REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Audra Baranauskaitė kalbasi su psichologe Danute Gailiene apie savižudybės romantizavimą ir to padarinius visuomenei. 62 procentai paauglių mano, kad savižudybė yra visai priimtinas poelgis. “Manau, mirties reikia bijoti, kartu ją gerbiant ir pripažįstant, kad tai be galo atsakinga ir rimta”, - teigia D. Gailienė.

REKLAMA
REKLAMA

Beveik prieš metus per tris "Šiaurės Atėnų" numerius buvo išspausdintas straipsnis "50 savižudžių rašytojų", sudarytas pagal Rusijos intelektualo ir rašytojo G. Čkhartašvilio, savo romanus pasirašančio Boriso Akunino slapyvardžiu, knygą ir kitus šaltinius. Ar anksčiau esi girdėjusi apie panašaus pobūdžio klasifikaciją?

REKLAMA

Žinau tik kad savižudybes tiriantis amerikiečių psichologas Davidas Lesteris yra išleidęs knygą, kurioje aprašė žymių žmonių savižudybes. Bet ji išėjo specializuotose leidyklose ir buvo skirta specialistams.

Tačiau kasdienybėje daugybę kartų esu susidūrusi su intelektualais (nenoriu minėti pavardžių), kurie mėgsta postringauti apie pasirinkimo laisvę. Kai mėgini sakyti, kad toks kalbėjimas gali turėti realių padarinių, jie dažniausiai ironiškai šypsosi arba mandagiai patyli. Anksčiau tikrai turėjau įkarščio aiškinti, įrodinėti, o dabar, susidūrusi su totaliniu abejingumu, jaučiu tik didžiulį nuovargį. Juk nerašau dienoraščių arba šeštadieninių esė apie savižudybes, bet dirbu su realiais žmonėmis, kurie arba mėgino žudytis, arba nusižudė jų artimieji...

REKLAMA
REKLAMA

Tarkim, įėjo motina pro duris ir rado pasikorusį sūnų... Baisu vardyti pavyzdžius, bet tai tikra epidemija, kuri plinta mūsų krašte. Taigi kolekcionuokime, aprašinėkime, postringaukime... Dėl mūsų postringavimų jau 62 proc. paauglių mano, kad savižudybė yra visai priimtinas poelgis. O juk dar prieš penkerius metus tokių buvo tik 36 procentai.

Kas nors pasakys, kad paaugliai "Šiaurės Atėnų" neskaito...

Tačiau skaito jauni, ne tik intelektualūs, bet ir jautrūs žmonės. Juk ne automobilių vagys yra rizikos grupė. O paaugliai taip pat žino, kad savižudybių atvejų yra labai daug. Tai jie mato kasdien laikraščiuose ir per televizorių. Moksliškai šimtą kartų įrodyta: savižudybės rizikos padidėjimas tiesiogiai susijęs su įsitikinimu, kad nusižudyti yra visai įmanoma. Jokiais būdais nenoriu pasakyti, kad visi 62 proc. Lietuvos paauglių taip padarys, tačiau palankus galvojimas - jau žingsnelis į tą pusę, todėl kai kurie jų gali nueiti ir kitus žingsnius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pirmame kurse dėl viso pikto nešiodavausi į kuprinę įsimetusi virvę. Dabar tai atrodo juokinga, bet turbūt buvau potenciali savižudė. Tai ir pamaniau: jeigu tais laikais man būtų pakliuvęs toks tekstukas...

Taip, tai iš tikrųjų labai paveiku. Puikiai žinom, kas yra jaunystė, kai jautiesi esąs vienas prieš visą pasaulį, kai ieškai modelio, įvaizdžio, kuris būtų ne toks kaip visi. O čia staiga vienoje vietoje toks žvaigždynas... "Tauriai gyventi ir tauriai mirti..."

Beje, prieš kurį laiką rengdama straipsnį apie šešiolikmetį, kuris iššoko iš ketvirto aukšto, stengiausi būti atsargi. Tačiau vienoje vietoje - kadangi man pačiai padarė įspūdį - parašiau: "Kai jis buvo jau netoli žemės, jam pasirodė, jog greitis sulėtėjo..." Aišku, čia gali spekuliuoti kaip nori: angelas pakišo pagalvėlę, dar ką nors. Juk vaikinukas išgijo... Bet psichologė, kuri komentavo tą įvykį, man pasakė: šią vietą būtinai išbrauk.

REKLAMA

Ir buvo absoliučiai teisi... Galiu papasakoti apie vieną prieš kurį laiką atliktą eksperimentą. Mes, psichologai, patys sukūrėme du skirtingus straipsnius apie moksleivio ir moksleivės savižudybę. Mergaičių grupei davėme skaityti apie mergaitę, berniukams - apie berniuką, kad susitapatinimo galimybė būtų kuo didesnė. Vienas rašinys buvo toks, kokį įsivaizduojame esant tinkamą: jame santūriai informuojama apie nelaimę ir patariama, kur kreiptis, jei jie patys patirtų panašių sunkumų arba jaustų, kad tai išgyvena jų draugai. Ir kitas straipsnis toks, kokie spausdinami laikraščiuose: "ak, tėvai dabar raunasi plaukus", "tai buvo ypatinga būtybė ir todėl ypatingas jos likimas" ir t.t., ir pan. Eksperimento išvada tokia: įtaigiai parašytas straipsnis tikrai padidina teigiamą požiūrį į savižudybę, ypač tų, kurie palankiau į tai žiūrėjo anksčiau...

REKLAMA

Kartą didelei auditorijai skaičiau paskaitą apie savižudybių pateikimą viešumoje. Jai pasibaigus, prie manęs priėjo moteris. Prisipažino norinti patvirtinti, kiek daug tiesos mano žodžiuose. "Mano tėvas yra nusižudęs, - sakė ji, - ir mane kaip magnetas traukia bet koks spausdintas tekstas apie savižudybę. Kartais atrodo, kad per puslapius kiaurai matau. Jeigu tik yra kas nors apie tai, tuoj pat atrandu ir skaitydama tiesiog negaliu atsiplėšti..."

Tačiau ar įmanoma kaip nors paveikti žiniasklaidą? Pristabdyti visą šį paranojišką patosą?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dar 1996 metais, kai laikraščiai ėmė vis dažniau rašyti apie savižudybes, atlikome tyrimą. Pasirinkome vieną iš didžiųjų dienraščių. Jeigu radus straipsnį apie nusižudžiusį žmogų mums atrodydavo, kad jis pateiktas netinkamai, autoriui siųsdavome mandagų laišką, norėdami atkreipti dėmesį į kai kuriuos aspektus. Praėjus kuriam laikui tyrimą pakartojome. Neseniai vėl peržiūrėjome šio leidinio publikacijas. Deja, mūsų darbas nedavė jokios naudos, niekas taip ir nepasikeitė...

O savižudybių rodiklis Lietuvoje jau aštuoneri metai nejuda iš vietos, tebesilaiko aukščiausiame taške. Jokių valstybinių priemonių nėra, o tie, kurie atsako už žmonių psichinę sveikatą, nieko rimta nedaro.

REKLAMA

Dabar nebūna savaitės, kad kokie nors užsienio žurnalistai nepaprašytų manęs pakomentuoti: į Europos Sąjungą ateina kraštas, pasižymintis didžiausiu savižudybių skaičiumi. Jie turi apie tai informuoti savo visuomenę ir, ko gero, mes atrodome kaip koks zoologijos sodas. Mėginu jiems paaiškinti, kad turėtų kantrybės, nes visos Baltijos šalys panašios, ir kad tai yra sovietmečio padariniai. Tačiau su saviškiais žurnalistais nebeturiu tos savitvardos.

Nejaugi nesusidūrei su supratingu mūsų žurnalistų elgesiu?

Ne, tikrai nenoriu apibendrinti. Sakyti, kad visi jie tokie... Tarkim, tai, ką padarė "Lietuvos ryto televizijos" žurnalistas Rimas Bružas, tikrai verta pasigėrėjimo. Gal prieš metus jis savarankiškai ėmėsi rutulioti temą apie moksleivių savižudybes. Pradžioje norėjo su manimi pasikonsultuoti. Atsakiau jam į keletą klausimų ir paprašiau: tik maldaute jūsų maldauju, neromantizuokite šio reiškinio ir negarbinkite. Tada jo nepažinojau ir jis labai nustebęs pasižiūrėjo į mane... Kai pradėjo rinkti medžiagą, pats pašiurpo nuo to, ką rado laikraščiuose. Savo laida puikiai atskleidė, koks baisus šios tragedijos mastas.

REKLAMA

Bet, žinoma, vėl nebuvo jokios reakcijos. Nemažai žurnalistų ir toliau tvirtina netikį, kad nuo rašymo ar kalbėjimo pobūdžio kas nors priklausytų, anot jų, nebebus paties reiškinio, nebereiks apie tai rašyti...

Akivaizdu, kad mums trūksta atsakomybės, užtat nestinga noro pasikutenti aštriais pojūčiais. Todėl, nutaisę rimtus veidus, sakome: "Mes - savižudžių tauta". O ką tai reiškia? Juk žodžiai nenusklendžia kažin kur, jie turi poveikį. Žodžiai kartais išties sėja mirtį...

Beje, įdomu, kaip savižudybių kontekste atrodome istoriškai?

Klausi, ar tikrai esame savižudžių tauta? Kai Lietuvoje pasigirdo pirmieji pasakymai, neva lietuviai į tai linkę nuo seno, ėmėmės tyrimo. Jį atlikome labai kruopščiai, dirbome keletą metų. Rėmėmės įvairiausiais šaltiniais. Pirmiausia istoriniais, kartu tyrinėjome mitologiją ir folklorą. Mūsų darbas buvo sukėlęs susidomėjimą, jį spausdino skandinavų, vokiečių žurnalai. Mums pasisekė įrodyti, kad jokių ypatingų savižudybės tradicijų Lietuvoje nėra. Net ir Pilėnuose nebuvo masinės savižudybės, žmonės kelių saviškių buvo tiesiog nužudyti. Apie tai vienoje konferencijoje pranešimą skaitė Gintaras Beresnevičius...

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taigi senovės Lietuvoje neradome jokių itin palankių nuostatų į savižudybę. Priešingai, dar Jonas Basanavičius yra užrašęs iš pagonybės laikų atėjusį žodį "nelaikšiai". "Nelaikšiai" todėl, kad jų siela nenueis į amžinąjį gyvenimą, kol neišbus skirto laiko čia, žemėje, ir todėl, kad numirė ne laiku, turės blaškytis medžiuose, krūmuose... Krikščionybė prieštaravo savižudybei ir tik atėję sovietai sumaitojo šį kraštą. Netgi palyginti su greta esančia Lenkija - ten savižudybių buvo ir liko mažai, nes žmonės turėjo kur kas daugiau laisvių.

REKLAMA

O gal savižudybės romantizavimas žmonėms padeda nebijoti mirties?

Labai puiki gydytoja psichiatrė iš Telšių neseniai man skundėsi, kad dėl klinikinės mirties potyrių aprašymų masiškai paplitusi nuostata, kad tai "užliejanti beribė šviesa", "širdies skrydis į amžinybės gilumą". Prisiskaitę tokių dalykų, žmonės išties mažiau bijo žudytis.

Manau, mirties reikia bijoti, kartu ją gerbiant ir pripažįstant, kad tai be galo atsakinga ir rimta. Tiems, kurie tiki, kad esame Dievo kūriniai, esti vienaip, tiems, kurie netiki - kitaip. Niekam negali primesti savo vertybių.

REKLAMA

Tačiau mintys apie savižudybę kaip apie laisvo pasirinkimo galimybę - absoliučiai neteisingos. San Franciske yra labai aukštas Auksinių Vartų (Golden Gate) tiltas - pamėgta savižudžių vieta. Atrodytų, šimtaprocentinė savižudybė garantuota ir vis dėlto iš tūkstančio savižudžių apie trisdešimt buvo išgelbėti. Neseniai atlikta jų apklausa. Iš tų trisdešimties, regis, tik vienas gailėjosi, kad liko gyvas. Visi kiti tvirtino, kad dar krisdami suprato: tai pats blogiausias sprendimas, kokį jie yra padarę savo gyvenime...

“Šiaurės Atėnai”

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų