Dvi naujienos suteikia gerą progą aptarti socialinės paramos Lietuvos varguoliams klausimą. Pirma - nuo kito mėnesio pradžios įsigalios sugriežtinta socialinės pašalpos mokėjimo tvarka. Pretendentai į pašalpą privalės deklaruoti ne tik pajamas, bet ir turtą, o vienišos motinos - dar ir vaikų tėvus. Antra naujiena - Konstitucinis Teismas paskelbė, kad visus keturiolika metų šioje srityje buvo pažeidinėjama Konstitucija.
Visų vyriausybių taikytos tvarkos ribojo piliečių konstitucinę teisę gauti valstybės paramą.
Kodėl pirmąją naujieną pateikia visos žiniasklaidos priemonės, o antroji liko tik Konstitucinio Teismo internetinėje svetainėje? Galima tai aiškinti tuo, kad priverstinės vienišų motinų pastangos ieškoti savo išblėsusių meilių žada pikantiškų istorijų. O Konstitucinio Teismo sprendimą sunku prisiversti perskaityti net profesionalams - tiek daug ten nuorodų į teisės aktų painiavą.
Pažvelgus įdėmiau galima pastebėti didelę moralumo ir racionalumo sumaištį požiūriuose į socialinę paramą. Kaip ir daugeliu kitų atvejų, šis klausimas pas mus svarstomas pasitelkiant daugiausia moralinius kriterijus. Vertinama, kodėl žmogus nusirito į prašančiojo padėtį, ar pavyzdingas dabartinis jo elgesys? Siekiama skrupulingai suskaičiuoti pretendento pinigėlius, kad nebūtų per klaidą paremtas dar ne paskutinis skurdžius ir tuo, gink Dieve, nebūtų pažeistas teisingumas.
Vakarų šalių patirtis rodo, kad problema sprendžiama vadovautis kiek kitokiu požiūriu. Žmogus turi būti remiamas valstybės ne todėl, kad jis geras, bet tik todėl, kad jis nesugeba užsidirbti. Taip, tas nesugebėjimas neretai nulemtas netinkamo elgesio - laiku nesimokyta, nesusivaldyta, nepasvertos savo galimybės ir norai. Galėtume pripažinti, kad dažnai nesugebama užsidirbti pragyvenimui būtent dėl nepakankamo moralinio tvirtumo. Tai gali kelti dorų mokesčių mokėtojų pasipiktinimą. Tačiau jeigu valstybės socialinė politika remtųsi tik jausmais - daug skurstančiųjų būtų palikti likimo valiai. Tai atneštų didelius ne tik moralinius, bent ir finansinius nuostolius visai visuomenei. Racionaliau apsisprendžiama klausiant ne kiek kainuoja socialinė parama, bet kiek kainuoja jos nesuteikimas.
Nėra abejonių, kad valstybei remiant motinas su vaikais reikia reikalauti ir tėvų atsakomybės. Reikia siekti, kad remiami žmonės stotųsi ant savo kojų, mokytųsi, ugdytų valią ir gebėjimus dirbti. Tačiau moderniame pasaulyje susivokta, kad tą galima pasiekti ne tiek moralizavimu, kiek racionalumu. Tai reiškia ne paprastą taupymą socialinės paramos sąskaitą, bet rezultatų siekimą, net jeigu tam reikia nemažų išlaidų. Todėl skurstančiaisiais nesipiktinama, jie nebaudžiami paskutinio pragyvenimo šaltinio atėmimu. Pirmiausia jiems besąlygiškai teikiamas bent kuklus materialinis aprūpinimas ir tik tuomet bandoma kurti ar atkurti gebėjimus tinkamai elgtis, užsidirbti, tik tada jau bandoma profesionaliai belstis ir į remiamojo sąžinę.
Taigi ir Lietuvoje socialinės paramos srityje turėtume daugiau dėmesio skirti ne tiek tam, kaip sutaupyti, ne kaip atskirti gerą varguolį nuo blogo, bet tam, kaip pasiekti kiekvieną reikalingą paramos. Toks europietiškas požiūris įtvirtintas ir Lietuvos Konstitucijoje. Ar ją teskaito ir perpranta tik Konstitucinis Teismas?
www.lrt.lt
