Į aukštojo mokslo švietimo reformą norėčiau pažvelgti prieš šešerius metus baigusio universitetą žmogaus akimis. Tuo pačiu pabandysiu paprastai ir aiškiai pateikti partijos Tvarka ir teisingumas frakcijos Seime požiūrį į planuojamas vykdyti permainas. Mano asmeniškai ir mūsų frakcijos nuomone, aukštojo mokslo sistema privalo būti reformuota ir kaip galima greičiau, tačiau ši reforma jokiu būdu neturėtų tapti panaši į važiavimą buldozeriu. Ji tiesiog privalo būti labai detaliai išanalizuota, išdiskutuota ir labai atsakingai pasverta, kadangi nuo jos tiesiogiai priklausys mūsų ateitis.
Manau niekas tikrai neprieštaraus, kad proveržį, kurį dabar taip stipriai deklaruoja valdančioji dauguma, bus galima atlikti tik turint aukščiausius kokybės reikalavimus atitinkančius kvalifikuotus žmones, o tai neįmanoma be aukštojo mokslo sistemos, kuri skatintų kokybiškas ir visiems prieinamas studijas.
Kaip teigiamą reformos akcentą norėčiau išskirti integruotų mokslo studijų ir verslo centrų arba mokslo slėnių steigimą. Be verslo mokslo ir studijų bendradarbiavimo neįmanoma pasiekti efektyvaus nei vienos iš šių šakų panaudojimo praktikoje. Tik šių trijų šakų bendradarbiavimas gali duoti tą taip trokštamą ir reikalingą sinergijos efektą. Tačiau mūsų nuomone šioje reformoje yra ir taisytinų arba diskutuotinų dalykų.
Abejones kelia universitetų statuso keitimas į specialiąsias viešąsias įstaigas. Kadangi šis pakeitimas yra tiesiogiai susijęs su universitetų valdomu turtu, tad natūralu, kad tai kelia nemažai abejonių ir nuogąstavimų. Ir nors iš Švietimo ir mokslo ministro teko išgirsti patikinimą, kad visas turtas kuris dabar yra universitetų valdomas, jiems išliks ir po reformos, norėtųsi pridurti, kad ši reformos dalis netaptų landa universitetinio turto išgrobstymui. Ši reforma ir ypač statuso keitimo dalis neturėtų tapti neoficialiu turto perdalinimu tarp universitetų ir valstybės.
Kitas nelabai teisingas žingsnis yra planuojamas universitetų valdymo modelis. Vietoj dabartinės situacijos, kai universitetų tarybą sudaro trečdalis universiteto, trečdalis ministerijos bei trečdalis bendru sutarimu atrinktų asmenų, mes einame prie modelio, kai pusę sudaro universitetų, pusę ministerijos ir tik vienas asmuo bendru sutarimu. Kam to reikia?
Mes didiname galimybę vienai ar kitai pusei piktnaudžiauti turimu balsų kiekiu, kadangi tas neutralusis, arba abipusiu sutarimu paskirtas vienas asmuo bus daug lengviau paveikiamas norint atlikti vienus ar kitus veiksmus nei kad asmenų grupė.
Taip pat manau, kad Konstitucijos III skirsnyje kuris vadinasi Visuomenė ir valstybė (o ne universitetai ir valstybė ar ministerija ir valstybė) 40 straipsnyje būtent apie tokią autonomiją ir yra kalbama: apie autonomiją tiek nuo vietinės universiteto, tiek ir nuo aukštosios arba ministerijos valdžios. Ir vykdydami tokią reformą, kuri dabar planuojama, mes tikrai padidinsime tiek universitetų administracijos, tiek ir ministerijos veikėjų įtaką universiteto valdymui, tačiau tuo pačiu mes sumažinsime universiteto pavaldumą bei atskaitomumą visuomenei arba jos išrinktiems atstovams. Būtent dėl šių priežasčių mes manome, kad tokios proporcijos kurios dabar yra numatytos reformos plane yra iš principo ydingos bei nekonstitucinės.
Išplečiamos aukštosios mokyklos tarybos funkcijos. Tačiau suteikiant plačius įgaliojimus, būtina pareikalauti ir atsakomybės už blogą darbą. Deja, pagal įstatymo projektą visa atsakomybė tektų tik rektoriui.
Trečias, ne ką mažiau svarbus reformos klausimas yra taip vadinami studijų krepšeliai. Aš jokiu būdu nesakau, kad būti revoliucionieriumi yra blogai, tačiau jei rizikuoji visos tautos šviesia ateitimi, abejoju, kad galima pateisinti neapgalvotą revoliuciją.
Kadangi esu baigęs statybos inžinerijos specialybę, tai žinau, kad norint nuspėti konstrukcijų darbą, veikiant tam tikroms apkrovoms ir sąlygoms, reikia jį modeliuoti. Pabandykime tai padaryti savo mėgstamoje bei gimtojoje studijų kryptyje - statybos inžinerijoje. Sakykime, šią studijų kryptį pasirinko 50 studijų krepšelių. Kadangi gyvename krizės metais, kuriai atsigavus pirmoji ūkio šaka, kuri šoktels į viršų bus statyba, universitetas greta tų 50 krepšelių priima dar 200 studentų, kurie mokės už studijas patys. Kas bus, kai baigsis pirmi studijų metai? Dėl studijų specifikos net ir gerai baigęs vidurinę, tačiau neturėdamas pašaukimo techniniams mokslams (nors pats to baigęs mokyklą dar nežinai) iškrenti iš universiteto. Patikėkite manimi, po pirmųjų metų iš tų 50-ies krepšelių iškris (ne pereis į mokamus, bet iškris) kokie 7-8, po antrųjų metų ir medžiagų atsparumo kurso dar koks 7-8 paseks jų pavyzdžiu. Po ketverių metų iš tų 50 normaliomis sąlygomis liktų koks 25, gal 30. Tačiau tuo atveju universitetas parastų krepšelius, tiksliau išlaikytų juos tik iki biudžetinių metų, bet kitais metais jo netektų. Todėl universitetas bus linkęs mažinti reikalavimus kokybei, kad tik išlaikytų pilnąjį krepšelį ne tik iki biudžetinių metų pabaigos, tačiau visus ketverius metus. Studentas po pirmos sesijos matydamas, kad reikalavimai jam yra mažinami, nes jis yra finansavimo garantas, pradės galvoti: jei mažiau reikalauja, tai jis gali studijoms dėti ir mažiau pastangų. Nemokantiems studentams niekas nerašys tokių pažymių, kad jie gautų finansavimą tik iki biudžetinių metų pabaigos. Tas pats galios ir mokantiems studentams. Kadangi iš tų dviejų šimtų mokančiųjų išlaidos bus kompensuotos geriausiu atveju tik penkeriems (pagal dabartinį įstatymo projektą) studentams, o kiti tapti nemokamais galimybės neturės, tuo pačiu neturės ir motyvacijos studijuoti. Tuo tarpu universitetas ir jų nenorės šalinti, nes už mokslą jie mokės, ir mokės labai daug. Tad galime turėti tokį rezultatą: nemotyvuotą nemokamą studentą, nemotyvuotą ir mokamą studentą, išleistus valstybės pinigus, ir mažai paruoštų aukšto lygio specialistų.
Viso to neatsitiktų įdiegus rotaciją. Jei iš 50 iškrito 25, tai tiek pat jų iš mokamų gali pereiti į nemokamus. Tokio scenarijaus kritikai sako, kad universitetai tuo atveju praras mokamo studento jau susiplanuotas lėšas. Jie teisūs. Bet tuo atveju universitetas nepraras valstybės nustatytos norminės kainos visus ketverius metus. Jei studentas iškrenta antrame kurse ir jo vietą užima mokamas studentas, tai universitetas dvejiems metams netenka mokamo studento, tačiau tiems patiems dvejiems metams gauna valstybės nustatytą norminę kainą, tad universitetas praranda tik skirtumą tarp norminės ir universiteto nusistatytos kainų. Jei vidutinė norminė kaina už studijas metams yra apie 6000 litų, tai universiteto nustatytoji neturėtu skirtis daugiau nei 1000 litų. Mano aprašytuoju atveju universitetas prarastų 2000 litų. Lengva paskaičiuoti, kad jei iškrenta 20 studentų iš nemokamų vietų, tai universitetas į jų vietas perkėlęs mokamus studentus praranda 40 000 litų. Esu įsitikinęs, kad galima rasti būdų universitetams kompensuoti tuos nežymius nuostolius, tačiau tokiu atveju valstybės lėšos bus panaudotos žymiai efektyviau, o studentų motyvacija bus gerokai didesnė. Ketinimas įvesti mokėjimo už studijas tvarką, studentus be aiškaus pagrindo apmokestinant tūkstančiais litų ir verčiantis studentus imti paskolas, taps itin pelninga verslo šaka bankams.
Kas laukia regioninių universitetų įdiegus šias naujoves? Ar aukštasis mokslas mums reikalingas tik Vilniuje ar ir kituose šalies miestuose? Kiek žinau, bus bandoma kurti penkis mokslo slėnius. Atrodo, po toks yra numatytas ir Klaipėdoje, bet kas bus jei tas slėnis nesirinks studijų krepšelių? Ministerija sako, kad ir atskiroms studijų kryptims, ir galbūt universitetams galimas tikslinis dotavimas, tačiau šiemet jis taikomas nebus o kada ir kaip bus taikomas, bus sprendžiama vėliau. Kodėl dalis universitetų turi priklausyti nuo kažkieno valios? Galbūt dabartinė valdžia paprasčiausiai bijo pasakyti, kad dalies universitetų mums nereikia, kad reikia mažinti ir studentų skaičių, ir studijų kryptis, ir pačių aukštųjų mokyklų skaičių.
Nerimą kelia ir tai, kad ši reforma turėtų įsigalioti jau nuo ateinančio rudens. Pasakysiu labai paprastai: jei aš būčiau abiturientas ir dar nežinočiau stojimo tvarkos į aukštąją mokyklą, o ypač jei nežinočiau tvarkos pagal kurią bus nustatoma, kas bus pripažintas gerai baigęs vidurinę mokyklą ir kokiais principais vadovaujantis bus sudarinėjama eilė prie krepšelių, kuriuos pildo valstybė, o ne pats studentas aš tikrai būčiau be galo pasipiktinęs.
Yra planuojama reforma, kuri turėtų laisvos rinkos pagrindu sureguliuoti populiarių bei nepopuliarių studijų krypčių konkurenciją, tačiau iš tiesų pasmerks tam tikras, valstybei labai reikalingas, bet mažiau populiarias studijų kryptis ar net universitetus išnykimui. Reforma turėtų padidinti aukštojo mokslo prieinamumą materialiai sunkiau besiverčiantiems žmonėms, tačiau iš tikrųjų ji tik atitolins nuo socialiai teisingos studentų mokėjimo už studijas tvarkos, laiduojančios vienodą studijų prieinamumą pagal gebėjimus ir pasirengimą, nepriklausomai nuo turtinės bei socialinės padėties. Mums reikia reformos, kuriai pritartų universitetai, rektoriai, studentai, jų sąjungos, tačiau šiandien tepritaria tik pramonės ir amatų rūmai bei tikriausiai visi bankai.
Po tokios reformos, kuri siūloma, paprastiems žmonėms aukštasis mokslas taps tolima ir nepasiekiama prabanga. Tokia reforma tik padidins interesų grupių įtaką valdant universitetus bei sudarys sąlygas išparceliuoti dalį valstybei priklausančio aukštųjų mokyklų turto. Todėl norėčiau dar kartą visus paraginti šnekėtis ir bendrai ieškoti šios reformos sprendimų, nes tik bendru darbu ir susitarimu, o ne savo valios primetinėjimu bei neargumentuota kalba mes galime pasiekti teigiamų rezultatų.
Andrius Mazuronis yra Lietuvos Respublikos Seimo frakcijos Tvarka ir teisingumas narys
