REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Ar pasimokė mūsų politikai iš praėjusiųjų prezidento rinkimų ir iš mūsų visuomenę bei valstybę sukrėtusios penkių mėnesių krizės? Atsakymas yra paprastas ir aiškus – ne. Tiesą sakant, daugelis iš jų nė nesiruošė ir neturėjo ko mokytis – jiems paprasčiausiai reikėjo pašalinti pernelyg kvailai besielgusį ir visą politinę sistemą diskredituoti pradėjusį Rolandą Paksą.

REKLAMA
REKLAMA

Paksas iki šiol daugelio mūsų politikų taip ir liko nesuvoktas kaip visų Vakarų pasaulio vertybių ir normų fundamentalaus atmetimo ir Lietuvos barbarizacijos bei liumpenizacijos simptomas.

REKLAMA

Kodėl tradicinės mūsų partijos nepajėgė susitarti dėl bendro kandidato į prezidentus? Paprasčiausiai iš maišo išlindo praėjusių prezidento rinkimų yla. Socialdemokratai nenori stipraus prezidento, kuris būtų iš tikrųjų nepriklausomas ir dar ne iš jų tarpo atėjęs. Visai konkrečiai kalbant, dėl Valdo Adamkaus kova jų viduje turėjo užvirti nejuokais.

Akivaizdu, kad atviri ir slapti Valdo Adamkaus simpatikai pralaimėjo, o visa kita jau tėra elementari partinio gyvenimo proza – vulgari propaganda ir seniai devalvuotų argumentų paleidimas į darbą siekiant pademonstruoti, jog nieko neįvyko ir jog partija tebelieka vieninga it monolitas.

REKLAMA
REKLAMA

Žinoma, tai fikcija – jokio monolito negali būti ten, kur autentiškas europines kairiąsias vertybes išpažįstantys ir aukštos moralės žmonės (tokie kaip Aloyzas Sakalas, Nikolajus Medvedevas, Bronislovas Genzelis, Julius Sabatauskas, Justas Vincas Paleckis) turi siekti vidinio partinio konsenso su LDDP „senąja gvardija“ – senaisiais geraisiais partiniais intrigantais ir jėgos inžinieriais.

Be abejo, šie jėgos inžinieriai yra geri ir gabūs politikai – bet jiems nelemta tapti kartos ar net epochos moraliniais autoritetais. Pagaliau ir jų tikslai bei savimonės modelis nieko bendra su tokiomis aspiracijomis neturi.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Prisiminus Arthuro Koestlerio romano “Tamsa vidudienį” pagrindinį veikėją Rubašovą, galima būtų jo žodžiais pasakyti, kad jie yra tikri socialiniai fizikai, puikiai perpratę jėgos materiją, istorijos purvą bei molį – liaudį. Jie jai suteikia formą, užuot rūpinęsi kažkokiomis chimeromis, tokiomis kaip moralė. Moralė ir visi kiti prietarai, pasak Rubašovo, pražudo politikus – tai pražudė jakobinus Prancūzijoje, lygiai kaip sunaikino ji tikrus politinius instinktus ir tokiuose kaip Mahatma Gandhi Indijoje.

Iš politinės retorikos sąvartyno ištrauktas Mažeikių istorijos priminimas Valdui Adamkui apskritai skamba tiesiog neskoningai ir nepadoriai, todėl šį socialdemokratų ėjimą visiškai sulygina su libdemų manevrų ir retorikos lygiu. Dar kartą paaiškėjo, kad Valdas Adamkus yra tiesiog nepriimtinas socialdemokratų dominuojančiai daugumai (nors, kaip minėta, jis ir turi pavienių simpatikų jų gretose).

REKLAMA

Tad leiskite man palikti ramybėje klausimą, kodėl Valdui Adamkui, atrodytų, nuoširdžiai simpatizuojantis Gediminas Kirkilas griebėsi tokios brutalios ir vulgarios retorikos. Kad ir ką jis kalbėtų apie Andriaus Kubiliaus ar Eugenijaus Gentvilo nesenos praeities klaidas atveriant Rolandui Paksui kelią į valdžią, pastarieji politikai ne tik pasimokė iš šių savo klaidų, bet ir viešai jas pripažino. Ar nors kartą panašaus gesto buvo (ir ar bus) sulaukta iš niekada neklystančių socialdemokratų?

Kad tik netektų socialdemokratams graužtis pradėjus dėlioti valdžios pasjansą tada, kada reikia ne jų jau gerai pažįstamų partinių triukų asortimento, o į ateitį nukreitų moralinių ir pilietinių gestų siekiant apsaugoti šalį nuo jai vis dar realiai gresiančio socialinės taikos praradimo ir gal net pilietinio karo.

REKLAMA

Visiškai pritariu Česlovui Laurinavičiui, kad sunku suprasti politikus, kurie net pilietinio karo grėsmės situacijoje ramiai dėlioja figūras šacmatų lentoje. Pripažįstu, kad figūras jie dėlioti moka – socialdemokratai profesionalumu ir jėgos mechanikos įvaldymu toli lenkia kitas partijas. Bet vertybių ir visuomenės pilietinės konsolidacijos sferoje tokia laikysena nieko gero nežada.

Ar galima tokią įvykių eigą vadinti netikėta? Ne. Remiantis tokia logika ir morale, kurią demonstruoja realią galią vis dar turinti ir labai profesionali, bet amorali socialdemokratų partijos viršūnė, Pakso sugrįžimas jau anaiptol nebebūtų joks netikėtumas. Priešingai, netikėtumas būtų mūsų tradicinių partijų staigus sutarimas dėl bendrų veiksmų suvokus, kad pradėta puota maro metu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Išvados? Jų būtų keletas. Deja, iš krizės mokosi anaiptol ne galią turintieji. Turbūt reikia ją tiesiog prarasti, kad nuskaidrėtų protas ir imtum mąstyti, o ne dėlioti galios pasjansą, visus jos sandus laikant tik azartiško lošimo kortomis ir niekuo daugiau. Reikia pajusti valdžios efemeriškumą ir likti be jos, kad atrastum savo paties visuomenę, demokratinės politikos partnerius, moralinius kriterijus ir kitokią nei jėgos argumentaciją. Socialumas neretai yra patobulinamas patirtos ir skaudžiai apmąstytos vienatvės bei izoliacijos.

REKLAMA

Jokiu būdu nelinkiu jiems šito, bet valdžią praradę socialdemokratai labai greitai atrastų ir padoriąsias politines jėgas, ir savo visuomenę. Protai netruktų nuskaidrėti, o geri politiniai instinktai padiktuotų visai kitą elgesio modelį. Nieko čia nebepridursi prie lordo Actono chrestomatinės tezės – valdžia gadina, o absoliuti valdžia gadina absoliučiai.

Antroji išvada: daugiausia, ko išmoko mūsų politikai per keturiolika Lietuvos nepriklausomybės metų, yra galios įgijimo ir išlaikymo technika (įskaitant įvairaus masto jėgos rokiruotes, medinės kalbos „genijumi“ dvelkiančią demogogiją ir partines intrigas – šioje sferoje turime tikrų virtuozų), taip pat ir procedūrinės demokratijos taisyklės.

REKLAMA

Žinoma, ir tai jau yra šis tas, bet demokratija nėra vien teisinės ir techninės procedūros. Demokratija yra ir edukacija, normos bei vertybės. Nuo jų atplėšta demokratija sparčiai ir neišvengiamai slysta į susinaikinimą.

Normas ir vertybes ignoruojanti demokratija apskritai yra contradictio in adjecto (prieštaravimas apibūdinime), bet jei demokratinė politinė sistema iš tikrųjų pradeda neigti normų ir vertybių svarbą, ji tampa savo eilės laukiančio autokratinio ar net totalitarinio režimo pribuvėja. Nejaugi po XX a. patirties dar reikia priminti šitą?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Pakartojant Rimvydo Valatkos tezę, dabar viltis sieti galima ne su galią turinčiais ir ja rizikuoti anaiptol nesiruošiančiais politikais, o tik su mūsų visuomene. Jei ji nesiruošia isteriškai ir teatrališkai susinaikinti, vardan socialinio revanšo paaukodama save ir savo vaikų ateitį, ji aktyviai dalyvaus rinkimuose ir nebalsuos už vakarietiškos ir demokratinės Lietuvos duobkasius.

Jei nieko nepasimokė ir visuomenė, tada Lietuvos laukia naujas ir daug sunkesnis už ką tik patirtąjį sukrėtimas. Tiesą sakant, jau net ne Paksas ar Uspaskichas čia turėtų gąsdinti. Rusija visada nesunkiai suras lėšų ir vietinių cinikų įvairiems mūsų šalies destabilizicijos scenarijams įgyvendinti.

REKLAMA

Baisiau už juos yra išplauti pamatines sąvokas – tokias kaip garbė, sąžinė ir tėvynė, – o sykiu ir prarasti visus tiesos ir melo, gėrio ir blogio kriterijus bei elementaraus padorumo ir niekšybės atpažinimo galią. Dar Aristotelis įspėjo, kad padoraus žmogaus nuo niekšo nepajėgiančios atskirti visuomenės laukia dideli vargai ir nelaimės.

Mūsų šalies dramos, o gal ir tragedijos, pavertimas žaisminga muilo opera, transliuojama nuotaikingomis koridomis, smagiais baliais, senojo ir naujojo lojalumo priminimais bei pareiškimais, sykiu ir linksma populiarumo reitingų medžiokle ir yra baisiausia, kas gali ištikti mus.

REKLAMA

Tada neabejotinai išsipildytų Vladimiro Iljičiaus Lenino pranašystė apie garsiąją virvę, kurią bolševikų ideologiniai priešai Vakaruose patys veja ir parduoda tam, kad ja pačia ir būtų pasmaugti. Po žaisminga bolševikų vado fraze glūdėjo įžvalgi mintis apie save pačią naikinančią socialinę ir moralinę tvarką, kurios darbui iš šalies belieka tik lengvai pagelbėti. Beje, tokią kilnią pagalbą Europoje dar viduramžiais prancūziškai vadindavo coup de gr?ce – malonės smūgiu, kuriuo pribaigdavo mirtinai sužeistąjį, idant jis nesikankintų.

REKLAMA
REKLAMA

Gal patirtoji krizė pažadins bent jau istorinių ir moralinių debatų poreikį visuomenėje, idant ji palengva atsigautų ir atgautų ne tik pažeistą savigarbą ir solidarumą, bet ir kritinio samprotavimo (ne plūdimosi ir žeminimo, o kritinio samprotavimo) galią bei istorijos jausmą.

Tai jau būtų nemažai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų