REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Virginijaus Savukyno knyga"Maištininko" mitologijos. Rolando Pakso įvaizdžiai koncentruojanti visą prezidento skandalą ir jo ištakas. Nepaliečianti užkulisių ir į juos programiškai nelendanti; joje tvarkingai išdėstyta taktika, kurią kilus skandalui naudojo buvęs prezidentas, ir ši taktika visiškai teisingai įvardijama kaip mitologijos (ir būtent daugiskaita).

REKLAMA
REKLAMA

Mitologijų mūsų politikoje būta ir iki Rolando Pakso atėjimo, tačiau tokios jų koncentracijos viename politinės tragedijos ar tragikomedijos personaže tikrai nebuvo. Mitotyrinis žvilgsnis gali mitologijų rasti ir ankstesnėje politikoje bei valdymo ženkluose, tačiau šiuolaikinės Lietuvos padangėje taip sutelktai naudojamų mitologemų išties nebuvo, ir nuo R. Pakso atėjimo prasideda viešųjų technologijų radikalizavimo era, kurią galima apibrėžti kaip mitų kūrimą.

REKLAMA

Politinė mitologija kaip atskiras žanras atsiranda kartu su R. Pakso politiniais kilimais ir žlugimais, nuo šio asmens galime skaičiuoti naują erą. Virginijus Savukynas jos pradžią ir parodo savo knygoje. Pradžią – todėl, kad niekas negali dorai pasakyti, ar R. Pakso atvejis bus paskutinis. Ar su R. Pakso prezidentavimu iš mūsų politikos bus galutinai pašalinta "mitologinė" zona? Jei tai "pirmas ir paskutinis kartas", V. Savukyno knyga verta dėmesio, nesvarbu, kas ją skaitytų – R. Pakso šalininkas ar priešininkas. Nes tai jau priklauso istorijai. Jeigu tai tik pradžia, ši knyga trigubai aktualesnė, nes tie, kurie naudos mitus savo politiniam vaizdeliui kurti, irgi galės aiškintis, kaip klupimams ir pakilimams suteikti mitinį, taigi ir sakralinį pamatą, o priešininkai – atpažinti tokius judesius.

REKLAMA
REKLAMA

Vis dėlto manyčiau, kad tokios ir panašios mitologijos su "išgelbėtojo", "maištininko" ir panašiomis figūromis slypi kultūroje bei viešosios nuomonės kloduose ir jų užspeisti neįmanoma. Tačiau vienas dalykas, kai jos prasiveržia savaime, yra objektyvuojamos į vieną ar kitą asmenį (ir atsiranda kad ir Jeanne d’Arc, mergelė ant balto žirgo, į istoriją atėjusi iš pasakos), ir visai kitas – kai jos kuriamos (sužadinamos) pasitelkiant viešąsias technologijas. Kaip teigia V. Savukynas, po teisybei, buvo abipusis judėjimas. Masės buvo subrendusios "maištininko" figūrai, nes kitas jau buvo išbandžiusios. Kaip pažymi autorius, iki tol elito ir neelito priešpriešą ryškiausiai buvo išprovokavęs ir išreiškęs Vytautas Šustauskas savo "ubagų baliais", karnavalinio pobūdžio renginiais, nukreiptais prieš Vienos pokylyje šokantį elitą: "Svarbiausia, kad jis jau fiksavo esamą, juntamą, tačiau dar aiškiai nesuformuluotą priešpriešą tarp "elito" ir "ubagų" [...], taigi, pirmieji žingsniai atskiriant socialinėje vaizduotėje elitą nuo neelito buvo žengti. R. Paksui teliko šią skirtį pagilinti, paryškinti ir pasinaudoti jos teikiamais dividendais. Šia linkme R. Pakso rinkiminė komanda dirbo puikiai" (p. 41). Vis dėlto norėčiau įtarti, kad galutinis žingsnis, atskiriantis elitą nuo neelito, ir buvo Vienos pokylis, perpildęs liaudies kantrybės taurę ir surengtas nepaisant aiškios neigiamos masių nuomonės, – iššūkį metė elitas, jis buvo aktyvioji maišto kurstymo grandis. Bet grįžkime prie temos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pakalbėkime apie komandą ir tai, kas grindžia jos analitinį darbą. Visų pirma tai politiniai technologai, viešųjų ryšių specialistai, kurie dirba siekdami suderinti politiko įvaizdį ir liaudies lūkesčius, kurie gali susitelkti į konkretų asmenį, bet gali ir prasilenkti. Kaip pažymi autorius, politikai ieško atitikmenų tarp savęs ir rinkėjų ir turi paisyti pastarųjų mentaliteto. "Jeigu politikų pasisakymai ir esamos situacijos vertinimai sutampa su rinkėjų vertinimais, tai galima manyti, kad bendras ir panašus vertinimas bus tas pagrindas, laiduojantis pasitikėjimo ryšius. Iš čia ir išplaukia mintis, jog sėkmingi politikų įvaizdžiai yra visuomenės – arba jos dalies – atspindys. Politinių technologijų specialistai negali visuomenei primesti to, kas jai svetima. Priešingai, projektai sulauks sėkmės tada, kai bus apčiuopti visuomenės (tiksliau sakant, jos dalies, nes iš marketingo atėjusi taisyklė teigia, jog prekė skiriama ne visiems, o konkrečiai tikslinei grupei) norai, lūkesčiai ir vertybės, ir tada visa tai bus pateikta per politiką. Populiaraus politiko įvaizdis tampa visuomenės lūkesčių, norų, vertybių simbolinio susikryžiavimo vieta" (p. 8–9). Atitinkamai įvaizdis per nelabai sudėtingą tarpininkų grandį pereina į prekės kategoriją, ir toliau su juo elgiamasi kaip su prekės ženklu: jis įrašomas vartotojų, kurie taip pat yra rinkėjai, sąmonėn. Politikus aptarnauja tos pačios viešųjų ryšių bendrovės, kurios kuria prekybininkų ar verslininkų reklamą ir jos strategiją, atitinkamai ir įvaizdžius. "Šiuolaikinis pasaulis yra ženkliškas: jeigu nori jame ką nors reikšti, privalai turėti įvaizdį, – teigia V. Savukynas skyriuje "Kultūros suprekinimas" ir toliau pažymi: – Pirmiausia tai puikiai įsisavino marketingo specialistai, kurie žino, kad žmonės jau nebeperka prekių kaip tokių – jie perka ir vartoja simbolius" (p. 11).

REKLAMA

Pridursiu, kad toks pasaulis reikalauja ir savo tikrovės, paralelinio lygmens, kuris savo ruožtu kuria tikrovę, o ši vėl iš virtualiosios virsta realiąja, toks sukutis postmodernioje visuomenėje seniai paleistas – mes dar tik apgraibom imame nusivokti apie jo mechaniką. Devyniasdešimt nuošimčių Lietuvos gyventojų nežino, kad yra lupami simbolių kuoka, ir kol tai nebus įsisąmoninta, kol nebus išsiaiškinta, kad ne politikai yra "kalti" ar "nekalti" dėl jų varganos būklės, o globalūs veiksniai ir transnacionalinės monopolijos, tol jie kibs ant vadinamųjų "populistų" meškerės – o Lietuvoje populistai atstovauja būtent stambiojo kapitalo interesams.

REKLAMA

V. Savukynas ir fenomenologiškai, ir chronologiškai aprašo prezidento įvaizdžio susidarymą, klestėjimą ir žlugimą, kalba iš esmės apie "maištininko", kilnaus maištininko (prisiminkime, Tadas Blinda yra bemaž popherojus), mitologemos sklaidą, įtvirtinimą ir jo būdus, aiškinasi, kodėl R. Paksui skirta kritika turėdavo atvirkščią poveikį jo gerbėjams, nagrinėja "tvirtos rankos lozungą" ir jo sąsajas su kolektyviniu mentalitetu, rinkimų strategijas ir t. t. Knygą skaityti tiesiog įdomu ir nenoriu perpasakoti jos turinio, nes analizė tikrai blaivi. Norėtųsi, kad dabar V. Savukynas lygiai tokiu pačiu žvilgsniu "mitologiškai" išanalizuotų V. Uspaskichą, kurio politinis likimas, prasidėjęs panašiai kaip R. Pakso, vis dėlto nusklendė į visai kitas erdves. Juolab tą analizę jis jau seniai yra pradėjęs ir "OMNI laike", ir "Šiaurės Atėnuose".

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pabaigoje dar keli žodžiai apie politinius mitus. V. Savukynas nedaro politologams būdingos klaidos ir nenuvertina "mito" kaip tiesiog politinės pasakos – mitas yra branduolinė jėga kultūroje, jei jau ieškosime tinkamų analogijų. V. Savukynas supranta, kad "tikrieji mitai" ir "politiniai mitai" nėra vien tik paviršutinė analogija – jie žymi daug gilesnius ir fundamentalesnius ryšius, kad jie nėra vien paprasti pasakojimai, o atspindi mąstymo ir kultūros tikrovę, kuri rutuliojasi pagal savo dėsnius. Mums gali pasirodyti, kad tam tikro sluoksnio ar visos visuomenės elgesys yra nelogiškas ar neracionalus, bet tai tik reiškia, kad nesugebame atsekti tos logikos, jos nežinome ar nesuprantame (p. 9–10).

REKLAMA

Šiaip ar taip, galima kiek ginčytis dėl "maištininko" mitologijos totalumo R. Pakso asmenyje ir įvaizdyje. Kas be ko, Jėzus Kristus irgi buvo "maištininkas". V. Savukynas pats supranta, kad mitas turi sankabėlių ir su kitais mitais – su "išgelbėtojo" (A. Brazausko mitologema, bet dalį jos mėgino perimti ir R. Pakso įvaizdžio autoriai, ir atitinkama visuomenės dalis), man regis, ir su mirštančio bei prisikeliančio dievo mitu, kuris žemdirbiškose kultūrose veikia fundamentaliai ir R. Pakso atveju buvo dusyk panaudotas. Nepaisant to, visiškai pamatuotai šiuo atveju išskirtas R. Pakso kaip "maištininko", Prometėjo, Šviesnešio matmuo. Tai pakankamai pagrįstas požiūris. Nes šiuo požiūriu mitas veikė visa jėga, spinduliuodamas ir rentgenu peršviesdamas visą visuomenę, ir buvo galima atskirti, kas yra kas. Tada gal nelabai aiškiai tai buvo suvokiama, bet dabar to mito proveržį galima atsiminti, ir atmintyje jis rodosi kitomis spalvomis. Mitas veikia ir iš praeities. O dabartį jis purtė apie pusantrų metų; mitas buvo išleistas prasivaikščioti ir sudrebino visuomenės pamatus. Taigi galima matyti mito galią ar bent ją nuvokti. Ir prisiminti, kad mitai veikia. Stipriausiai postmoderne veikia tie mitai, kurių nematome ir nejaučiame, bet nešiojamės viduje kaip galimo poveikio atitikmenis. Magnetus žaibui.

“Šiaurės Atėnai” (www.culture.lt/satenai/)

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų