Meilė tylima, jos neįmanoma iškalbėti. Tad kodėl bandau? Gal tai meilei gresia pavojus? Nežinau. O ir apie ką pasakoti? Turbūt pradėsiu nuo to, kas būdinga kiekvienai meilės istorijai: susitikimo, prisiminimuose visuomet sustiprinančio ryšį.
Vaikystėje daug keliavome. Sena tėvų „Škoda“ (septintame dešimtmetyje Lietuvoje tokiomis tarnaudavo „Greitoji pagalba“) „varydavo“ per nustekentus anuometinės Sovietų Sąjungos – Baltarusijos, Ukrainos, Rusijos – kelius iki pat Karelijos, Kaukazo ar Krymo. Daug prisiminimų iš tų dienų ir naktų.
Pavyzdžiui – niekuomet nebijodavome nakvoti miškeliuose, palaukėse, paupiuose. Tiesa, vėliau, kai maniškiai keliavo jau be manęs, nes buvau VU studentas, juos apvogė kažkur prie Rostovo; bet juk ir dar tuomet tai buvo „juodas“ nusikaltėlių kraštas...
Tos kelionės, žinoma, turėjo ne tik pažintinį, bet ir visiškai pragmatinį tikslą: įvairiuose SSSR regionuose galėdavai gauti labai įvairių prekių – pervažiavęs pusę Sovietų valdomos teritorijos, „susirinkdavai“ būtiniausius dalykus...
Taip važiuojant, kažkur netoli tuometinio Leningrado, akmuo žvyrkelyje pataikė tiesiai į priekinį „Škodos“ stiklą; jis visas sueižėjo. Aplinkui sugriuvo krūva žmonių, visi žiūri į Rusijoje nematytą mašiną, aptarinėja nelaimę ir siūlo pagalbą – atrodo, jog tikrai nepaliks vienų, kažką sugalvos. Ir sugalvojo. Kažkas prisiminė, jog netolimam kaime, kolūkiniam garaže matė labai panašią mašiną. Nulydi mus ten. Mašina ne „panaši“, o visiškai tokia pat. Pasikeičiam ne tik stiklą - visą kėbulą prisikraunam naujutėlaičių atsarginių detalių; už visa tai besišypsantis šeimininkas paprašė 25 rublių, nenorėjo skriausti „vargšų keliauninkų“. Tėvo širdis neišlaikė – davė 100...
Labai daug žmonių toje Rusijoje prisimenu – ir visi kažin kokie geri, širdingi. Ir dar pamenu Volgą, laivus, žvejus, laužą, platumas. Dar – dainas.
Čia jau girdžiu sakančius, jog įsirašiau kaip koks „tautų draugystės“ dainius – turbūt Sibiro nepatyriau, ir mano tėvų, ir senelių niekas ten nevežė. Na, kuo galėčiau pasiteisinti? Kad senelis tarnavo asmeninėje Prezidento A. Smetonos apsaugoje, kad pasitraukė į Vakarus, o močiutę (pasak mamos pasakojimų) naktimis tampydavo MGB; kad kitą senelį – nepriklausomos Lietuvos karininką – kartu su „miško broliais“ miške sušaudė stribai?
Anoks čia pasiteisinimas, juk nieko neišvežė... Bet, mielieji, juk ir rusus vežė. Per 37 – ųjų skerdynes Stalinas sugebėjo iššaudyti, susodinti kone trečdalį šalies. Vežė juos – kaip toj žymioj V. Vysockio dainoj dainuojama – „iz Sibiri v Sibir“...
Sovietai okupavo ne tik Lietuvą, bet ir Rusiją. Elgėsi kaip su okupuota šalimi – plėšė, pardavinėjo turtus užsienin, vogė, šaudė darbščiausius. Rusiškojo patriotizmo prisireikė tik 1941 – aisiais, kai iškilo pavojus pačiam Sovietų imperijos egzistavimui. Ar tik ne tuomet komunistų ideologų galvose gimė planas, kaip ilgaamžes imperines ambicijas sujungti su pasaulinės revoliucijos idėja?
Nors skirtumas vis tiek išliko, jokie komunistai jo nesugebėjo sunaikinti, – kaip, mano galva, teisingai pastebėjo sovietologas V. Voslenskis, bet kuri nacionalinė (ar multinacionalinė) imperija turi savo natūralias ribas; ogi totalitarinė sistema ribų neturi, ji jokiais būdais nepajėgi konkuruoti, todėl nori viso pasaulio – viskas, arba nieko. Ne mažiau. Jei pasaulis neužkariaujamas, totalitarizmas žlunga.
Rusija – šalis, neturėjusi galimybės rinktis. Savo nežmoniškam eksperimentui ją pasirinko bolševikai. 1917 – ųjų perversmas buvo mažumos perversmas; ta mažuma net neišdrįso atšaukti pirmų Rusijoje laisvų parlamento rinkimų. Įvyko net ir posėdis, nors bolševikai jame ir pralaimėjo. Tiesa, parlamentas buvo tuoj pat išvaikytas.
A. Solženycinas labai įtaigiai aprašo ( lyg pats ten būtų buvęs), kaip Leninas ir Sverdlovas „raudonųjų šaulių“ apsuptyje šaiposi iš pirmininkaujančiojo, kaip girti „raudonieji gvardiečiai“ tyčiojasi iš inteligentų, mėginančių svarstyti žodžio, įsitikinimų, rinkimų laisves, nuosavybės teisės principus. To nereikėjo. Įsigalėjo chaosas. Raudonieji demonai. „Bespredielas“.
Dabartinė Rusijos valdžia prisiima buvusios Sovietų Sąjungos įsipareigojimus. Tik nenori grąžinti skolų, atlyginti okupacijos žalos. Čia jau keista – juk ir Lietuvos Respublika atlygina skriaudas nuo Sovietų valdžios nukentėjusiems. Kitaip – kas gi jas atlygins? Negalima kokiu nors būdu legitimizuoti neteisingumo. Nors kartais bandoma. Visais frontais. Dabartinės Rusijos valdžios laikysena – šizofreniška, dvilypė, kontroversiška, kartais ir nusikaltėliška.
Ne tik todėl, kad Čečėnijoje, kur Rusijos kariškiai neleistinais, nežmoniškais metodais gina savo šalies teritorinį vientisumą (priminsiu, jog Ispanija jį gina Baskų krašte, o Didžioji Britanija – Šiaurės Airijoje; ir čečėnų sukilėlių būriai toli gražu yra ne „nekalti avinėliai“); ne tik todėl, kad autoritarizmo tendencijos vis labiau įsigali Kremliaus ideologų galvosenoje ir veiksmuose.
Pirmiausiai mane neramina keista tendencija į vieną lydinį sulydyti Rusijos imperijos ir Sovietų totalitarizmo epochas; sujungti tai, kas natūraliu būdu nesijungia, nesuauga, ko negali būti. Tai baisu ne todėl, kad primena „amžinas imperines Rusijos tradicijas“; tai baisu dėl to, jog „beribė“ sovietinė mąstysena inkorporuojama į šalies mentaliteto struktūras, priimama kaip įmanoma, teisėta, sava.
Vietoj desovietizacijos vyksta totalitarinės praeities „animacija“, sugyvinimas. Kalbu ne apie papročius, filmus, dainas; kalbu apie perspektyvą. Jei bolševikų vykdytą nusikaltimą prieš Rusiją laikysime Rusijos savastimi, tai Rusijos imperija (bent jau mentaliniam lygmenyje) niekaip negali numirti ir peraugti į bent kiek prognozuojamą demokratiją (tokie procesai įvyko visoje Europoje, Rusijoje juos sustabdė komunistinė barbarybė).
Istorikas Rojus Medvedevas džiaugiasi „visuomenės sutaikymu“, tuo pat metu numodamas ranka į tos visuomenės pasveikimo galimybę, kuri įmanoma sunkios operacijos, o ne „komunizmo nuskausmintojų“ dėka.
Rusija turi savo interesus. Juos turi ES, JAV. Pasaulis – interesų pasaulis; kvaila būtų, jei tų interesų kova būtų galima tik Afganistane ar Irake, bet nepaliestų Ukrainos ar Gruzijos. Galingųjų interesai ir kažkieno tikras, nemeluotas pilietiškumas turėtų susidurti, turėtų sukelti dar vieną konfliktą. Nuolatinį, nepaliaujamą.
Aš, kaip krikščionis, negaliu į pasaulį žiūrėti pro „rožinius akinius“, man krikščionybė negali būti saldi – nes tokia krikščionybė yra netikra. Matau Azijos šalių piliečius ir juodaodžius afrikiečius Europos miestų gatvėse – paniurusius, agresyvius, piktus. Tai jų iššūkis, jų priekaištas man, krikščioniui. Tai mano religija jiems nieko nepasakė apie išlaisvinimą ir atpirkimą (nors turėjo ir turi ką pasakyti), tai mano – europietiškoji – civilizacija jų šalis palieka skurde, neviltyje, už „gerovės klubo“ sienų; tai Europos Sąjungos lyderiai išmeta iš šio darinio Konstitucijos užuominas apie krikščionybę – krikščionybę, šaukiančią apie visokių sienų griovimą.
Ir aš – XXI amžiaus krikščionis – gyvenu „gerovės saloje“; klube, kuris vis labiau ima panašėti į tvirtovę: stropiai saugomą, dar negriūvančią, bet jau palaužtą pragaištingos melo erozijos – melo apie save kaip stiprią, galingą, saugią. Gyvenu tvirtovėje, nepripažįstančioje savo silpnumo, egoizmo, pažeidžiamumo. Ką aš galiu jausti, taip gyvendamas? Gal prisipažinti, kad man taip gyventi vis labiau patinka, o – prisipažinus – kažką atrasti savyje; kažką, kas padėtų tiesti tiltus į gyvenančius kitaip. Būtų gerai – iš Viešpaties malonės – kantriai ir su meile. Prieštaraujant interesų pasauliui, nieko ypatingo nesitikint, bet ištveriant.
Galiu atsiremti čia tik į savo – riboto ir labai subjektyvaus asmens – patirtis. Taigi, Rusija yra viena tų patirčių. Žmonės, gyvenantys nežmoniškose sąlygose (tos sąlygos – sprendžiant iš tokio autentiško šiandienio Rusijos kino – liko tos pačios); žmonės nepraradę žmogiškumo. Jo pavidalai – girtuoklystėje, varganoje buityje, užstalėse, domino žaidimuose; jo – tokio žmogiškumo pavidalai – čia man geriau pažįstami, geriau atpažįstami, nei išpuoselėtoje Šveicarijoje ar Austrijoje, kur žaisliniuose namukuose gyvena depresijos ir melancholijos palaužti žmonės.
Aš jų nepasiekiu „savimi“, aš jų nemoku suprasti. Jie taip lengvai „neatidaromi“, kaip rusai. Man jų kinas kažkoks sterilus ir tolimas. Jie neblogesni ir ne laimingesni. Jie kitokie, aš jų nemoku pažinti. Aš nemoku jų kalbos, nežinau jų poezijos ir papročių. Mano patirties šalis – ne ES gerovė.
Aš užaugęs, kur klausydavosi – be kita ko – ir rusiškų romansų; aš skaičiau originalo kalba Achmatovą, Mandelštamą, Achmaduliną, Dostojevskį, Tolstojų, Akuniną, Peleviną; Tagankos teatras buvo ir mano jaunystės trauka, Sankt Peterburgas – pirmoji „nesapnuotoji“ laisvė, Vladimiras Solovjovas man (kaip turbūt ir A. Maceinai) paaiškino pasaulio kaitos prasmes. O dar buvo 1991 – ųjų Sausio 13 – oji, kai Rusijos vadovas B. Jelcinas atvyko į Taliną pasirašyti kreipimosi į JTO kartu su A. Gorbunovu, A. Riuiteliu ir V. Landsbergiu; po to, tais pat metais, toje pat pertekusioje Šveicarijoje, susipažinau su a.a. S. Averincevu, kuris visur mane pristatinėjo – „tai Arūnas, atvykęs iš nepriklausomos Lietuvos Respublikos“ (išdidiems šveicarams pareikšdavo – „kaip jūs drįstate jį vadinti SSSR atstovu“?); negaliu pamiršti nei N. Trauberg, nei J. Boner, nei A. Sacharovo. Negaliu išduoti savos atminties.
Negaliu išduoti mano pamiltosios Rusijos – negaliu ypač dabar, kai politologų ji vis labiau matoma tik kaip grėsmė, kai „paprastiems Lietuvos žmonėms“ laikas nuo laiko pradeda atrodyti, jog sovietiniai laikai – tai tik pigių dešrų rojus (tad gal lai grįžta, su visais buvusiais partorgais?). Aš turiu rašyti – bent tiek; noriu priminti ir sau: egzistuoja Rusija kaip galimybė; Rusija, nuo kurios norima pasislėpti už „gerovės klubo“ sienų; Rusija, kuri kenčia; Rusija, kuri gali būti nežabotos agresijos šaltinis...
Klausausi Žanos Bičevskajos. Dabar dažnai galvoju, kad į Rusijos internetinės žiniasklaidos pakurstomą ginčą – kas gi tikroji Rusijos scenos prima - A.Pugačiova ar L. Gurčenko? – turiu netikėtą atsakymą: Žana Bičevskaja. Dainuojanti viską, viską ką dainuoja rusai – folklorą, romansus, religines, baltagvardiečių dainas. Neseniai išleistoje kompaktinėje plokštelėje ji vėl apdainuoja tuos, pilietinio karo sutemose einančius – tokiu graudingu, slavišku balsu taria: „iz niotkuda v nikuda“...
Taip ir pasilieku. Gal šiek tiek džiaugdamasis, kad Valstybės Dūma Maskvoje ruošiasi panaikinti lapkričio 7 dienos šventę, primenančią 1917 – ųjų perversmą, o Nacionalinės santarvės dieną perkelti į lapkričio 4 – ąją, kai Rusija XVII a. išsivadavo iš Rzecpospolitos... Gerai. Ta, anoji Rusijos imperija, turėjo ribas. Ir savo likimą. Likimą, kurį reikia prisiimti ir ištverti visiems. Ir kažkokia – krikščioniškoji gal(?) sąžinė – kviečia griauti ribas pasaulyje, kur interesai, pristatomi kaip būtinybė, vis tik nėra visagaliai. Jie ribojami solidarumo ir atverties.
Bernardinai.lt
