REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

“Pašalinus priežastį, praeina liga”, - sakydavo Hipokratas. Prezidento Rolando Pakso nušalinimas Lietuvą apnikusios politinės ligos neišgydė, tvirtina autoritetingi politologai. Peršasi klausimas: kodėl negalavimas tęsiasi? Galbūt todėl, kad R. Paksas nebuvo tikroji ligos priežastis? O gal bėda ta, jog priežastis ne iki galo pašalinta, kol jis turi galimybę dalyvauti rinkimuose ir laimėti?

REKLAMA
REKLAMA

Akivaizdu: Lietuvos politinė būklė nėra gera, jei Konstituciją triskart šiurkščiai pažeidęs valstybės vadovas vėl gali siekti garbingo posto bei nekliudomas konvertuoti savo populiarumą į valdžią. Leidimas R. Paksui kandidatuoti pirmalaikiuose Prezidento rinkimuose sveiku protu būtų sunkiai suvokiamas.

REKLAMA

Nušalintojo Prezidento gerbėjų argumentas dėl tariamo demokratijos ribojimo, jei R. Paksui būtų užkirstas kelias pakartotinai siekti Prezidento kėdės, dvelkia pigia demagogija. Per Seimo rinkimus atsirastų norinčiųjų balsuoti ir už Komunistų partiją, bet juk ji uždrausta. Kai kas galbūt norėtų matyti Mykolą Burokevičių šalies vadovo poste, bet šis sėdi cypėje. Lietuva myli "nukentėjusiuosius" nuo valdžios, tad lengva įsivaizduoti, koks populiarus kandidatas į Prezidentus galėtų būti Henrikas Daktaras. Nejaugi liesime ašaras, kad negalime rinkti Prezidentu šio gausios ir gana įtakingos rinkėjų grupės pripažinto "autoriteto"?

REKLAMA
REKLAMA

Dabar jau esti vilčių, kad teisė ir padorumas šiek tiek pristabdys įsisiautėjusį populizmą bei neleis jo dirvoje išugdytam stabui - "feniksui", anot vienos Konstitucijos pažeidėjo gerbėjos, - prisikelti iš politinio nuopuolio pelenų. Kad ir kaip baigtųsi R. Pakso kandidatūros registravimo peripetijos, maža to – net jei R. Paksas dalyvautų rinkimuose ir laimėtų, galutinį žodį greičiausiai tars Konstitucinis Teismas. O tai reikštų, jog "feniksui" artimiausiu metu nepavyks prisikelti iš pelenų.

Ar R. Pakso nedalyvavimas arba pralaimėjimas Prezidento rinkimuose naikina ligos - politinės krizės priežastį? Viešojoje erdvėje girdėti džiugus atsakymas: taip. Atsakymas neteisingas. Jis grindžiamas ydinga politine dilema: Prezidentas – arba R. Paksas, arba ne R. Paksas. Jeigu po 14 nepriklausomybės metų tai yra vienintelis mūsų pasirinkimas, vadinasi, priėjome liepto galą, kur tėra dvi galimybes – ligoniui traukuliai arba prasidės, arba neprasidės. O ligonis lieka ligonis, tikrosios politinio susirgimo priežastys – nepašalintos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Aršaus populizmo reiškinys, kurį įkūnija R. Pakso, kaip politiko, asmenybė ir aplinka, yra vienas ryškiausių ir pavojingiausių ligos simptomų, bet anaiptol ne jos priežastis. Aršus populizmas yra tiesioginis padarinys reiškinio, kurį galime vadinti savotiško “nuosaikaus” populizmo įsigalėjimu tarp “tradicinių” partijų ir politikų. Taip nuo silpno narkotiko tolydžio pereinama prie stipresnio. Šalintina priklausomybės ligos priežastis šiuo atveju greičiau būtų ne heroinas, jo platinimas arba vartojimas, o noras rūkyti “žolę”, svaigintis tabletėmis ir šio polinkio socialinis toleravimas.

REKLAMA

Tas pat sakytina apie “nuosaikųjį” populizmą. Jo atstovai ir jiems pritariantys vadinamojo “politinio realizmo” adeptai kryptingai perša iš pirmo žvilgsnio “nekaltą” mintį, jog nedidelės populizmo dozės rinkėjams, partijoms ir politikams yra nekenksmingos, net būtinos. Čia pat lyg tarp kitko, lyg niekur nieko atlaidžiai tariama, kad būtent tos dozės bei jų patraukli pakuotė yra politinės sėkmės laidas. Visa kita – idėjos, vertybės, programos, politikų intelektas tėra siekiamybė, o ne būtinybė.

Tolydžio formuojasi vis didesnė priklausomybė nuo šios tariamos “būtinybės” ir vis atsainesnis požiūris į protingus tikslus, prasmingus žodžius bei idėjų vaidmenį politiniame gyvenime. Nekvaili ir patyrę politikai, matydami, kiek daug rinkėjų palankiai reaguoja tik į butaforijas ir vaidybą, neatsispiria pagundai prisijungti prie populistinio balagano ir atideda idėjinius įsipareigojimus kitai dienai. Ta diena paprastai neišaušta. Socialdemokratai, konservatoriai, liberalai išdidžiai stoja mūru prieš populizmą, tačiau jų bėda – tai, kad populizmas tapo šaka, ant kurios jie sėdi.

REKLAMA

Taip “tradicinės” partijos ir “politinį realizmą” propaguojantys viešosios erdvės tribūnai atveria kelią politikams, kurie nepaiso idėjinių principų ne todėl, kad šie esą politiškai neveiksmingi, o todėl, kad jų paprasčiausiai neturi. Kitaip tariant, pragmatiška nuostata, jog politinis kretinizmas yra ne liga, o tik vienas iš būdų laimėti valdžią, nūnai atsigręžė prieš tuos, kurie vadovavosi ja slaptai, ir tarnauja tiems, kurie jos net nesigėdija.

Šiomis aplinkybėmis prasideda pirmalaikių Prezidento rinkimų kampanija. Vis dar sklando, nors baigia išsikvėpti, abejotino raugo politinė panacėja: visi – prieš R. Paksą, ieškokime bendro kandidato. R. Pakso įvaizdžio specialistai tokiam kandidatui būtų galėję siūlyti šūkį: “Parodykime liaudžiai, kad elitas vieningas”. Padariusios R. Paksui nuostabią reklamą, “tradicinės” partijos, kaip ir reikėjo tikėtis, galiausiai tarpusavyje nesutarė ir ėmė kelti atskirus pretendentus.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Didžiausias kritikos srautas kažkodėl pasipylė ant socialdemokratų, kurie kaip tik elgėsi palyginti nuosekliai, iškėlę stiprų politiką ir pasiūlę remti po vieną kairės ir dešinės kandidatą. Oponentų aiškinimai, jog rinkimuose turėjęs dalyvauti Algirdas Brazauskas, o ne Česlovas Juršėnas, iš dalies turi pagrindo, bet tas pagrindas, deja, grynai populistinis. Socialdemokratai turi pakankamai svarių argumentų, kodėl A. Brazauskas yra tinkamesnis būti premjeru, o Č. Juršėnas – kandidatuoti į Prezidentus.

Beje, santūri Č. Juršėno laikysena prezidentinio skandalo metu kaip tik leidžia manyti, kad šis kandidatas turi daugiausia šansų pasiekti skelbtojo tikslo – sutaikyti susipykusią tautą. Kaltinimai, esą Č. Juršėnas dviprasmiškai elgėsi apkaltos R. Paksui istorijoje, yra šiek tiek perdėti. Lapkričio mėnesį jis pasirašė apkaltos Prezidentui dokumentą. Konstitucinio Teismo gruodžio mėnesį paskelbtą išvadą dėl pilietybės suteikimo J. Borisovui įvertino kaip argumentą už apkaltą. Sausio mėnesį viešai apibūdino valdžia užsižaidusį valstybės vadovą kaip “mesiją su vėzdu už nugaros”.

REKLAMA

Kad ir kaip sektųsi įgyvendinti savo planus kairiesiems, sumaištis dešiniųjų stovykloje matyti plika akimi. Stipraus kandidato į Prezidentus nei konservatoriai, nei liberalcentristai neturi. Pastarieji sugebėjo iškelti Valdą Adamkų, nors jis net nebuvo apsisprendęs dalyvauti rinkimuose. Konservatoriai taip pat žada jį remti, jei tik jis apsispręstų teigimai, tačiau jie patys anksčiau yra pripažinę, kad nelaiko V. Adamkaus dešiniųjų atstovu. “Naujosios politikos” – nei kairiosios, nei dešiniosios – sumanymas liudija, kad šiuo atžvilgiu jie buvo teisūs.

REKLAMA

Petro Auštrevičiaus iškėlimas būtų gana drąsus, bet sunkiai suvokiamas žingsnis. Gero specialisto Lietuvai, žinoma, reikia, tik kažin ar tarp kandidatų į Prezidento postą. Politologai ir įtakingi politikos apžvalgininkai su Rimvydu Valatka priešaky ilgai ir kantriai stengėsi išsklaidyti “ministrų specialistų” mitą ir nepavargo kartoti, kad ministras turi būti politikas. Konservatoriai, regis, tolydžio išmoko kartoti drauge. O ką jie siūlo dabar? “Prezidentą specialistą”? Tai, švelniai tariant, stebina.

Hipokrato žodžiai, kad reikia šalinti ligos priežastį, per artėjančius Prezidento ir Seimo rinkimus vėl, kaip įprasta, liks nieko neišmokiusiais žodžiais. Politinė kova tarp nuosaikiųjų ir aršiųjų populistų, vaizdžiai tariant, reikš, kad ligos sukėlėjai kovos prieš sukeltus padarinius. Vėl būsime priversti rinktis tarp didesnių ir mažesnių blogybių. Ir vėl viešojoje erdvėje skambės progresuojančią ligą liudijanti mintis, jog tai normalu, kadangi kito pasirinkimo esą neturime.

Vladimiras Laučius yra Eltos politikos naujienų redaktorius

Bernardinai.lt

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų