Ar esame tikri, kad valstybės vadovaujantys asmenys sako tiesą savo piliečiams apie savo darbus? Visų pirma, blogus darbus ir pilkąsias dėmes biografijose. Prezidentas Valdas Adamkus savo kalbomis aukštai iškėlė moralės kartelę politikams ir nuolat šnekėjo apie politikų atsakomybę piliečiams. Tačiau, kokius instrumentus turi valstybė ir piliečiai priversti sakyti tiesą aukščiausiuosius valstybės politikus, jeigu šiuos nuo tiesos sakymo įstatymo akivaizdoje saugo teisinio neliečiamumo statusas.
Iki šiol nežinome, kaip įstatymo požiūriu atrodo valdžios atsakomybė už neskaidrius prichvatizacijos sandėrius Algirdo Brazausko valdymo metais, ir Leo Lt projektą, kurį nulėmė prezidento V. Adamkaus ir premjero G. Kirkilo tandemas su Andriaus Kubiliaus pagalba. Nutrauktas parlamentinis tyrimas dėl VSD veiklos, kurio atnaujinti nesiryžta ir dabartinė valdžia.
Vienintelio prezidento Rolando Pakso veikla buvo išanalizuota taip, kad žmonės galėjo gauti infomaciją apie neskaidrius valdžios darbus. Tačiau byla dėl ,,Žemaitijos kelių‘‘ buvo nutraukta iš karto, kai įvykdytas svarbiausias tikslas: iš pareigų pašalintas prezidentas R. Paksas. O būtent ji buvo smūgis tai daliai prezidento komandos, kuri atėjo į Daukanto aikštės rūmus padėti politikui, garsiai skelbusiam kovą su aukščiausio lygio korupcija. Vėlesnė, kyšių byla Vilniaus savivaldybėje, kur R. Paksas, nors ir neužimdamas aukštų pareigų turėjo lemiamą įtaką visiems sprendimams, parodė, kad tai tik žodžiai, slepiantys politinį stogą. Ši byla irgi užstrigo.
Po kaltinimų, išsakytų prezidentui R. Paksui ir atsiskeidus naujoms aplinkybėms dėl prezidentų A.Brazausko bei V. Adamkaus veiklos tapo aišku, kad gyvename valstybėje, kur jegu būtų taikomi visiems vienodi standartai, apkaltos, matyt, turėjo neišvengti nė vienas šalies vadovas, tačiau negi visiems jiems ir ateityje rengsime apkaltą, kad sužinotum tiesą.
Teisinėse demokratinėse Europos valstybėse niekas aukščiausiems politikams už jų neskaidrius darbus apkaltos nerengia, bet kadencijai valdžioje pasibaigus ir nutrūkus jų imunitetui, šie politikai, kaip ir kiti valstybės piliečiai stoja prieš įstatymą. Dėl neskaidrių darbų turėjo aiškintis ir buvęs Prancūzijos prezidentas bei užsienio reikalų ministras,Vokietijos kancleris, bei Italijos premjeras. Kai kuriems iš jų teko pabūti ir kalėjime. Tik Lietuvoje aukščiausiojo rango politikai, išskyrus minėtą išimtį, paliekami ramybėje. Kai yra valdžios viršūnėse, ir net, kai iš ten pasitraukia.
Apie ,,Alytos‘‘, Vakarų skirstomųjų tinklų ar ,,Lietuvos dujų‘‘ privatizavimą gali paaiškinti teisėsaugai ir piliečiams tik A. Brazauskas ir jo komanda. O apie Leo Lt peripetijas? Buvęs ūkio ministras Vytas Navickas ir premjero patarėjas Saulius Spėčius lieka Lietuvoje. Kaip ir prezidento patarėjas Lauras Bielinis. Bet buvęs premjeras G. Kirkilas nori kelti sparnus į Briuselį. Projektą palaiminęs prezidentas V. Adamkus dar nežinia, ar liks Lietuvoje. Gali būti viena koja ir Amerikoje, kur išdirbta daug metų valstybės tarnyboje ir už tai, viską tinkamai sutvarkius, gautų atlygį didesnį, nei visos pajamos iš Lietuvos prezidento algos. Nedaug žinome ir kas neskaidriai finansavo prezidento V. Adamkaus prezidentinę rinkimų kampaniją. Jo rinkimų kampanijos vadovas ir artimas draugas Raimundas Mieželis iki šiol tyli, kokie asmenys tai darė ir ką visa tai turi bendra su Lietuvos pilietybės suteikimu Viktoro Uspaskich proteguotam M. Sadekovui. Jei aukščiausieji poltikai bus neapklausti, nesužinosime ir, kodėl Prezidentūra su G. Kirkilo vyriausybe gesino parlamentinį tyrimą dėl VSD skandalo, kodėl į vadovus užsienio ir saugumo politikoje buvo deleguoti KGB rezervo karininkai.
Pagaliau, nesužinosime, kokios buvo pačio šiandieninio valstybės vadovo sąsajos su kitų užsienio valstybių slaptosiomis tarnybomis. Šį klausimą, net nedrąsu buvo kelti į viešumą, kai V. Adamkus ėjo savo kadenciją, nes jį iš karto galėjo pasigauti kitos valstybės ir panaudoti savo interesams. Bet į tai juk būtina atsakyti piliečiams bent dabar, kai prezidento kadencija artėja į pabaigą, nesvarbu, ar kalbama apie tarnybas Rytuose ar Vakaruose. Iki šiol V. Adamkus į visus faktus šalies žiniasklaidoje reagavo atsikirsdamas ir teigė, kad tai tik melas ir šmeižtas. Bet panašiai apie kaltinimus sau dėl neskaidrios veiklos kalbėjo ir jo pirmtakai: A. Brazauskas bei R. Paksas.
Būdami valdžioje aukščiausiojo rango politikai turi galimybę nuslėpti tiesą nuo savo valstybės piliečių, tačiau valstybė ir piliečiai privalo sužinoti tiesą apie aukščiausiųjų politikų darbus bei nuslėptas biografijos detales bent tada, kai jie palieka savo aukštas pareigas ir nebėra ginami teisinės neliečiamybės. Tai naujas iššūkis teisinei demokratinei Lietuvos valstybei, bet be viso to neįmanoma sukurti valstybės, kur visi yra lygūs prieš įstatymą.
