REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Sąjūdis daugiau nei prieš dvidešimt metų prikėlė Lietuvą naujam gyvenimui po sovietinės okupacijos, trukusios ne vieną dešimtmetį. Ką mąsto tų dienų sąjūdininkai apie kelius išbristi iš dabartinės krizės ir sunkmečio? Ar tai tik ekonominė krizė? Kas žmogui gali būti moralinės atgaivos šaltinis šiomis dienomis? Kaip pasiekti, kad atgimstanti ir atsistojusi ant kojų valstybė nepasuktų vėl klystkeliais?

REKLAMA
REKLAMA

Apie tai prie "Lietuvos žinių" apskritojo stalo susirinko pakalbėti Sąjūdžio iniciatyvinės grupės ir Sąjūdžio Seimo tarybos nariai: kunigas Vaclovas Aliulis, aktorius Regimantas Adomaitis, poetas Marcelijus Martinaitis, filosofas Romualdas Ozolas ir politikos apžvalgininkas Alvydas Medalinskas.

REKLAMA

Mintys apie sunkmetį šv. Velykų dienomis.

A.Medalinskas. Kuo šis sunkmetis yra sunkesnis arba lengvesnis už tuos sunkmečius, kuriuos jau išgyveno Lietuvos žmonės praeityje?

V.Aliulis. Sunkmetis reikalauja dvasinės stiprybės ir pasiaukojimo vieni kitiems, bet tos dvasios yra labai mažai mūsų visuomenėje. Prieš 60 metų, kovo pabaigoje vyko paskutiniai didieji trėmimai. Žmonės buvo vežami į siaubingą ateitį. Jie žinojo, kas laukia, bet turėjo tvirtybės. Tada 1949 metais nusilpo ir ginkluotasis, ir pilietinis tautos pasipriešinimas, vyko didysis bažnyčių uždarinėjimas. Bet žmonių dvasia buvo gyva ir dauguma turėjo ir religinį tikėjimą. Labai stipri buvo meilė Lietuvai, todėl to meto negandų ištikti žmonės, man rodos, turėjo didesnį potencialą atsilaikyti negu dabar.

REKLAMA
REKLAMA

R.Adomaitis. Sąjūdžio metais turėjome labai aiškų tikslą: Lietuvos nepriklausomybę. Šiandien neturime aiškaus supratimo, kur mes einame, kokių reikia imtis veiksmų ir priemonių. Visuomenė yra labai sutrikusi. Levas Tolstojus sakė: tikėk žmogaus darbais, o ne žodžiais. Šiandien žodžiai kažkodėl nevirsta pozityviais veiksmais. Yra ekonominė krizė, bet ne tik. Dar kita, gilesnė krizė yra mūsų dvasinis sutrikimas. Televizijoje dominuoja linksminančio pobūdžio produkcija ir amerikietiški veiksmo filmai, kuriuose gausu kraujo, sekso, prievartos. Lietuviškoje produkcijoje dominuoja netgi ne humoras, o blevyzgos. Tai rodo mūsų dvasinę tuštybę. Nebeturime vertybių, į kurias galėtume remtis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

V.Aliulis. Beprasmiški filmai užpildo televizijų programas, ir žmonės, neturėdami kitų pramogų, juos žiūri, o tai iš tikrųjų labai veikia žmones. Reikėtų riboti ne tik pornografijos, bet ir smurto rodymą per televiziją.

M.Martinaitis. Jei žmonės nežiūrėtų, tai tokių dalykų televizija nerodytų. Ypač žema mūsų vadinamoji juoko kultūra, kuri primena kaimo bernų blevyzgas pirtyse "apie antrą galą". Gaila, kad "juokauja" net gabūs aktoriai. Matyt, stinga profesinės savigarbos. Tačiau tos tuštybės pasižymi aukštais reitingais, kurie pritraukia daug reklamos pinigų. Ta tuštybė yra gera prekė. Daug kalbama apie tai, ką ištikus krizei turi veikti valdžia. O aš manau, kad pats žmogus turėtų veikti. Kad ir kas būtų - karas, badmetis, maras, jis mokėjo įveikti ne tokius sunkmečius. Dabar tą žmogų tarsi apkurtino žiniasklaida, reklama, iš jo gamindama vartotoją. Jam įteigiama, kad pačiam nieko nereikia daryti, tik pirkti ir pirkti. Veikia ištisa sistema, kuri jam ką nors įkala į galvą, tarkim, vaistus, kuriuos jis kaip išprotėjęs ryja saujomis. Paskui vaikšto kiauru skrandžiu, iškorijusiomis kepenimis.

REKLAMA

R.Adomaitis. Aš nesu iš prigimties pesimistas, greičiau esu optimistas, bet šiandien nematau nieko šviesaus. Man atrodo, kad mes ritamės į nežinia kokią baisią prarają. Ir ritamės greičiau nei kitos Vakarų šalys. Paimkime, pavyzdžiui, mūsų kainų politiką. Kiekvieną dieną per televiziją aiškina: eikite į "Maximą", nes ten atpigo koks nors niekelis, o iš tikrųjų jie tokias kainas sukėlė, kad Lietuva tapo labai brangiu kraštu. Juo labiau, jei palyginsime, kiek žmonės uždirba. Todėl ne vienas vos suduria galą su galu, ypač šiuo sunkmečiu.

REKLAMA

M.Martinaitis. Dėl to ir bankai kalti, lengvais kreditais sugundę daugybę žmonių. Ar tai nebuvo finansinė provokacija? Ne į vienas duris jau beldžiasi antstoliai, apie kuriuos Lietuvoje ilgokai nieko nebuvo girdėti.

R.Adomaitis. Man graudu, kai važiuodamas per Lietuvos kaimų laukus matai, kaip jie dirvonuoja, o paklausti ūkininkai atsako, jog tai Europos Sąjunga (ES) moka, kad žemė nebūtų dirbama, kad tik žolė būtų nupjaunama. Bet tai yra nupjovimas mūsų moralinių šaknų. Ir miškai be gailesčio yra naikinami. Kas čia per politika, kur nėra jokios moralės? Lietuvoje nėra kokių nors iškasenų, mes turime tik tą žemelę. Ir ji yra mūsų turtas, kuris šiandien yra negailestingai naikinamas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

M.Martinaitis. Štai Velykas pasitikome su dūmais. Kaip niekad dega Lietuvos laukai, kurie per šimtmečius buvo išpuoselėti, kiekviena žolytė reikalinga. Ar girdėta, kad pats žmogus kada nors tą savo lauką būtų padegęs? O tai ir yra krizė, kuri prasidėjo žymiai anksčiau nei dabartinė finansinė. Jai čia palanku įsitvirtinti; buvo išdeginti ne tik laukai, bet gal ir žmogaus dvasia. Kuo čia dėti pinigai? Jie niekur nedingo, tik kažkokius vamzdžius užkimšo. Pamatysit, kaip netrukus su jais iš kur nors išlįs visai kiti. Juk dabar paprasčiausiai vyksta nematomas turto persiskirstymas. Bet yra visiškai kita krizė. Dvasinė krizė.

REKLAMA

Dvasinės krizės priežastys

A.Medalinskas. Kokios yra šio dvasinio sutrikimo ir dvasinės krizės priežastys?

M.Martinaitis. Tą krizę aš vadinu ilgu pasninku, kurio metu reikės kiek kitaip ne tik valgyti, bet ir linksmintis, dirbti, net valdyti. Man gražūs ir įsidėmėtini būdavo advento ir gavėnios pasninkai. Jų metu žmogus grįždavo prie elementariausių dalykų, pakartodavo savo gebėjimus išgyventi iš paprasčiausių maisto produktų, lyg ir prisimindavo tai, kaip galima išlikti sunkmečiu. Dabar žmogus yra išmuštas iš tų ciklų, jam jau tragedija, jei ko neranda parduotuvėje. Ne parduotuvėje, o žemėje buvo visko, dėl ko tas žmogus išgyvendavo.

REKLAMA

R.Ozolas. Biblijoje esama teiginio: veiskitės ir dauginkitės. Veistis liepiama gyvūnams, o daugintis - žmonėms. Dauginimasis turi vykti vadovaujantis protu. Gyvūno elgesį reguliuoja kitas plėšrūnas, o žmogus privalo savo galva gyventi, planuodamas savo galimybes, prisiimdamas atsakomybę už tai, ką jis veikia. Kai peržengiama šita riba, tada nyksta visi tie žmogiški priesakai, tada netenkama atsakomybės ir žmogaus laisvės ribas reguliuoja kas nors kita. Išorinė jėga. Esame priėję momentą, kai krikščioniškoji civilizacija pasiekė tą ribą, nes įsiveisė baisus dalykas: neatsakingas, išprotėjęs pelnas. Mūsų laimei, tvarka jau parodė savo ribas. Dabar pateikiamas klausimas mūsų civilizacijos žmogui, ar jis suvoks, kas atsitiko, ir imsis atsakomybės. Jeigu ne, mus mokys kiti. Musulmonai, kinai ar dar kas nors. Tada visi krisime į chaosą. Mes stovime labai rimtų virsmų momentu. Bet ar Vakarų krikščioniškosios civilizacijos žmonės sugebės prisiimti žmogiškąją atsakomybę už save ir už savo likimą? Manau, kad galimybių yra.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

A.Medalinskas. Kokios yra tos galimybės atsinaujinti ir apsivalyti?

R.Ozolas. Turbūt niekas taip giliai nėra išgyvenęs gyvenimo savo žemėje kaip Europos tautos. Rytų civilizacija gyvena kosmose, musulmonai gyvena Dieve, Alache ir jiems žemė yra laikinas dalykas, Vakarų civilizacija gyvena šitoje Žemėje ir kiekviena tauta turi savo žemės lopinėlį. Ir gyvena remdamasi krikščioniškomis vertybėmis. Bet dabar Vakarų Europoje žudomas šitas jausmas, atsisakant įtraukti krikščionišką patirtį net į ES Konstituciją. Mums svarbiausia šiandien - prisiimti atsakomybę už savo žemę. Tie, kas pripažįsta aplinkosaugos svarbą, negali nepripažinti nacionalizmo, ne kaip konflikto su kitomis tautomis, bet kaip galimybės atsakingai gyventi savo žemėje.

REKLAMA

M.Martinaitis. Gal ir žiauru taip sakyti, bet sunkmečiai reiškia ir apsivalymą. Tikriausiai ne tik žmonės, bet ir Lietuva apsivalys nuo visokių imitatorių ir plepių. Dabar net rinkimų rezultatai būtų visai kitokie nei prieš pusmetį, nes jau dabar matome, kas ne taip seniai šnekėjo niekus. Apnuoginama valdžia, partijos, neteisėti pinigai. Turėtų prasidėti apsivalymas kaip po ilgųjų pasninkų, o po tamsaus meto, kaip ir po gavėnios ir Velykų, visuomet pašviesėja, atsigauna žolė, visi gyviai ir žmonės.



Krizė ir valdžios apsivalymas

REKLAMA

A.Medalinskas. Kaip valdžia gali padėti išbristi iš šios dvasinės krizės? Galbūt reikėtų pradėti nuo savęs apsivalymo? Kai nebuvo krizės, atsirado norinčiųjų pasišildyti prie milijoninių projektų: Gugenheimo muziejaus, Vilniaus - Europos kultūros sostinės. Galbūt net ir Valdovų rūmus čia galime priskirti. Daug pinigų plovyklų buvo sukurta. Krizė atėjo ir juos reikėjo arba uždaryti, arba labai apmalšinti apetitą. Tai gal yra ir teigiamų dalykų, kas išryškėja tik krizės metais, kai besaikiai valdžiai pasakoma: stop?

REKLAMA
REKLAMA

M.Martinaitis. Toks klausimas iškyla ne tik žmonėms, bet ir valdžiai, kuri apaugo visokiomis privilegijomis, brangiais automobiliais, ištaigingais kabinetais. Valdžiai reikia vaidinti valdžią. Prabanga rodoma kaip valdžios galia, daromas spaudimas visuomenei, demonstruojama atskirtis. Rodos, gali daryti bet ką, prakišti bet kokią, kad ir Gugenheimo muziejaus idėją. Ačiū Dievui, ištikus vadinamajai krizei, net ir ši idėja darosi neįmanoma.

R.Ozolas. Mokesčių politika turėtų spręsti ne kaip vis labiau apmokestinti žmones, kurie ir taip moka, jeigu gali, bet kaip apmokestinti tą pinigų klodą, kuris funkcionuoja po oficialiais pinigais. Sakoma, kad yra beveik trigubas biudžetas po oficialiuoju biudžetu, - valdžios uždavinys yra rasti būdų, kaip tuos pinigus atkasti. Bet kai pasiūloma, gūdi tyla.

M.Martinaitis. Į paviršių dabar iškyla tai, ko žmonės anksčiau nežinojo: kai kurių valstybės institucijų vadovų šimtatūkstantinės algos, korupciniai ryšiai...

R.Ozolas. Įvairiausios organizacijos gauna milžiniškus pinigus iš valstybės biudžeto. Štai jums visiškai legalūs ir teisėti pinigai, pavyzdžiui, mokytojams. Be to, 20 mln. litų skirta ministerijų ir žinybų reklamavimuisi.

REKLAMA

V.Aliulis. Krizė yra proga apsivalyti, o kiek perspektyvų iš to atsiras, tai priklausys nuo kiekvieno iš mūsų.

R.Ozolas. 1996 metais vienas dabartinių Lietuvos lyderių iš Seimo tribūnos pasakė: tauta ne visada teisi. Tęsiasi Lietuvos politikos elito atviras savivaliavimas. Kuo toliau, tuo labiau į valdžią išėję žmonės ėmė nebepaisyti to, ką jie valdo, kam buvo deleguoti ir ką turėjo atlikti. Kai šitaip atsitinka, tada vadovaujamasi tiesos nesakymu, nes sakoma tik tai, kas naudinga tam elitui, o kitų žmonių atžvilgiu tai dažniausiai yra melas. Visa, kas prieštarauja tam, yra nutylima. Tyla šiandien yra populiariausias elito naudojamas tautos problemų sprendimo būdas. Galite šnekėti ką norite, gražiausius ir bjauriausius žodžius, bet niekas negirdi. Tačiau mūsų žmonių išmintis byloja, kad netgi su gyvulėliais yra šnekamasi.

M.Martinaitis. Taip. Pašnekini kiaulę, tai ta net sukriuksi, o dažnas valdžios žmogus, ką nors bloga padaręs, nė nesumyks.

R.Ozolas. Krizė parodė, kad blogos valios viešpatavimo era baigėsi. Valdžios, kaip elito, egoizmas tampa akivaizdus. Ne tik pasaulyje, bet ir Lietuvoje. Pasaulis ėmėsi žingsnių - ir visų pirma atiduodu pagarbą Nicolas Sarkozy, kuris labai aiškiai pasakė, kad mes esame atsakingi už savo tautas, savo teritorijas, už savo nacionalinę gamybą. Jis nusprendė iškeldinti "Peugeot" gamyklas iš Čekijos, nes atsako už Prancūziją ir prancūzų tautą, kaip ir čekai patys atsako už savo likimą, už savo ekonomiką. Čia ir atsiranda atsakomybė, kuri naikina blogą valią ar ją pastato į vietą. Šitą jaučia visi, kurie dar nepateko į pinigo vergovę su visomis jos juodomis grimasomis. Tuos dalykus ypač gerai mato jaunimas. Šis jaunimas nepalūžta ir sugeba apeiti pinigo muštrą, taip pat, kaip mes sugebėjome apeiti ideologinį muštrą, išsaugoti savo sąmonę nesulaužytą, nesudarkytą ir išlaikyti geros valios krislą. Matau daugybę įvairių visuomeninių sąjūdžių, iš kurių išeis nepalūžtantys žmonės. Ypač vertinu tautinius judėjimus, kurie nebijo prisipažinti, kad jie yra už tautos gyvenimą savo žemėje prisiimant visą atsakomybę. Kaip tos žemės šeimininkai.

REKLAMA

V.Aliulis. Kai kalbama apie naują atgimimą, išsigelbėjimą iš krizės, aš visada keliu klausimą: o kas tai padarys? Ir jaunimo yra visokio. Yra tokio, kuriuo galima džiaugtis, bet daug ir tokio, kuris neteikia vilties. Dabar svarbiausias dalykas, patriotiškiausias - sukurti kuo daugiau darbo vietų. Tai aktualu visiems, taip pat ir jaunimui. Krizės metu skaudžiausią patirtį patirs tie, kurie neteks darbo. Valstybinės veiklos kryptis turėtų būti ne tik šiaip taip palopyti arba pašelpti, bet palaikyti ir užtikrinti galimybę žmonėms dirbti ir užsidirbti, kad nereikėtų laukti paramos. Kadangi šitos ligos atkeliavo ne pas mus vienus, sunku bus mums vieniems pasikelti. Bet patys mes daug ko nesukūrėme, o tik imitavome, kad kuriame.

Ką daryti su valdžios nusikaltimais?

A.Medalinskas. Valdžia buvo apnuoginta, atskleisti jos blogi darbai, netgi nusikaltimai. Ką su visu tuo daryti? Nusikaltusiuosius bausti ar jiems atleisti, nes tų nusikaltusiųjų gali būti labai daug? Bet ar nebaudžiamumas neskatina naujų nusikaltimų? Ar tautos kelias iš krizės į atgimimą turėtų eiti per atleidimą, ar turėtų būti ir bausmės elementas aukštai valdžioje sėdintiesiems, jeigu jie padarė nusikaltimus valstybei ir jos piliečiams?

REKLAMA

R.Ozolas. Visų pirma turėtų būti atgaila.

M.Martinaitis. Nežinau, kaip čia iš tikrųjų būtų galima išsipainioti. Juk veikia ištisa sistema, į kurią tiek kaltas, tiek nekaltas įsipainioja. Pavyzdžiui, užpernai tarptautinėms artojų varžyboms buvo išleista net 18 mln. litų. Suvažiavo iš kitų šalių, padraskė žemę ir dingo. Dingo ir pinigai. Valdovų rūmai nors liks stovėti, bet ir kvailiui aišku, kad tie pinigai nežinia kur išmesti. Veikianti sistema apsaugo nuo bausmės ir nuo atgailos. Bet, kai tik ta sistema buvo apnuoginta ir žmonės tai pamatė, tokios sistemos veikimas turi būti sustabdytas.

V.Aliulis. Ar buvo atgailos procedūra įvykdyta 1991 metais? Nebuvo. Į viską pažiūrėta pro pirštus.

R.Adomaitis. Pirmiausia, prieš atgailą, atsakomybė turi būti suvokiama ir ieškojimas kelių, kaip šitą jausmą kiekviename žmoguje, pradedant nuo vaiko, ugdyti arba atgaivinti, prikelti. Pradėkime nuo elementariausių dalykų. Šiukšlių krūvos pamiškėse. Tai mūsų žmogaus nesuvokimas, ką jis daro. Jeigu ne mano kiemas, ne mano namai, tai galima ir šiukšlinti. Šį požiūrį pakeisti turėtų švietimas ir auklėjimas. O kaip realiai išugdyti šitą atsakomybės jausmą? Jeigu tai padarytume, daug ką pakeistume. Tada atsakingas už, pavyzdžiui, projektą "Vilnius - Europos kultūros sostinė" ir gaudamas milijonus, neteisėtų pinigų atsisakytų. Jei būtų išugdytas padorumas... O dabar visi, matyt, pradedant nuo Seimo rūmų, siekia tik savo kišenę pastorinti ir tik paskui galvoja apie valstybę.

REKLAMA

R.Ozolas. Dabar ypač nuožmiai naikinama atsakomybės ugdymo institucija: bendrojo lavinimo mokykla. Ji vedama į tokius pūdymus, kad aš nežinau, per kiek laiko mums pavyks išgelbėti kitą jauną generaciją. Viena jau pasmerkta, nes ten nėra nei istorijos, nei mąstymo, nei atsakomybės. O dabar dar ir aukštasis mokslas bus sukomercintas per šituos krepšelius.

Moralinės atgaivos šaltinis krizės metu

A.Medalinskas. Kas gali būti tas moralinis atgaivos šaltinis, palaikantis žmones sunkmečio ir krizės metu bei užtikrinantis, kad kai mūsų valstybė pamažėle išbris iš šios krizės, nebūtų vėl nueita klystkeliais?

R.Adomaitis. Šeima ir mokykla.

M.Martinaitis. Taip pat ir bendruomenė.

R.Ozolas. Didžiausia problema, kad nepamatėme žmogaus šitame mūsų nudrengtame buvusiame kolūkietyje, kuris buvo tiesiog išniekintas ir pasakyta, kad jis yra ne žmogus. Jis yra žmogus. Nelaimingas, užguitas žmogus ir mes nuo jo nusisukome. Atgaila yra pripažinti ir tai, kas buvo padaryta. Ar supras mus jaunimas? Mūsų, tų sąjūdininkų, pakėlusių žmones 1988 metais ir tada prisiėmusių atsakomybę, pareiga yra iki galo įtvirtinti ne tik sąjūdžio, bet ir "Aušros" laikų idealus. Jeigu mes šitą sugebėsime, atsiras nemažai tokių, kurie norės gyventi Lietuvoje, atsiras grįžtančiųjų ir nenorinčiųjų šito krašto palikti. Bet tik tada, kai pradės grįžti ir pradės kalbėti, kad aš noriu gyventi Lietuvoje, savo žemėje, štai tada mūsų tikslai bus įgyvendinti.

REKLAMA

R.Adomaitis. Dabar mokytojas nebe autoritetas. Ką padarė sistema su mokytoju? Aš nekalbu jau apie algas. Vieną dieną sakoma: mes pridėsime jums dešimt litų, džiaukitės, bet kitą dieną penkiolika atima. Tai yra griovimas mokytojo autoriteto. Mokytojas turėtų uždirbti lygiai su Seimo nariais. Geras mokytojas. Tas, kuris yra autoritetas. Ir čia yra viltis, kad tas jaunimas, kuris yra ten, turi matyti autoritetą mokykloje. Negriaukime švietimo, negriaukime aukštojo mokslo sistemos.

M.Martinaitis. Anksčiau visuomenės elitas mokytojavimą laikė viena garbingiausių profesijų, žinoma, ir dėl algų. Dabar pedagogines specialybes renkasi patys silpniausi.

V.Aliulis. Mokytojai buvo paversti sovietinių akcijų aklais vykdytojais. Jeigu joms nepritarė, labai pakenkė sau. Bet jie ir negalėjo kalbėti apie savo įsitikinimus. Nemaža mokinių jautė, kad ir tą ateizmą skleisdami, ir nepriklausomą Lietuvą niekindami tie mokytojai buvo nenuoširdūs. Atėjus naujiems laikams, liko senieji tarybinių mokyklų vadovai, kurie buvo įpratę niekinti visa, kas lietuviška. Ir nežinia, iš kur galėjo atsigauti ta meilė Lietuvai. Buvo ir sovietiniais metais tarp mokytojų tikrai nuoširdžių lietuviškos orientacijos žmonių, kiti buvo komunistinių idėjų pripumpuoti. Bet mokyklų bendras lygis smuko nepriklausomybės metais. Turime pripažinti, kad mokyklų bei moksleivių drausmė buvo daug didesnė sovietmečiu.

REKLAMA

A.Medalinskas. O ar tikėjimas ir bažnyčia gali būti ta atrama žmogui sunkmečio laikotarpiu?

V.Aliulis. Deja, daugelis dabartinės Lietuvos žmonių yra dialektinio materializmo vaikai ir bažnyčios jie klauso labiau kaip visuomeninio balso, bet ne giliai siekiančio dvasinio veiksnio ir autoriteto. Bažnyčia yra vienas svarbiausių gyvybės židinių kaime. Ir mieste, parapijose yra nedidelių krikščioniškų bendrijų ar bendruomenių, jaunimo grupelių ir būrelių. Bet kaime tai tikrai jaučiama ši įtaka, nors jos labai ir neišpūsčiau.

M.Martinaitis. Dar yra ir kitas telkimosi akstinas. Tai senoji lietuvių etninė kultūra, kuri savaip persikelia net į miestus. Kokia ypatinga buvo šiųmetė Kaziuko mugė! Kokių ten buvo smagių žmonių, tarsi jokių krizių Lietuvoje nėra ir negali būti. Nors ir nesitikėdami didelių pelnų, jie imasi senųjų amatų, šitaip atpalaiduoja savo sumanumą, sąmonę. Kai kur susitelkusios moteriškės sėdasi ir prie staklių, pamoko jaunimą. Dėl to tokie smagūs ir buvo žmonės Kaziuko mugėje. Žmogus patiria, kad jis pats gali kai ką padaryti, parodyti, sulaukti įvertinimo. Čia toks lyg ir grįžimas prie būdų, kaip pats žmogus anksčiau išgyvendavo be jokių valdžių. Bet kartais tokie išponėję snobai, prasisiekęs "elitas" iš jų net pasityčioja: kas iš to kaimo, iš tų "runkelių"!?

R.Adomaitis. Prieš Velykas atvažiavo giminaitis iš kaimo. Kaimas, kiek dar jo yra likę, išsaugojo savastį. Ir jeigu pažvelgtume istoriškai, tai Lietuvoje kaimas išsaugojo lietuvybę, o ne mūsų inteligentija, kuri labai greitai persiima vėjų pučiamomis tendencijomis. O kaime išliko ir nuoširdumas, ir tikrumas, ir supratimas apie esmines gyvenimo vertybes. Turbūt daug kas remiasi į bažnyčios, tikėjimo deklaruojamas tiesas, į Dešimt Dievo įsakymų, bet jie iš tikrųjų gyvena tomis vertybėmis, skirtingai nuo nemažos dalies miesto inteligentų, jau nekalbant apie politikus ir valdininkus, kurie grobia, vagia akivaizdžiai, įžūliai, be skrupulų. Jie yra išbraukę iš savo apyvartos bet kokį moralinį veiksnį ir tai ritasi kaip sniego kamuolys, kuris, beje, įtraukia ir jaunimą. Šito sutrikimo kaime aš nematau, bet, žinoma, tik tame kaime, kuris yra išlikęs, dar neprasigėręs, kur bando kaip nors išgyventi.

M.Martinaitis. Dabar Lietuvoje yra keli kaimai. Tai vadinamieji ūkininkai arba fermeriai, kurie imasi tikslingo ūkininkavimo: augina, perka, parduoda. Žinoma, dabar sunku ir jiems. Dar yra užsilikęs tas gražus Vaižganto, Krėvės senasis bendruomeninis kaimas, ypač Dzūkijoj, kuriame tik senimas, gyvenantis savo saulėlydį, dar susirenka, pagieda, ką nors prisimena, gražiai laidoja vienas kitą. Bet tuose kaimuose yra dar ir kitas, toks tarpinis pusamžių žmonių kaimas, kurie buvo išmokyti tik vairuoti traktorių, dirbti fermose ir pan. Su jais dabar turime daugiausia bėdos, nes jie jau nieko ir nenori. Namai aplūžę, apramstyti, sėdi tarp dilgėlių, geria "pilstuką" ir keikia valdžią, buvusią ir dabartinę. O žemės aplink, kiek nori. Vaikų čia nėra: vieni airijose, londonuose, kalėjimuose arba kartu voliojasi dilgėlėse. Juos kažkaip prarado nepriklausoma Lietuva. Tiesa, nesakau, kad visur taip yra.

R.Ozolas. Nuostabiausią dalyką matau periferijoje. Yra, žinoma, kaimų gradacija, kur gali matyti ir atsisveikinimo su šiuo gyvenimu motyvus ar pajusti įtūžį dėl to, ką valdžia su kaimu padarė, bet daug kur jau matai tokį sluoksnį žmonių, kurie vis dėlto akumuliuoja tą bendrumo jausmą, kuris žmogui yra labai svarbus. Svarbesnis už bet kokį pinigą. Žmonės daro praeities tyrimus, bando suformuoti savo kaimų ir miestelių tradicijas, leidžia laikraščius ir juose pilna gyvybės.

M.Martinaitis. Žinoma, atsigauna kai kurie miesteliai, bažnytkaimiai, kaimai. Kai kurie net pradėjo leisti knygas apie savo praeitį ir žmones. Jie atgauna savo istorinę atmintį, atranda, kokios šaknys įleistos gimtojoje žemėje.

A.Medalinskas. O miesto žmogui, augančiam ant asfalto, užverstam reklamos srauto ir blogų naujienų, į ką atsiremti?

M.Martinaitis. Štai kas atsitinka žmogui, kai jis išvyksta į gamtą, į mišką, prie ežero. Į ten su savimi jis vežasi miestą, jo triukšmą. Garsiai paleidžia "bumčikus", šitaip jis izoliuojasi, atsitveria nuo gamtos, nes jos savaip bijo, nežino, ką su ja veikti. Jis jos jau negirdi ir nemato, jam baisi vakaro tyla, kuri jį lyg ir kažkuo kaltina. Ima jai net keršyti, užteršdamas gražiausias vietas.

Man, augusiam gamtoje, toks žmogus yra baisus, lyg koks okupantas. Kadaise labai mėgau Labanorą, jo ežerus. Kai neseniai ten nuvažiavau, pasidarė baisu: vandens motociklai, mašinos, "bumčikai", visur prišiukšlinta, tvoros, laužavietės. Vis galvoju, už ką taip keršijama gamtai?

R.Ozolas. Aš tą klausimą žmogaus ir gamtos santykio performuluočiau kaip žmogaus santykį su žeme. Gyvendamas mieste, būk su žeme. Užtenka prie kelio žemės lopinėlio, kur pasisodink kokį nors augalą. Kiekviename mieste tai galima padaryti. Neturi žemės? Pasodink medžių ir prižiūrėk juos. Svarbiausia nepraleisti galimybės žemę paliesti rankomis, nes tai yra santykis su gamta ir su žeme.

Palinkėjimai šv. Velykų dienomis

A.Medalinskas. Ką norėtumėte palinkėti Lietuvos žmonėms, kurie po šv. Velykų sugrįžta po dienos rūpesčių ir darbų?

R.Adomaitis. Mes dar turime labai daug egoizmo, arogancijos, išpūstos savo vertės, pasipūtimo. Grįžtu prie elementarios tiesos. Ne man, ne sau žmogus turėtų imti. Ne klausimas, ką jūs man duosite, o ką aš galiu duoti, yra svarbesnis. Kuo aš galiu prisidėti. Nekaltinti kitų dėl visų savo nesėkmių, tvirtinant, kad kalti visi kiti, tik ne aš. Vieną gražią dieną reikia tai baigti ir pagalvoti apie savo atsakomybę. Duoti, o ne imti yra didžiausia vertybė. Netgi malonumas.

M.Martinaitis. Didžiosios šventės - Kalėdos, Velykos - buvo ir žmogiškųjų, giminiškų ryšių atkūrimo metas. Rinkosi šeimos, giminės, artimieji. Vadinamoji krizė ar vėl nepaskatins glaustis prie artimųjų? Gyvenu prie Molėtų plento ir matau, kas dabar vyksta. Švenčių išvakarėse mašinų virtinės traukia plentu į savo senąsias sodybas, į savo kaimus, pas gimines, senus tėvus. Ar tai nėra geras ženklas, kai dar prieš metus kitus tie patys žmonės per šventes traukė į visokias maljorkas, antalijas, kad iš ten parsivežtų tik nuotraukų su pusnuogiais kūnais ir kvailomis šypsenomis. Nežinau, kas: pinigai ar Dievas dabar parodo tikrąją žmogaus vietą, kur ir su kuo jis turi būti, kai ištinka kokios nors krizės.

R.Ozolas. Yra tokia patarlė: šuns balsas į dangų neina. Šis tas iš jau atgyvenusios mūsų filosofijos. Ji galėtų žymėti tik istorinio mąstymo tam tikrą aspektą. Aš šitą būčiau linkęs interpretuoti taip: nors ir dykumoje sakyk, bylok, o byloti reikia visada, jeigu tam jau ryžtiesi, tiesą. Klausimas tik tada, kokia ta tiesa? Svarbiausia tiesa mums šiandien: lietuviai ir Lietuva nori gyventi. Tuo viskas yra pasakyta.

V.Aliulis. Deja, nori būtinai ir geriau gyventi. O dar mums reikia turėti savigarbos. Tai, žinoma, nėra pasipūtimas. Atsakomybė eina kartu su savigarba. Blogai nesielgiu, nes tai, mano požiūriu, yra negarbinga. Auklėjimo, krikščioniškos sąmonės veiksniai gali susidėti su šita sveika savigarba, atsakomybe ir atsakinga veikla. Aš juk matau, kad kai bėda prispaudžia, visi tampa krikščionimis.

Pokalbį parengė Alvydas Medalinskas

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų