Trečiadienį (01.14) Lietuvos nacionalinis baletas pakvietė į Boriso Eifmano spektaklį "Rusiškasis Hamletas", kuriuo teatras atidarė šio sezono duris. Pirmąjį kartą pagrindinius vaidmenis atliko Eligijus Butkus (Pavelas), Kristina Kanišauskaitė (Imperatorė), Pavelo žmona (Inga Cibulskytė), Edvardas Smalakys (Favoritas).
Sudėtingas ir dramatiškas Pavelo vaidmuo - nelengvas išbandymas. Turėjome progą jau ne kartą matyti šį vaidmenį atliekant solistus Nerijų Jušką, Aurimą Paulauską. Dabar išvydome Eligijų Butkų. Visi trys šio vaidmens atlikėjai yra labai skirtingi ir įdomūs.
E. Butkus nuo pat “lopšio” scenų pasižymėjo gyvybingumu, atviru ir nuoširdžiu vaiko žvilgsniu į savo aplinką. Staigiais galvos posūkiais, valiūkiška šypsena ir vikriais judesiais kūrė jaunučio Pavelo paveikslą. Įdomu buvo stebėti caraičio asmenybės evoliuciją, kurią perteikti per porą valandų trunkantį spektaklį iš tiesų yra sudėtinga. Pradžioje vaikiškai nerūpestingi, nenustygstantys judesiai vėliau virsta jautriais, plačiais, valdingais mostais.
Įsiminė epizodai, kuriuose sūnus trokšta motinos artumo. Padėjęs galvą ant jos rankos, bando glaustis visa esybe prie imperatorės ir atstumtas vis tiek nuoširdžiai nesupranta, klausiamu žvilgsniu žvelgia į valdovę.
Inga Cibulskytė sušoko Pavelo žmonos vaidmenį gražiai ir techniškai. Gal kiek trūko didesnės išraiškos paletės, bet ši solistė maloniai nustebino pozų tikslumu. Viskas buvo labai gerai apskaičiuota, tikslu. Ji tiesiog gerai jautėsi scenoje ir tas buvo matyti. Ypač graži buvo “pirmosios nakties” scena, skambant Ludwigo van Beethoveno "Mėnesienos sonatos" pirmajai daliai. Abiejų solistų plastika buvo stebinanti, jie labai gerai jautė vienas kitą, išties profesionaliai parodė viską, ką galėjo. Čia nebuvo nė lašo vulgarumo, kuris man dingojosi ankstesniuose spektakliuose.
Tik nužudymo scenoje, kai Imperatorė didingai atsistoja įspūdingosios žmonių piramidės viršūnėje, o Pavelas laiko mirusią žmoną ant rankų, pasigedau jo skausmo, kurį per kelias sekundes privalu išreikšti.
Jekaterinos II vaidmenį įspūdingai pateikė Kristina Kanišauskaitė. Šiai solistei pavyko sodriai ir dramatiškai suvaidinti Imperatorę. Išties turtinga išraiškos paletė atskleidė valdovę ne tik kaip pirmąjį šalyje karališkąjį asmenį, bet ir kaip kenčiančią moterį, motiną, kurios viduje vyksta nuožmi kova tarp motiniškų instinktų ir valdžios ambicijų. Žavėjo jos plastiškas, tikslus šokis, galvos laikysena, valdingas rankų plaštakų išskleidimas ant sosto atkalčių.
Ryški, įsimenanti buvo ir “kova su kaukole” - spektaklio kulminacija, kurioje išryškėjo valdovės vienišumas, užgožta meilė Pavelui. Tamsus daugybės mirčių šydas slegia jos sąmonę ir daro ją silpną - tačiau moteris negali sau leisti pasitraukti iš jau nueito kelio.
Favorito vaidmenį atliekantis Edvardas Smalakys buvo ambicingas sugulovas, kankinamas svaiginančios valdžios troškulio, kuris jį ir pražudė...
Nekreipiant dėmesio į nesklandumus - salę prajuokinusį sūpynių girgždėjimą ar nuvirtusį sostą - spektaklis buvo gražus. Jam pasibaigus matyti, kokią vis dėlto stiprią baleto trupę turime - ja tikrai galime pasidžiaugti ir pasididžiuoti, o šokėjams palinkėti kuo didesnės sėkmės.
