Prieš kurį laiką komisija, sudaryta iš JAV politinių, diplomatinių ir akademinių sluoksnių atstovų – tarptautinių santykių specialistų, pristatė Jungtinių Valstijų prezidentui, Kongresui ir plačiajai visuomenei parengtą ataskaitą, kaip, žiūrint iš JAV perspektyvos, turėtų būti plėtojami Amerikos ir Rusijos santykiai.
Tiesą pasakius, studija stebina minties atvirumu ir blaivumu bei radikaliu pragmatizmu. Žinoma, jos negalima vertinti atskirai nuo viso Amerikos ir Rusijos santykių konteksto, kuris dabartiniu metu formuojasi Reset principu. Tačiau vis tiek komisijos rekomendacijos stulbina. Tarp pagrindinių dokumento nuostatų ir yra tokios:
• Nors geriausiu atveju Rusija gali būti tik sunki Jungtinių Valstijų partnerė, Rusija nėra priešiška Amerikai ir ji nenori nei atkurti Sovietų Sąjungos (tokia išvada ypač nustebino, nes Maskvos pastangos susigrąžinti posovietinę erdvę kaip savo įtakos sferą pastaruoju metu yra akivaizdžios), nei atnaujinti šaltojo karo, nes neturi tam pakankamai išteklių.
• Amerika santykiuose su Rusija turi remtis ne tuo, ko Maskva, JAV manymu, turėtų norėti, bet tuo, ko ji realiai nori, ir tuo, kad Rusija turi teisę į savo kelią, kurį lemia jos istorija ir tradicijos (kitaip tariant, siūloma neversti Rusijos gyventi taip, kaip to nori Amerika, kuriai svarbiausia, kad Rusija būtų valdoma racionalios ir kompetentingos vyriausybės).
• Rusija turi teisėtų interesų Europoje (be jos dalyvavimo neįmanoma Europos saugumo architektūra) ir savo kaimynystėje (anksčiau tik Amerika galėjo turėti legitimių interesų Lotynų Amerikoje, o Rusijos nacionaliniai interesai artimajame ir tolimajame užsienyje buvo vadinami neoimperializmu). O dėl Ukrainos ir Gruzijos pretenzijų į narystę NATO, tai šios valstybės, dokumento autorių nuomone, tokią teisę, žinoma, turi, bet (a) jų narystė Aljanse, skirtingai negu terorizmas ir branduolinio ginklo platinimas, nėra gyvybinis JAV interesas, todėl Amerikai neverta dėl to konfliktuoti su Rusija, kuri, be visa ko, turi daugiau šansų laimėti konkurenciją šioje srityje, nes yra Ukrainos ir Gruzijos kaimynė, o Amerika yra už Atlanto; (b) Ukrainos ir Gruzijos narystė NATO greičiau neigiamai nei teigiamai paveiks bendrą Europos saugumą. Todėl reikia pripažinti, kad nei Kijevas, nei Tbilisis nėra pasirengę narystei Aljanse, ir jiems reikėtų pasiūlyti kitus bendradarbiavimo mechanizmus.
• Amerikai reikia konstruktyvios Rusijos pozicijos sprendžiant Irano ir Afganistano klausimus, tačiau naivu būtų tikėtis tokios pozicijos (suprask, paramos) konfliktuojant su Maskva kitose srityse. Todėl, kaip teigia ataskaitos rengėjai, reikia labiau atsižvelgti į Rusijos interesus. Tai nereiškia, kad Kremlius gauna teisę lemti Amerikos užsienio politiką, bet, pavyzdžiui, JAV turėtų labai rimtai įvertinti Rusijos nuogąstavimus dėl PRGS elementų dislokavimo Rytų Europoje.
• Bendradarbiavimas ir bendra narystė įvairiose organizacijose, be visa ko, yra būdas kontroliuoti savo partnerį. Todėl, studijos autorių siūlymu, Amerika turėtų pripažinti Rusiją kaip svarbią ekonominę partnerę sprendžiant globalios ekonomikos problemas, paremti Rusijos stojimą į Pasaulio prekybos organizaciją (PPO) ir visiškai integruoti Rusiją į tarptautinę ekonomiką (ką jau kalbėti apie diskriminacinės Jacksono-Vaniko pataisos panaikinimą). Tačiau Maskva turėtų suprasti, kad ji turi ne tik teisių, bet ir pareigų, tokių kaip savo rinkos liberalizavimas ir teisinė apsauga, kova su korupcija, nepriklausomos teismų sistemos kūrimas ir atsakingumas prekybos energetiniais ištekliais srityje.
Svarbiausias klausimas: kaip reikėtų vertinti tokio pobūdžio nuostatas ir rekomendacijas aukščiausiai JAV vadovybei?
Pirmiausia būtina pabrėžti, kad tai tik komisijos pozicija, į kurią įsiklausyti JAV prezidentas ar Kongresas neprivalo (nors šios komisijos statusas gana aukštas – ją sudarė buvę JAV senatoriai, ambasadoriai ir įtakingi ekspertai, turintys įtakos Amerikos užsienio politikos vykdytojams).
Jeigu vis dėlto darytume prielaidą, kad Baracko Obamos administracija nuspręstų elgtis pagal pateiktus siūlymus, Rusijos kaimynų (taip pat ir Lietuvos) padėtis tampa nepavydėtina, nes parengtos ataskaitos logika yra tokia: Jungtinėms Valstijoms neverta aukotis dėl valstybių, nuo kurių gyvybiškai nepriklauso Amerikos nacionalinis saugumas ir kurios, kaip teigia dokumento autoriai, nori padaryti ją savo interesų įkaite. Žiūrint iš JAV perspektyvos, toks radikaliai pragmatinis požiūris yra puikiai suprantamas (Jungtinių Valstijų užsienio politikoje pragmatizmo visada buvo daugiau nei idealizmo), netgi iš dalies sveikintinas, nes JAV ir Rusijos priešprieša neigiamai atsiliepia kitiems – tiesioginiams ir netiesioginiams – jų tarpusavio geopolitinio „žaidimo“ dalyviams.
Tačiau ar dabartiniai Amerikos signalai Maskvai (taip pat ir aptariamoji komisijos studija) nėra tik konjunktūrinis Vašingtono manevravimas, kurį diktuoja dabartinė sunki JAV situacija (ekonominė šalies viduje ir karinė Afganistane bei Irake), o ne strateginis Vakarų sprendimas pripažinti Rusiją lygiateise žaidėja sprendžiant pasaulio reikalus (detaliau apie tai: Vadim Volovoj, „Nauja Rusijos vieta būsimoje politinėje pasaulio sąrangoje?!„)?
Šis scenarijus yra gana realus, tačiau dauguma ekspertų, ypač Rusijos analitikų, su didžiuliu atsargumu žiūri į paskutines Vašingtono iniciatyvas Maskvos atžvilgiu. Kalbant konkrečiai, rusai netiki, kad Amerikos pasirengusi dvišalių santykių permainoms, nors viešai ir sveikina JAV aukščiausių pareigūnų susitaikymo kalbas. Rusijos atmintyje giliai įsirėžusi nuoskauda dėl to, kaip G. Bushas (tėvas) „apgavo“ M. Gorbačiovą dėl NATO, kuri šiandien jau stovi prie Rusijos sienų, plėtros. Dalis rusų apžvalgininkų mano, kad Amerika tik kalba, o praktikoje kaip siekė Ukrainos ir Gruzijos narystės NATO, taip ir sieks. Kita dalis mano, kad Vašingtonas iš karto užmirš savo geranoriškus pažadus (beje, jis konkrečių pažadų neduoda ir labiau kalba niekuo neįpareigojančiomis užuominomis), kai tik atgaus savo stiprybę ir/ar pajus Rusijos silpnumą.
Kaip yra iš tikrųjų (t. y. ar Amerikos noras pagerinti santykius su Rusija yra nuoširdus, ar grynas blefas), pasakyti sunku. Bet kuriuo atveju valstybės, kurios yra zonose, patenkančiose į Maskvos ir Vašingtono prioritetų sąrašą (Lenkija, Čekija, Baltijos valstybės, Ukraina, Gruzija ir t. t.), liks Rusijos ir Amerikos santykių įkaitėmis. Šiuo atveju ne tiek svarbu, ar dėl jų bus kovojama, ar jos bus „padalintos“ (gal net tiesiogine to žodžio prasme) šaltojo karo stiliumi.
Dabartinė pasaulio ekonominė krizė yra ne vien finansinio, bet taip pat ir politinio pobūdžio, ir geopolitinis pasaulio vaizdas po jos gali atrodyti, švelniai tariant, neįprastai.
Vadim Volovoj, VU TSPMI doktorantas
