Knygynuose jau pasiriodė ir sėkmingai prekiaujama vieno garsiausių moterų žinovo (tačiau reikia perskaityti knygą, kad sužinotum, jog jis nieko nežino apie moteris) Rapolo Rakalo knyga „Ko trokšta merginos?“.
Daugiau informacijos apie Rapolą Rakalą galima gauti čia – www.tinklink.lt/rapolas_rakalas
***
Savaitgalis su italų milijonieriumi
Vieną lietingą vakarą sučirškė telefonas, kurį pakėlęs išgirdau griausmingą „Buona sera, Rapolas“, paskui keletą itališkų keiksmų, kurie turėjo rodyti, kaip manęs spėta pasiilgti, bei džiaugsmingą naujieną: „Atskrendu savaitgaliui į jūsų žavų Vilnių. Penktadienį vakare lauk manęs oro uoste“. Tai buvo italas milijonierius, dėl neaiškių priežasčių įsimylėjęs Vilnių.
Mano burbuliavimai apie gausybę darbo, užimtumą jo nepaveikė: „Nesijaudink, gyvensiu viešbutyje, galėsi į namus merginų vestis kiek norėsi“. Deja...
Taigi šis italas buvo tikras milijonierius. Niekaip nenumaniau, kaip jis juos užsidirbo, nes, mano supratimu, jis nieko daugiau nedarė, tik gėrė ir lakstė paskui kiekvieną nors kiek dailesnį sijoną, kuris jam kainuodavo nemažai pinigų.
Penktadienio vakare mano namuose prie lietuviškos „Starkos“ butelio (jis, beje, vienintelis pažįstamas italas, kuris geria stiprius gėrimus) pagaliau man papasakojo, kaip tapo milijonieriumi. Savus milijonus susikrovė iš plastmasinių alyvuogių krūmų gaminimo. „Taigi, – klausiu, – o kur atradai savo produkcijai rinką? Gal jūs, italai, per Kalėdas puošiate ne eglutes, o plastmasinius alyvmedžius?“ Jis man, nieko neišmanančiam Rytų europiečiui, kantriai aiškina: „Taigi Italija, kaip ir kitos pietų šalys, eksportuoja alyvuoges. Europos Sąjunga mums moka pinigus, kad augintume alyvuoges, tačiau leidžia parduoti daug mažiau. Tai ką mums daryti? Auginti, o paskui jas išmesti? Na, taip daugelis ir daro, tik ne aš. Vieną dalį lauko apsodinu tikrais alyvų krūmais, o kitą plastmasiniais. Paruošiu dokumentus, kad tiek ir tiek hektarų yra paskirta šventam alyvuogių verslui. Europos Sąjungos klerkai, aišku, tais dokumentais nepatiki. Tad sėda į helikopterį ir skrenda apžiūrėti laukų. Ir mato visais metų laikais žaliuojančius mano plastmasinius alyvmedžius. Taigi gaunu kompensacijas ir išauginu alyvuogių kiek galiu parduoti. Nereikia veltui leisti lėšų. Štai kur mano verslo esmė“.
Degtinės daugėjo. Mano galva sunkėjo, o jis darės vis energingesnis. Baigus antrą butelį jis pasakė, kad degtinė be merginų – tai veltui išleisti pinigai. Norėjau pasakyti, kad pas mus sakoma kitaip, bet nelabai apsivertė liežuvis. Tempė į vonią, veidą trynė kempine, įkalbinėjo gražiuoju, po to galvą kišo po šaltu dušu, tačiau mano smegenyse buvo susiformavęs plačios lovos vaizdas. Kad ir kaip norėjau, savo vaizdinyje niekaip nemačiau jokių merginų. Todėl įkyriai kartojau, kad eitų į naktinius klubus vienas be manęs.
Dar sykį patampęs už ausų, paplekšnojęs per veidą jis nutarė, kad su manimi nieko gera nebus. Tad gražiai mane apkamšęs antklode išėjo pažadėjęs greitai grįžti. Man to ir tereikėjo – ramiai galėjau miegoti. Tačiau neilgai.
Pažadino ilgas ir įkyrus skambutis į duris. Pažiūrėjau pro skylutę: ogi ten mano draugas italas. Vienas. „Na, tegu miega čia, mano svetinguose namuose“, – pamaniau sau. Atidariau duris, o jis: „Rapolai, aš ne vienas, su mergina. Bet tu nesijaudink, aš ir tau atvedžiau“. Taip... jis nemelavo. Už jo slėpėsi dvi besišypsančios merginos. Šypsojosi gražiai, tad pagalvojau, kad tikriausiai nėra to bloga (t. y. merginų), kurios neišeitų į gera (t. y. vis tiek kada nors jos išeis).
Prisimenu, kaip susėdom, juokėmės, truputį gėrėm ir dar truputį, ir dar šiek tiek... Koks pasaulis nuostabus! Ir visai nenoriu, kad merginos išeitų. Kuo joms blogas mano viengungiškas butas?..
Prabudau. Kažką sunkų juntu ant savo galvos. Ir dar nekaip kvepiant. Keletą minučių svarstau, ar reikia išsiaiškinti, koks objektas prislėgė mano galvą, ar laukti, kol viską išspręs visagalis laikas. Smalsumas nugali. Pasirodo, kad tai – italo koja. Ir dar baisiai plaukuota. Susipažinęs su visais itališkos kojos anatominiais ypatumais bandau tyrinėti tolimesnę aplinką. Mes gulime lovoje, tik italo ir jį apsikabinusios merginos galva vienoje pusėje, o mano – kitoje. Antrosios merginos nematau. Kodėl ji manęs neapsikabinusi? Juk tas italas ją atvedė man.
Skubu ieškoti savo potencialios mūzos. Pirmiausiai apžiūriu, ar ji nepasislėpė po lova, po to – ar nesidažo vonioje. Jos nėra niekur. Nėra ir šaldytuve, kurį atidariau ieškodamas mineralinio vandens. Tačiau ten atrandu kitų įdomių dalykų: italo kojines, porą alaus butelių, automobilių tepalą „Fina“, porą muilo gabaliukų, bulvių traškučių, skalbimo miltelių „Ariel“ maišą, į kurį įkišta mano užvakar pirkta žuvis. Aplink – ant daktariškos dešros gabalėlio, nuvytusios paprikos, sūrio – kaip šerkšnas bolavo tie patys milteliai.
Kas čia dabar? Ką tos kojinės daro? Iš kur milteliai? Negi italas, norėdamas išsiskalbti savo kojines, šaldytuvą sumaišė su skalbimo mašina? Nuo kada šaldytuvai primena skalbimo mašinas?
Aš supykstu. Kur tas italiūkštis? O italiūkštis jau pakirdęs ir linksmai čiauška „ragazzi, ragazzi“.
Į vieną ranką paimu „Ariel“ miltelių prifarširuotą žuvį, kitos rankos dviem pirštais atsargiai paimu jo kojinę ir karingai žygiuoju nutraukti italo rytinio čiulbesio.
„Kas čia ir kur padėjai kitą merginą?“ – klausiu prikimusiu grėsmingu balsu.
„Tai, ką tu laikai, yra kojinė ir žuvis, kurią vakar įkišai į „Ariel“ miltelių maišelį, o abi merginos yra čia“, – atsako.
Mergina tikrai yra. Sėdi ir šypsosi. Ji visuomet ir buvo, tik aš nemačiau, nes ji itin prigludusi prie italo. Tad iš tiesų italą apsikabinusios buvo abi merginos, o aš – tik italo koją. Tiksliau – italo koja mane. Gėda...
Italas man padeda prisiminti praeitos nakties įvykius. Pasibaigus gaiviesiems gėrimams bėgau į šalia esančią degalinę alaus. Nežinau, kokie buvo pardavėjo argumentai, bet prie alaus jis man įsiūlė 10 bulvių pakelių traškučių, 3 kilogramus miltelių „Ariel“, du muilo gabaliukus, tepalą automobiliui „Fina“ ir tris praeitos savaitės „Veido“ numerius. Už visa tai sąžiningai sumokėjau italo kreditine kortele. Kelionė namo buvo sėkminga, tačiau paskutiniame jos etape – keliaujant šaldytuvo link – iškilo šiokių tokių problemų. Aš paslydau. Gerai, kad pataikiau nuvirsti ant maišelio su skalbiamaisiais milteliais. Jis (t. y. maišelis) trūko, bet kitkas (t. y. mano kūno dalys) liko sveikos. Į šaldytuvą sudėjau alų, o kartu du muilo gabaliukus, automobilio tepalą, „Veido“ numerius kažkodėl įkišau į šaldymo kamerą, dar visaip bandžiau įgrūsti tuos nelemtus miltelius. Tą pavyko padaryti tik įmetus žuvį, kuri kaip tik ir neleido jiems atsidurti apatinėje šaldytuvo lentynoje. Kadangi atliekant paskutinę operaciją milteliai pasklido po visą šaldytuvą, puoliau jų valyti. Arčiausiai tuo metu pasitaikė italo kojinės, kurios ten ir pasiliko.
Tad šeštadienio fizinės pagirios buvo niekis, palyginti su moralinėmis. Nepadėjo nei italo draugija, nei jo savanoriška mano šaldytuvo valymo akcija.
Sekmadienį rytą jam išskridus, pajutau palengvėjimą ir nutariau, kad sekmą dieną reikia švęsti. Todėl nuėjau į artimiausią barą.
