, kas ką sakė prieš rinkimus". Taip iš esmės atsisakoma pripažinti, jog piliečių pasirinkimą įgalinanti vieša idėjų kova yra kertinis demokratijos principas. Įsitvirtina kažkokia nebyli demokratijos atmaina, kai žodžiai esą nesvarbūs ir nuolat priešpriešinami "darbams". Neaišku, kuo tada politika skiriasi nuo agurkų auginimo ar kitokio ūkininkavimo.

REKLAMA
REKLAMA

Šiomis aplinkybėmis nestebina iš visų pusių skleidžiamas požiūris, kad politika tėra "interesų derinimas". Tariama, jog būtent "derinimas" - susitarimai ir kompromisai, o ne idėjų takoskyros, yra pirminis ir pamatinis demokratinės politikos principas. Nors turėtų būti atvirkščiai - iš pradžių išreiškiamos politinės nuostatos, dėl jų kovojama ir ginčijamasi, ir tik po to ieškoma kompromiso. Požiūris į politiką vien kaip į interesų santykį apskritai yra supaprastintas ir vienpusis - politinė veikla šiuo atveju matoma tik naudos siekimo ir galios žaidimų kampu. Žinoma, niekas nedraudžia žvelgti ir šiuo kampu, tačiau apsiribojimas vien juo yra primityvokas ir net gana pavojingas. Tai liudija vadinamoji "pragmatizmo revoliucija" XX amžiaus pradžios politikoje, skatinusi nedemokratinių režimų įsigalėjimą Europoje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šiandien Lietuvoje vyraujantis požiūris į politiką kaip "interesų derinimą" leidžia teigti, kad baigiama sudaryti valdančioji dauguma yra išties normali ir natūrali. Maža to, šis požiūris taip pat leidžia tvirtinti, kad socialdemokratų ir socialliberalų vadovai yra geriausi Lietuvoje politikai. Išsaugoti valdžią, turint tik apie 30 vietų Seime, išlaikyti premjero ir Seimo Pirmininko postus, turėti pusę ministrų portfelių - tai gebėjimo "derinti interesus" viršūnė. Iki šiol niekas nesugebėjo pasiekti tokių puikių rezultatų. Kitos partijos šiuo atžvilgiu gali mokytis iš A. Brazausko ir A. Paulausko.

REKLAMA

Tačiau jei pripažįstame, kad politika pirmiausia reikalauja gebėjimo remtis, suprantamai reikšti, ginti ir principingai laikytis savo idėjinių nuostatų ir įsipareigojimų, tai abu koalicijos variantai - tiek "vaivorykštės", tiek su Darbo partija - yra abejotini.

"Tradicines" partijas vienijanti "vaivorykštės" koalicija atrodytų kaip pasityčiojimas iš pačios "tradicinių partijų" sąvokos. Kokios jos tradicinės, jei nepaiso ideologijų, dešinės ir kairės takoskyrų, jei dėl valdžios išduoda savo principus ir vienijasi su politiniais priešininkais? "Vaivorykštės" koalicija iš dalies patvirtintų Rolando Pakso ir Viktoro Uspaskicho teiginį, kad "tradicinėms" partijoms rūpi tik išlaikyti valdžią bet kokia kaina ir kad tam jos vienytųsi nepaisydamos ideologinių skirtumų.

REKLAMA

Darbo partijos koalicija su socialdemokratais šiuo atžvilgiu dar labiau atitolsta nuo demokratinės politikos normų. Socialdemokratų lyderiai šiemet daug ir aštriai kritikavo Darbo partijos populizmą, kaltino ją rinkėjų apgaudinėjimu, šaipėsi iš darbo žmonėms tarnauti žadančių milijonierių. Tačiau po rinkimų išgirdome, kad tos kalbos nieko nereiškė, kad mums apskritai neturi rūpėti, kas ką kalbėjo prieš rinkimus.

Savo ruožtu Darbo partija, sudarydama koaliciją su socialdemokratais, apskritai nesiskaito su savo rinkėjais. Jos vadovai ilgai aiškino, kad Lietuvą valdžiusios partijos kaltos dėl šalį kamuojančios korupcijos ir protekcionizmo. Sakė, kad konservatoriai ir socialdemokratai yra kalčiausi ir vienodai blogi. Tai kaip Darbo partija gali būti koalicijoje su didžiausiais darbo žmonių skriaudėjais, V. Uspaskicho žodžiais - su "laukinio kapitalizmo" atstovais, atsakingais už skurdą ir korupciją šalyje? Kaip demokratinės politikos atžvilgiu atrodo valdančioji koalicija, sudaryta iš viena kitai lyg ir priešiškų, bet per valdžios dalybas kuo puikiausiai susikalbėjusių partijų? Galbūt atsakyti į šį klausimą galima eilinį kartą pritaikius politikos kaip interesų derinimo sampratą, tačiau neaišku, ar šiuo atveju tarp "suderintų interesų" yra ir tų, kuriuos vadiname nacionaliniais.

Vladimiras Laučius yra naujienų agentūros “ELTA” (www.elta.lt) redaktorius

Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją (www.lrt.lt)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų