Drabužių linija „LT Identity“, viešoji įstaiga „LT Identity“, studija „LT“. Akivaizdu, kad už šios studijos durų kuria Lietuvai neabejingi žmonės, savo darbais ir idėjomis norėję (ir vis dar norintys) prisidėti prie Europos kultūros sostinės ir net (!) Valdovų rūmų. Akivaizdu ir tai, kad dizainas ir mada Lietuvoje niekada nebuvo laikoma menu.
Viena šios studijos šeimininkių dizainerė Jolanta Rimkutė į miniatiūrinį puodelį pila žaliosios arbatos. Čia pat sukabinti geltonai raudoni „LT Identity“ likučiai ir kokteilinės suknelės iš naujosios „ToMaMe“ kolekcijos. Mums už nugaros verda darbas - dailinami Europos kultūros sostinei pasiūlyti projektai. Žmonės dirba jau kelis mėnesius. Be atlygio. Dirbo ir tada, kai dar nežinojo, ar projektai tikrai įvyks, rašo „Respublika“.
Patriotizmas be komercijos
Prisipažinkite - juk mielai mūvėtumėte trispalves kojinytes ar ryšėtumėte tautinių spalvų šalikėlį? Ir jaustumėtės toookie madingi!
Štai ir Jolanta Rimkutė su savo kolege Ieva Ševiakovaite „LT Identity“ Lietuvai bandė įsiūlyti prieš daugiau nei penkerius metus. Bet tada liko nesuprastos. Patriotiškumas tiesiog nebuvo madingas. Gal net buvo kiek gėdinga demonstruoti patriotinius jausmus. Kolekciją priėmė tik po poros metų. O paskui kai kas net pradėjo kopijuoti.
Kažkada seniai su teatru viešėdama Kolumbijoje J. Rimkutė pati skeptiškai raukėsi, kai prieš spektaklį trupės buvo paprašyta iškelti savo šalies vėliavą ir sudainuoti himną: „Bet kai tai vyko, kai visa salė atsistojo ir pagerbė mus, nugara šiurpuliukai bėgiojo...“
Kas žino - o gal būtent tą akimirką ir gimė noras kurti išskirtinius drabužius savo šaliai. Siūti tas trispalves kojinaites ir dailiais raukinukais bei tautiniais motyvais puošti sijonėlius?
Eilę metų vis tobulintą kolekciją „LT Identity“ dizainerės pristatydavo „Mados infekcijoje“. Deja, šiemet to jau nebus. Nes susidaro įspūdis, kad niekam tokios kolekcijos nereikia. Bent jau ne valstybei. Mados kūrėjai iš jos dar nėra gavę nė cento. O juk mada irgi gali būti labai įtakinga!
„Man labai gaila, kad į madą, dizainą visada žiūrima atsainiai. O juk mada gali būti ir politika, - kalba J. Rimkutė. - Manot, kad mes pagal užsakymą tas kolekcijas kuriame? Darome tai už savus pinigus. Neturime komercinio pelno iš šio projekto. Mums tiesiog gera dėl Lietuvai atiduoto „n“ idėjų skaičiaus“.
Profesionalai nereikalingi
Šiemet, kol dar nešame Europos kultūros sostinės karūną, „LT Identity“ tikslas - sukurti Lietuvai suvenyrą. Ne puodelį ar lėkštutę. Ne - ieškoti naujų formų, naujų idėjų. Ir į paieškas pasitelkti skirtingus pojūčius - kaip skirtingi žmonės regi, užuodžia, girdi Lietuvą. Dvi savaites truksianti laboratorija - vienas „LT Identity“ Europos kultūros sostinei pasiūlytų projektų.
Kitas projektas, kuriame taip pat dalyvaus J. Rimkutė, - „Ilgiausias Europos podiumas“, rengiamas kartu su Mados dizaino asociacija.
„Ką reiškia organizuoti renginį, kviesti žmones ir bandyti jiems paaiškinti, kas čia dedadi Lietuvoje, kad tu nežinai, ar gausi finansavimą? - kultūros sostinės aktualijos šiurpina dizainerę. - Esame 25 mados kūrėjai, kurie nori būti kultūros dalis. Blogiausia, kad esame laikomi tarpiniu variantu tarp meno ir verslo. Man tai atrodo paradoksalu. Juk šešerius metus studijuoji Dailės akademijoje, turi meninį išsilavinimą, bet Kultūros ministerijos biudžete tokio paragrafo nerandi... Labiausiai skaudina tai, kad profesionalai šiais laikais nelabai ir reikalingi“.
Europos kultūros sostinės titulas, pasak J. Rimkutės, aiškiai parodė, kad tokia atsakomybė mums dar per anksti. Taip pat ir tai, kad Kultūros ministerija yra gerokai pasenęs mechanizmas.
„Trūksta Lietuvai pasišventusių žmonių. Bet blogiausia, kad projektą pradėjo įtakoti politikai. Jie kišo savo nuomonę. Dar blogiau, kad Lietuva neturi kultūros politikos, - dėsto mados kūrėja. - Štai atėjo tūkstantmetis. Bet niekur negaliu perskaityti, į kur mes einame? Kuo norime būti? Esame kryžkelėje. Valdančioji karta - ar tikrai jie sąžiningi ir viską daro nuoširdžiai? Netikiu. Suprantu, kad reikia didinti mokesčius kultūros sričiai, bet juk ne krizės metu, taip staiga! Teatrai dabar tiesiog užsidarinės. Labiausiai mane piktina, kad kūrėjas turi būti kenčiantis, neprivalgęs. Ir dar - mes taip mėgstame svetimus pinigus skaičiuoti... Tokie dalykai tikrai neįkvepia“.
Tikros lakštingalos vis tiek giedos
Prieš trejus metus J. Rimkutė ėmėsi organizuoti svetur gyvenantiems lietuvių menininkams suburti skirtą projektą „Migruojantys paukščiai“.
Nes buvo apsisprendusi gyventi ir kurti Lietuvai. Bet besikalbant ji prisipažino kaip tik šį momentą esanti labai pikta ant savo šalies.
„Trečius metus prašome valstybės paremti šį projektą, bet negauname nė cento. Kultūros ministerijai nusispjauti į tokius žmones. Jie ir negrįš. Bet per šį projektą bent jau įvyksta kontaktas, - kalba dizainerė. - Dauguma jų jaučia sentimentus, stebi Lietuvą iš šalies. Žinau, kad šitai mūsų kompanijai labiausiai gėda, kad nesugebėjome išlaikyti Europos kultūros sostinės vardo“.
Vasarą į savotišką „migruojančių paukščių“ stovyklą susirenkantys menininkai iš visų pasaulio kampelių dažnai pripažįsta: kartais tereikia išvažiuoti, kad pamatytum, jog ne taip jau blogai gyventi Lietuvoje.
Galų gale, menininkas ir yra paukštis. Jam būtina judėti, skraidyti, kad galėtų giedoti. Ne vienas „paukštis“ pastebi, kad išvažiavęs iš taško A į tašką B, jis grįžta, bet jau į tašką C...
„Tų žmonių mintys ir pastebėjimai - svarbūs. Svarbu ir tai, kad jie suranda vienas kitą. Žinau, kad vėliau jie ir toliau bendrauja“, - pasisekusiu projektu džiaugiasi Jolanta.
Tikrosios lakštingalos, pastebi J. Rimkutė, dainuos bet kokiu atveju – ar bus sunku, ar lengva. Tik gaila, kad metai, kurie turėjo būti pilni džiaugsmo, kol kas atsiduoda tik slogučiu.
„Rodos, gyveni demokratinėje valstybėje, bet per tuos 20 metų Lietuvoje atsirado labai aiški hierarchinė sistema. Kultūroje teisinė pusė absoliučiai nesutvarkyta. Todėl kartais būna minčių spjauti į viską ir tiesiog padovanoti tuos pinigus, nes tai, kas vyksta, virsta tikru pasityčiojimu“, - konstatuoja kūrėja. Ir staiga prisimena nepaminėjusi dar vienos vizijos. Tiesa, jai, kaip ir visiems projektams, pirmiausia reikia sulaukti tam tikro hierarchijos sluoksnio palaiminimo.
„Idėja - iš tūkstančio paveikslėlių-rankdarbių, surinktų iš visos šalies, sudėti didžiulį kilimą. Tūkstantis paveikslėlių apie Lietuvą. Aš jį įsivaizduoju kabantį Valdovų rūmuose, - šypsosi Jolanta. - Aišku, pagrindinė mintsi - kad žmonės savo darbus padovanotų. Ir taip įsiamžintų“.
Algė Ramanauskaitė
