REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Garbiajam skaitytojui iškart primenu, kad kvislingas - tai tėvynės išdaviko sinonimas. Vidkunas Quislingas (Kvislingas), norvegų pronacinės Nacionalinės sąjungos (“Nasjonal Samling”) įkūrėjas, kuris 1939-1940 metų žiemą lankydamasis pas Adolfą Hitlerį atviru tekstu fiureriui išdėstė, kaip naudinga Trečiajam reichui būtų okupuoti Norvegiją.

REKLAMA
REKLAMA

1940 m. balandžio 9 d. tai ir įvyko - Vokietija okupavo Norvegiją, Quislingas iškart pasiskelbė Norvegijos vyriausybės galva ir paragino šalies karines pajėgas nebesipriešinti Naujosios Europos kūrėjams, t.y. naciams. Quislingo pavyzdys nedemoralizavo norvegų - pasipriešinimą jis tik sustiprino, tad naciams teko keisti taktiką ir daugiau bendrauti su kitomis Norvegijos jėgomis. Po karo Quislingas buvo nuteistas už tėvynės išdavystę ir sušaudytas.

REKLAMA

Paprastai kvislingo terminas yra taikomas išdavikui-kolaborantui, bendradarbiaujančiam su šalį okupavusia kariuomene ar kolonistų administracija. Vis dėlto kvislingo sąvokoje lieka dar vienas aspektas, kuris neretai yra pamirštamas, bet kuris šiuo atveju man ir yra pats svarbiausias - tai sąmoningas svetimos valstybės galios ir resursų naudojimas savo valstybės suverenitetui susilpninti arba pakirsti ir sykiu leisti įsigalėti politinei jėgai, kuri sąmoningai stiprina jos priklausomybę nuo kitos valstybės.

REKLAMA
REKLAMA

Tiesą sakant, šis reiškinys nėra jau toks paslaptingas ir gali būti nesunkiai paaiškintas - savo šaliai laisvės suvaržymų ar net jos valstybės suvereniteto praradimo gali linkėti žmonės, kuriems pliuralistinė politinė sistema ir liberalinė demokratija nepalieka didesnių šansų iškilti ir patekti į politinės ar ekonominės galios sferą. Tam patogiausia griebtis ideologijų arba politinių retorikų, kuriomis lengviausia pateisinti nelaisvės arba marionetinio statuso linkėjimą savo šaliai.

Kitaip tariant, kvislingai visada yra visuomenės paraelitas, arba šešėlinis elitas, dėl įvairių priežasčių atstumtas savo šalies oficialaus - politinio, ekonominio ir kultūrinio - elito. Po Antrojo pasaulinio karo Europoje ir kitose pasaulio dalyse kilo patys tikriausi naujieji kvislingai, kuriems šis terminas niekada nebuvo taikomas dėl paprastos priežasties - Vakarų Europoje kvislingai buvo siejami pirmiausia su nacių kolaborantais; antra, jie asocijavosi su okupuotų šalių kolaborantais.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Niekas iš socialinių analitikų netaikė (ir visai be reikalo) šio termino nusakyti naujo tipo tėvynės išdavystėms - neokupuotų šalių šešėlinių elitų slaptam bendradarbiavimui su jais manipuliuojančiomis ir juos papirkinėjančiomis kitos valstybės slaptosiomis tarnybomis siekiant instaliuoti tai kitai valstybei palankų režimą.

Naujieji kvislingai po Antrojo pasaulinio karo buvo lengvai manipuliuojamos ideologinės penktosios kolonos - TSRS finansuojamos Vakarų šalių kompartijos arba Trečiojo pasaulio perversmininkai ir svetur surežisuotų perversmų bei politinių diversijų atlikėjai, tiesiogiai finansuojami ir konsultuojami KGB smogikų bei TSKP CK Tarptautinio skyriaus ekspertų.

REKLAMA

Verta prisiminti komunizmą Afganistane kūrusį vietinės kompartijos vadą ir perversmo keliu į valdžią atėjusį marksistą-leninistą Noorą Mohammadą Tarakį - literatą, imitavusį savo mylimą socialistinio realizmo klasiką Maksimą Gorkį. Tarakį tiesiogiai išlaikė ir instruktavo KGB, kur jo slapyvardis buvo Vienintelis. Sovietų invazija Afganistane ir prasidėjo, kai Tarakio valdymui atėjo galas - tada jis skubiai kreipėsi į savo išpažintos ideologijos centrą, t.y. savo ideologinę tėvynę TSRS, prašydamas karinės pagalbos.

REKLAMA

Žinoma, XX a. apstu ir kitokių tėvynės išdavystės formų - bendradarbiavimo su svetimos ir priešiškos valstybės slaptosiomis tarnybomis perduodant joms informaciją, galinčią ne tik pražudyti pavienius ir konkrečius žmones, bet ir sukompromituoti savo šalį arba pakirsti jos stabilumą.

Bet visais atvejais matome vieną ir tą pačią schemą - kvislingų kilimą į valdžią bei patekimą į galios sferą tik su svetimos valstybės finansine ir intelektualine pagalba.

Kas gali skatinti mąstantį žmogų išduoti savo tėvynę ir pražudyti konkrečius žmones ar net ištisas kartas? Daug kas. Visų pirma žmogiškos silpnybės - nesaugumo jausmas ir iš jo kylantis visagalybės troškimas; kova su savo nevisavertiškumo kompleksais ir noras juos įveikti jei ir ne tampant diktatoriumi, tai bent jau susiejant save su realia ir brutalia politine jėga; noras kažką kažkam įrodyti (visų pirma tironiškiems tėvams, buvusiems draugams arba kažkada gniuždžiusiai ar negailestingai pajuokusiai aplinkai); saldus ir ilgai brandintas kerštas; pagaliau godumas pinigų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

O po to seka gausybė save pateisinančių, demagogiškų ir gynybinių teorijų, tokių kaip antai: solidarumas su liaudimi ir užuojauta nuskriaustiesiems; siekis mažesniu blogiu savo visuomenę apsaugoti nuo esą dar didesnio blogio; tikėjimas nesuprasta ir tik dabar neišmanėlių smerkiama mažuma ir jos moraliniu pranašumu.

Beje, kvislingai natūraliai linksta į elitarizmo teorijas - jie paprastai save linkę laikyti didžiais istorijos veikėjais, kuriems skirta ypatinga misija. Tad elementaraus padorumo ir moralinio integralumo normos jiems netaikytinos. Beje, oficialiojo elito demonizavimas jų atveju kuo puikiausiai gali žengti koja kojon su giliu įtikėjimu, kad jie ir yra tikrasis elitas.

REKLAMA

Garsusis išeivijos politologas Aleksandras Štromas kartą yra įdomiai samprotavęs apie reiškinį, kurį jis pavadino Azefo sindromu - juo Štromas mėgino aiškinti dvigubų agentų motyvacijos mechanizmą. Rusų revoliucinis teroristas ir pogrindininkas Evno Azefas, kaip rodo paskutiniai istorikų tyrimai, gal ir nebuvo dvigubas agentas - trūksta įrodymų, kad jis, kaip ilgai buvo manyta, slapta informavo bolševikus, o gal dar net ir Vakarų žvalgybas.

Bet Azefas neabejotinai dirbo carinės Rusijos politinės policijos Ochrankos slaptu agentu ir informatoriumi, kas mėnesį gaudamas 1000 rublių už savo paslaugas. Sykiu Azefas buvo glaudžiai susijęs su Rusijos socialistų revoliucionierių partija ir pats buvo įtrauktas į revoliucinį terorą. 1918 metais Azefas buvo demaskuotas, bet suspėjo pabėgti į Vakarus.

REKLAMA

Kas gi yra tas Azefo sindromas? Sugebėjimas tarnauti dviem viena kitą paneigiančioms politinėms jėgoms kone kasdien išduodant tuos, kurie ir taip kasdien rizikuoja savo gyvybe ir žvelgia mirčiai į akis? Savo nesaugios vaikystės slėpimas ir saugumo troškimas netgi ryžtantis susidėti su brutalia jėga, galbūt naikinančia tau artimus žmones ir tavo šalį? (Beje, Azefas užaugo labai nesaugioje šeimoje - apie tai jau rašomos naujos politologų ir istorikų knygos.)

Ne tik. Anot Štromo, tai savo pranašumo jausmas, apsaugantis nuo sąžinės priekaištų ir moralinių kančių, o sykiu ir įsitikinimas, kad nėra nei tiesos, nei tokių vertybių, dėl kurių vertėtų aukotis ir kurioms būtų galima skirti visą savo asmenybę. Tai psichologinis išdaviko šarvas, jo apsauginis mechanizmas, kuriuo galima paaiškinti Lietuvoje ne per seniausiai nuskambėjusią ir jau gerai žinomą gynybinio cinizmo melodiją, atliekamą prezidentinio “agitpropo” specialistų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Šią melodiją lydi Poncijaus Piloto klausimas “Kas yra tiesa?” neigiant bet kokį gilesnį moralinį įsipareigojimą savo šaliai, visuomenei ir kultūrai. Lietuvoje šiuo metu mes kone kasdien matome atvirai save afišuojančią kvislingų moralę ir tą patį Azefo sindromą.

Situacija darosi unikali tuo, kad naujieji mūsų kvislingai ne tik nejaučia gėdos ar bent jau nejaukumo, kad yra papirkinėjami ir finansuojami jėgų, atvirai priešiškų provakarietiškai Lietuvos orientacijai ir jos ateičiai Vakarų pasaulyje, bet netgi drąsiai lenda į spaudą ir viešumą kažką kliedėdami apie savo užuojautą varguoliams ir apie revoliucinę situaciją šalyje.

REKLAMA

Kvislingų ėjimas į viešumą ir jų išminties perlai apie tai, kad išnaudotojiškos klasės Lietuvoje jau nebepajėgia valdyti, o išnaudojamosios - nebenori būti valdomos, byloja nebent tik arba apie visišką “agitpropo” vadų fiasko ir adekvatumo praradimą, arba apie jų pasiryžimą eiti atviros socialinės destrukcijos keliu ir, kaip sako rusai, žūti su muzika - jei jau žlugti, tai kartu pražudant savo šalį ir įstumiant ją į chaosą, anarchiją bei pilietinį konfliktą.

Naujieji kvislingai, atrodo, nesuprato tik vieno, bet esminio dalyko - jie žaidžia žaidimą, kurio laimėti iš principo neįmanoma. Jie neišvengiamai patirs fiasko ir turės gyventi savo šalyje, kurios garbę ir orumą jie ką tik paniekino susidėdami su kriminaliniu elementu ir savo šaliai atvirai priešiškomis jėgomis.

Jei dalies Lietuvos žmonių sąmoningai sujaukti protai neleidžia šito atvirai įvardyti dabar, tai bus padaryta ateityje. Ir netolimoje.

Kvislingai kartais spėja pabūti herojais. Bet labai neilgai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų