Šia byla susidomėjau dar 2008-ųjų metų rudenį. Tąsyk į redakciją paskambino žymus visuomenės veikėjas Gintautas Bukauskas ir pareiškė turįs „šiokios tokios informacijos” tiek „XXI amžiaus” priedui „Slaptieji takai”, tiek internetinei svetainei www.slaptai.lt. Nuojauta, jog bus kalbama apie Lietuvoje sulaikytus čečėnų sutuoktinius Chadižat ir Maliką Gatajevus, - neapgavo. Su skambinusiuoju G.Bukausku susitikome vienoje iš Vilniaus kavinių. Iš Kauno į sostinę specialiai atvykęs G.Bukauskas teiravosi, ar nesusidomėčiau čečėnų Gatajevų sulaikymo byla.
Ar nėra sąsajų su Rusijos FSB?
Tuo metu apie Gatajevus žinojau tik tiek, kad Kaune ir prie Kauno esančioje Karmėlavoje jie augino kelias dešimtis čečėnų našlaičių, per Čečėnijos – Rusijos karą netekusių tėvų bei artimųjų. Ši istorija pasirodė įdomi. Mat čečėnų Gatajevų sulaikymo operacijoje dalyvavo ne tik policijos, bet ir Lietuvos VSD pareigūnai. Jau tada, 2008-ųjų rudenį, man buvo nesuprantama, kodėl įvaikintų paauglių mušimu bei reketavimu apkaltintų Gatajevų byloje pastebimas toks ryškus Lietuvos slaptųjų tarnybų pėdsakas. Prisimenu, dar pirmojo susitikimo su visuomenininku metu teiravausi, ar Gatajevai negali būti įsipainioję į nelegalią prekybą narkotikais, ginklais, žmonėmis bei dėl galimų jų sąsajų su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Suprask, gal tarptautinį pripažinimą įgijusi čečėnų našlaičių prieglauda, apie kurią sukurtas net visą pasaulį apskriejęs vokiečių režisierių dokumentinis filmas „Grozno angelas”, tėra gudriai sugalvota priedanga?
Salambeko Chačukajevo istorija
Keldamas tokias abejones su G.Bukausku pasidalinau karčia patirtimi, kai vienas į Lietuvą nelegaliais keliais atvykęs čečėnas itin aktyviai piršosi į draugystę, prašė, kad spaudoje skelbčiau jo interviu, kvietė net knygą rašyti, kaip Šiaurės Kaukaze siautėja Rusijos federalinė saugumo tarnyba FST (rusiškai – FSB). Teigė turįs daug FST veiksmus Čečėnijoje demaskuojančių faktų, nes kadaise ėjęs Čečėnijos vidaus reikalų ministro pareigas. Omenyje turiu Salambeką Chačukajevą (jis ir dabar, regis, gyvena Vilniuje). Tačiau geriau pažinęs šį čečėną bet kokius susitikimus nutraukiau. Ilgainiui paaiškėjo, jog šis iš Čečėnijos į Lietuvą atvykęs žmogus gali būti visai ne toks, kokiu viešai dedasi. Taigi G.Bukausko atvirai teiravausi, ar Gatajevų istorija ilgainiui taip pat nepasirodys paini ir įtartina.
Antirusiškai nusiteikę čečėnai persekiojami visur
Juk užtektinai esama informacijos, kaip Rusijos slaptosios tarnybos savo reikmėms verbuoja čečėnų tautybės vyrus bei žmones, o paskui juos, neva bėgančius nuo rusiškojo teroro bei promaskvietiško Čečėnijos lyderio Ramzano Kadyrovo represijų, specialiai siunčia į Vakarus. Kad šie Norvegijoje, Lietuvoje, Lenkijoje ar Belgijoje šmeižtų, persekiotų, žudytų antirusiškai nusiteikusius čečėnus, trukdytų jiems įgauti šalių, kuriose apsistojo, pasitikėjimą bei pagarbą. Pono G.Bukausko teiravausi, ką jis manąs apie informaciją, jog prorusiškų nusiteikimų R.Kadyrovas į Vakarų Europą jau seniai pasiuntęs dešimtis smogikų, kuriems įsakyta Briuselyje, Berlyne, Kopenhagoje ar Varšuvoje rengti kuo žiauresnius išpuolius, apiplėšimus, muštynes. Tokiu drastišku, iššaukiančiu būdu vakariečių akyse kompromituojama čečėnų tauta. Tvirtinau, jog tokios informacijos per pastaruosius keletą metų užtektinai suteikusi ne tik Lietuvoje gyvenanti Aminat Saijeva, ir aš bent kol kas neturiu jokio pagrindo tomis žiniomis netikėti.
Paslaptingasis svečias iš Grozno
2008-ųjų rudenį G.Bukauskas teigė, jog sutuoktiniai Gatajevai Lietuvoje persekiojami visai ne dėl galimų ryšių su Rusijos FST ar promaskvietiška R.Kadyrovo valdžia. Man buvo pasiūlyta susitikti su žmonėmis, kurie gali paliudyti, jog tuo pačiu metu, kai Kaune buvo suimti Ch. ir M.Gatajevai, Grozne buvo pagrobti ir nežinia kur išvežti keli jų giminaičiai, pažįstami. Kol kas paminėsiu tik vieną – Muslimo Chucajevo – pavardę. Šis čečėnas – Kaune sulaikytos Ch.Gatajevos sūnus iš pirmosios santuokos. Susitikimas su žmogumi iš Grozno buvo organizuotas be pokalbių mobiliaisiais telefonais. Tiesiog G.Bukauskas pasiūlė 15 valandą nueiti į vieno sostinės prekybos cento kavinę ir užsisakyti puodelį kavos.
Nustatytą valandą prie manęs prisėdo vyriškis, prisistatęs esąs iš Grozno bei gerai pažįstąs tiek G.Bukauską, tiek sutuoktinius Gatajevus. Jis parodė savo pasą, tačiau prašė jo pavardės niekur neminėti, kadangi jam dar ne sykį teks grįžti į Čečėniją. Jo versija buvo tokia: su Kremliumi besibičiuliaujantis R.Kadyrovas surengė tikrą Gatajevų pažįstamų bei giminaičių medžioklę. Rusijos slaptosioms tarnyboms kažkodėl prireikė Gatajevus kompromituojančios informacijos. „Gatajevai – švarūs, tad „kompromatą” išgauti galima tik kankinant. O kankinti jie moka. Taigi visai įmanomas dalykas, jog ilgainiui apie Gatajevus gali būti paskleista neįtikinamiausių istorijų”, - pasakojo svečias iš Grozno. Jis taip pat akcentavo, jog Ch. Ir M.Gatajevų sulaikymas Kaune ir M.Chucajevo dingimas Grozne – tai tos pačios sudėtingos operacijos dalis. Jis asmeniškai pažįstąs Gatajevus kaip padorius, tvarkingus, sąžiningus čečėnus, kurie veltųsi į abejotinus sandorius.
„Reikėtų dar truputį palaukti”
Po šių pokalbių ryšiai su visuomenininku G.Bukausku keliems mėnesiams nutrūko. Jis keletą sykių skambino, teiravosi, ar negalėčiau atvykti į tą pačią kavinę Vilniuje, bet paskutiniu momentu susitikimą kažkodėl nukeldavo vėlesniems laikams. Tokiu būdu buvo atšaukti trys susitikimai. Kartą paskambinęs pranešė, esą jo žmonos vertimų biure Kaune Lietuvos specialiosios tarnybos atliko kratą, pasiėmė šūsnį dokumentų. Jo manymu, kratos metu būta ir pareigūnų iš VSD. Prašiau, kad duotų interviu. Nedavė. Manė, kad „reikėtų dar truputį palaukti”. Toks G.Bukausko elgesys mane glumino. Pradėjau įtarti, jog šis lietuvis galbūt norėtų padėti suimtiesiems Gatajevams, tačiau neturįs užtektinai faktų, įrodymų. Todėl ir apsimeta, jog yra sekamas. Nesiruošiau atmesti ir versijos, jog Gatajevams jis bando padėti tik savanaudiškais sumetimais. Tiesa, tas paslaptingasis vyriškis, su kuriuo susipažinau G.Bukausko dėka ir kuris teigė dažnai važinėjantis į Šiaurės Kaukazą, - nemelavo. Iš tiesų esama dokumentų, rodančių, jog per pastaruosius kelerius metus jis viešėjo Gruzijoje, Ingušijoje, Čečėnijoje, Azerbaidžane. Taigi jis iš tikrųjų galėjo turėti informacijos apie kai kuriuos R.Kadyrovo tamsiosios veiklos užkulisius.
Dar kartą pasiūlyta imtis Gatajevų istorijos
Visuomenininkas G.Bukauskas ryšius atnaujino tik 2009-ųjų vasario pradžioje. Jis vėl pasiūlė susitikti Vilniuje. Kartu su juo atvyko Maliko Gatajevo brolis Zauras Gatajevas. Būtent tą žvarbų vasario sekmadienį man dar sykį buvo pasiūlyta užsiimti Gatajevų sulaikymo byla. Aš dar sykį pareiškiau, kad neatsisakau imtis temos, tačiau be faktų, dokumentų, liudininkų parodymų jokio rimto straipsnio nerašysiu. Tada visuomenininkas G.Bukauskas pasiūlė pirmiausiai susitikti su trimis Gatajevų šeimoje gyvenusiais našlaičiais. Šį sykį susitikimai buvo tikrai organizuoti, o pašnekovai sutiko, jog jų parodymai būtų užfiksuoti videokameroje, pavardės ir vardai minimi tiek “XXI amžiaus” priede “Slaptieji takai”, tiek internetinėje svetainėje www.slaptai.lt. Trijų čečėnų jaunuolių parodymai kardinaliai skiriasi nuo mūsų specialiųjų bei slaptųjų tarnybų versijos, esą sutuoktiniai Gatajevai mušė, terorizavo, reketavo savo augintinius. Čečėnų paaugliai taip pat viešai liudijo, jog pareigūnai iš Lietuvos saugumo juos įkalbinėjo meluoti: teismo posėdžiuose įvaikinusius Gatajevus ragino vaizduoti nepatraukliai. Priešingu atveju grasinyta deportacijomis bei areštais.
Gintaras Visockas (www.slaptai.lt)
Rytoj skaitykite: Kokios čečėnų versijos dėl garsiojo sulaikymo ir kokia Kauno apylinkės teismo teisėjo pozicija.
