Praeitą spalį pasirodė pirmieji apčiuopiamesni ženklai, rodantys, kad Lietuvos Respublikos Prezidentūroje dedasi negeri dalykai. Tiesa, dabar, žvelgiant atgal, darosi aiškesni ir suprantamesni kai kurie ankstesni pavojaus ženklai, tačiau rugsėjo mėnesį dar neatrodė, kad netrukus kils politinis skandalas, kuris prives prie prezidento apkaltos.
Todėl natūraliai kyla klausimas, ar šio Lietuvos demokratijos brandos egzamino nebuvo galima išvengti. Tuo labiau kad skandalas niekam nenaudingas.
Skandalo šaknys glūdi rinkiminėje prezidento kampanijoje. Jeigu kandidatas Rolandas Paksas būtų pajėgęs atsispirti pagundai iš vieno Rusijos piliečio priimti finansinę paramą, sudariusią apie vieną trečdalį visų kampanijos išlaidų, skandalo dabar turbūt nebūtų. Tačiau atsisakęs tokios svarios paramos R. Paksas vargu ar būtų laimėjęs rinkimus. O jis labai, labai, labai norėjo būti prezidentu, todėl nepagalvojo, kad milijono ir dviejų šimtų tūkstančių litų dovana duodama ne dėl kandidato gražių akių, kad už ją reikės atsilyginti...
Net ir po rinkimų prezidentas, manau, būtų išvengęs apkaltos, jeigu patarėjais būtu pasirinkęs žmones pagal jų kvalifikaciją, o ne pagal politinę ištikimybę ir nuopelnus rinkimuose. O jo pasirinkimai buvo, švelniai tariant, keisti ir nesuprantami. Ką, pavyzdžiui, nacionalinio saugumo ir gynybos klausimais gali prezidentui patarti buvęs kolūkio mechanikas, vėliau vertęsis gudiškų traktorių dalių prekyba?
Skandalas įsiplieskė tada, kai Valstybės saugumo departamento vadovas, nesulaukęs prezidento dėmesio ir reakcijos į slaptą informaciją apie kai kurių Prezidentūros pareigūnų ryšius su Rusijos nusikalstamomis grupuotėmis, kreipėsi į Seimo pirmininką. Pagrįstą nerimą kėlė ir tai, kad slapta, tik prezidentui skirta informacija apie įtartinus Prezidentūros žmonių ryšius pasiekdavo pačius įtariamuosius.
Lemtingoji klaida
Kai į šiuos grėsmę valstybei keliančius reiškinius prezidento dėmesį atkreipti pabandė Seimo pirmininkas, R. Paksas tą bandymą suprato kaip prieš jį nukreiptą sąmokslą. Ir tai, mano nuomone, buvo pagrindinė prezidento klaida, privedusi prie apkaltos.
Demokratijoje, kitaip nei kitose valdymo formose, ginčai sprendžiami dialogo ir kompromiso keliu. Todėl geri politikai vengia tiek save, tiek oponentą įsprausti į padėtį be išeities, kur nebebūtų vietos dialogui ir kompromisui. Tuo tarpu prezidentas R. Paksas Seimo vadovybės pastangas atkreipti jo dėmesį į kai kuriuos nerimą keliančius reiškinius Prezidentūroje pavadino prieš jį nukreiptu sąmokslu ir iš karto užėmė gynybinę poziciją. Tokią politiko laikyseną paprastai padiktuoja arba įsitikinimas savo neklaidingumu, arba baimė, kad pradėjus dialogą gali iškilti dar daugiau nemalonių klausimų. Manau, kad šiuo atveju lemiamas faktorius buvo baimė. Tuoj pat išsikvietęs Kariuomenės vadą prezidentas norėjo užsitikrinti, kad kariuomenė nesivels į šį politinį konfliktą. Taip buvo pademonstruota valstybės vadovo panika, kuriai nebuvo nė menkiausio pagrindo.
Nenoriu čia spėlioti, kokios buvo baimės priežastys. Tačiau Seimo pastangas suvokęs kaip prieš jį nukreiptą sąmokslą prezidentas prarado galimybę ieškoti kompromiso ar išeities iš susidariusios padėties. Juk sąmokslininkų tikslas nėra kompromisai. Sąmokslai sudaromi norint ką nors pašalinti, nuversti, atimti valdžią. Todėl prezidento laikysena buvo logiška, nors visiškai klaidinga ir jam pačiam nenaudinga. Su sąmokslininkais nesiderama, su jais kovojama iki pergalės ar pralaimėjimo. O prezidento klaida ta, kad jis pradėjo kovą, kurios laimėti negali. Savo nuomonę, kodėl prezidentas negali laimėti apkaltos proceso, pabandysiu paaiškinti truputį vėliau. Prieš tai dar noriu pabrėžti, kad Seimas, pabandęs atkreipti prezidento dėmesį į kai kuriuos pagrįstą nerimą keliančius reiškinius Prezidentūroje ir jos aplinkoje, visiškai nenorėjo pradėti apkaltos proceso.
Tai akivaizdžiai rodo apkaltos aritmetika. Norint pradėti apkaltą užtenka, kad tam pritartų 35 Seimo nariai, o apkaltos keliu atstatydinti prezidentą reikia jau 85 balsų. Tai reiškia, kad be didžiausios Seimo frakcijos - socialdemokratų - balsų prezidento atstatydinti praktiškai neįmanoma. Krizei prasidėjus, beveik visą mėnesį socialdemokratų autoritetas premjeras Algirdas Brazauskas nerodė jokio noro pradėti apkaltą ir nesėkmingai bandė ieškoti kokio nors kompromiso. Tik kai R. Paksas užėmė kompromisų nepripažįstančią poziciją, nepripažindamas nei savo, nei savo aplinkos klaidos, galų gale Brazauskas pareiškė, kad prezidentas turėtų pats atsistatydinti. R. Paksui šį pasiūlymą kategoriškai atmetus, Brazauskas radikaliai pakeitė taktiką ir ne tik pasisakė už apkaltą, bet ir pasistengė “spustelėti” savuosius socialdemokratų frakcijos seimūnus, kad už apkaltos pradėjimą pasisakytų ne mažiau kaip 85 Seimo atstovai. Tai buvo dar vienas Brazausko bandymas parodyti prezidentui, kad jo padėtis beviltiška, paskatinti jį atsistatydinti ir taip išvengti apkaltos.
Prezidento padėtis beviltiška
Manau, kad iki šiol demonstruotas užsispyrimas prezidentui neleis atsistatydinti, kad ir kokia beviltiška būtų jo padėtis. O padėtis darosi kaskart beviltiškesnė dėl kelių priežasčių. Pradėsiu nuo ne taip svarbių, svarbiausią pasilaikydamas pabaigai.
Viena iš politikos pradžiamokslio taisyklių teigia, kad nereikia pradėti kovos, kurios laimėti neįmanoma. Šiuo požiūriu didžiausias prezidento R. Pakso priešas yra... R. Paksas. Sulaukęs Lietuvos katalikų hierarchų subtilaus raginimo atsistatydinti, jis į tai reagavo “iš didžiųjų armotų”, per nuncijų perdavęs skundą Vatikanui. Katalikų Bažnyčia - griežta hierarchinė struktūra. Laimėti bylą prieš vyskupus Vatikane pašaliečiui praktiškai neįmanoma. Tačiau R. Paksas neatsispyrė pagundai pakovoti...
Apkalta yra ne teisinis, o politinis procesas. Kad ir ką politikai sakytų, juos stipriai veikia apklausų duomenys. R. Paksas, tuoj po rinkimų dėl populiariausio politiko vietos varžęsis su V. Adamkumi, dabar apklausose nebepatenka net į populiariausių politikų dešimtuką.
Būtų galima paminėti dar kelias priežastis, kodėl prezidento atstatydinimas apkaltos keliu dabar yra neišvengiamas, tačiau apsiribosiu tik paskutine ir, mano nuomone, svarbiausia. Dabar Seimas Lietuvoje yra vertinamas labai blogai. Ne geresnė daugumos gyventojų nuomonė ir apie tradicines partijas. Dėl to populistas R. Paksas laimėjo praeitus rinkimus net prieš labai populiarų prezidentą Valdą Adamkų. O jeigu dabar Seime pritrūktų balsų, reikalingų prezidento atstatydinimui, tai visuomenei būtų įrodymas, kad parlamentinė demokratija neveikia, kad apkalta buvo tik nereikalingas laiko ir politinės energijos eikvojimas, kad reikia ieškoti kitokios išeities. O “išeitis” tokiu atveju akivaizdi: dar šiais metais įvyksiančiuose Seimo rinkimuose triuškinančia pergale laimėtų R. Pakso ir Viktoro Uspaskicho populistai, o tradicinėms partijoms tiek pozicijoje, tiek opozicijoje iškiltų lemtinga grėsmė: būti ar nebūti. Seimo rinkimus laimėję populistai nesunkiai įvestų Konstitucijos pataisą, parlamentinę demokratiją Lietuvoje pakeičiančią prezidentine demokratija. Kuo visa tai pasibaigtų, manau, nereikia aiškinti. Džiūgauti dėl to galėtų nebent Lietuvos kaimynas Aleksandras Lukašenka, nes jis nebesijaustų toks vienišas. Manau, tai gerai supranta visos tradicinės Lietuvos partijos ir todėl R. Pakso atstatydinimas yra neišvengiamas.
“Akiračiai” (www.akiraciai.lt)
