Vyriausybėms, kurios į laisvosios rinkos ideologijos sukeltą krizę atsako taikydamos senus pažįstamus metodus, išsilaikyti nepadės net melas.
Stebėdama minias žmonių Islandijoje, puodų ir keptuvių skambinimu sukėlusias savo vyriausybės griūtį, prisiminiau lozungą, kuris antikapitalistų sluoksniuose buvo populiarus 2002-aisiais: „Jūs esate Enron. Mes esame Argentina.“
Skelbiama žinia buvo paprasta. Jūs – politikai ir korporacijų valdytojai, besibūriuojantys verslo susitikimuose – esate kartu su nutrūktgalviais sukčiais iš Enron. Mes – minia už sienų – esame kartu su Argentinos žmonėmis, kurie ekonominės krizės metu išėjo į gatves su puodais ir keptuvėmis. Jie sakė: „*¡Que se vayan todos!*“ („Visi jie turi trauktis“). Argentinos 2001-02 metų sukilimas buvo unikalus tuo, kad jis buvo nenukreiptas nė prieš vieną politinę partiją, jis netgi nebuvo nukreiptas prieš korupciją. Sukilimo taikiniu tapo dominuojantis ekonominis modelis – tai buvo pirmas nacionalinis sukilimas prieš šiuolaikinį nereguliuojamą kapitalizmą.
Praėjo šiek tiek laiko, bet likęs pasaulis – Islandija, Latvija, Pietų Korėja, Graikija ir kitos šalys – galų gale taip pat ištarė: „*¡Que se vayan todos!*“.
Ramios islandės matronos skambino puodais, o jų vaikai naršė po šaldytuvus, ieškodami, ką dar galima būtų panaudoti vietoj granatų (ir rado – ne tik kiaušinių, bet ir jogurto) – visa tai primena Buenos Airėse pagarsėjusią taktiką. Taip prasiveržė kolektyvinė neapykanta elitui, kuris sugriovė kitados klestėjusią šalį ir tikėjosi išnešti sveiką kailį. Kaip sakė 36 metų Islandijos pašto darbuotoja Gudrun Jonsdottir, „Man jau per akis viso šito. Nepasitikiu vyriausybe, nepasitikiu bankais, nepasitikiu politinėmis partijomis, nepasitikiu TVF. Mūsų šalis klestėjo, o jie ją sugriovė.
Kita žinia: Reikjaviko protestuotojai akivaizdžiai nebus papirkti pasikeitimo viršūnėlėse (net jei premjerė yra lesbietė). Jie nori, kad būtų padedama ne vien bankams, bet ir žmonėms; jie siekia, kad griūtį tirtų teismai, ir kad būtų reformuota rinkimų tvarka.
Panašūs reikalavimai šiomis dienomis girdimi Latvijoje, kurios ekonomika yra praskolinta labiau nei bet kurios ES šalies, o vyriausybė kabo ant plauko. Jau kelias savaites šalies sostinę drebina protestai, didžiulėse sausio 13-osios riaušėse buvo svaidomi akmenys. Latvius, kaip ir islandus, pribloškė jų lyderių nenoras prisiimti bet kokią atsakomybę. Paklaustas Bloombergo televizijos, kas sukėlė krizę, Latvijos finansų ministras gūžtelėjo pečiais: „Nieko ypatingo“.
Bet Latvijos vargai išties ypatingi: ta pati politika, kuri 2006 metais „Baltijos tigrui“ padėjo išaugti 12 procentų, šiemet buvo pasmerkta 10 procentų paskoloms: nuo visų barjerų išvaduoti pinigai pasprunka taip greitai, kaip ir atiteka, daugelis jų nuteka į politikų kišenes. (Nestebina, kad daugelis šiandieninių bėdžių – vakarykščiai „stebuklai“: Airija, Estija, Islandija, Latvija).
Vėlgi tai labai argentinietiška. 2001-aisiais Argentinos lyderiai atsakė į krizę brutaliu Tarptautinio Valiutos Fondo pasiūlytu taupymo paketu: 9 milijardais dolerių sumažintas socialines išlaidas labiausiai pajuto sveikatos apsaugos ir švietimo sritys. Tai buvo mirtina klaida. Profsąjungos paskelbė visuotinį streiką, mokytojai išsivedė mokinius į gatves, ir protestams nesimatė galo.
Toks pats „apačių“ atsisakymas nešti krizės naštą vienija daugelį šiandienos protestų. Latvijoje masinė neapykanta kilo dėl vyriausybės taupymo priemonių – masinių atleidimų iš darbo, socialinių paslaugų mažinimo, kritusių algų biudžetiniame sektoriuje – ir visa tai dėl TVF paskolos (ne, niekas nepasikeitė). Graikijoje gruodžio riaušės kilo po to, kai policininkas nušovė penkiolikametį. Bet juos (ir jais pasekusius ūkininkus) taip pat veikė paplitęs įniršis dėl valdžios atsako į krizę: bankams suteikti 36 mlrd. dolerių subsidijų, tuo tarpu darbininkams sumažintos pensijos, o ūkininkai apskritai buvo palikti tuščiomis rankomis. Nepaisant nepatogumų, kuriuos sukėlė kelių blokavimas traktoriais, 78 procentai graikų teigia, kad ūkininkų reikalavimai yra teisingi. Prancūzijoje neseniai įvykęs visuotinis streikas, kurį iš dalies išprovokavo prezidento Sarkozy planai atleisti dalį mokytojų, taip pat susilaukė 70 procentų šalies gyventojų palaikymo.
Galbūt tvirčiausiai šiuos globalius nepasitenkinimo protrūkius sieja atmetimas to, ką Lenkijos politikas Leszekas Balcerowiczius yra pavadinęs „nepaprastosios politikos“ logika: krizės metu politikams leidžiama ignoruoti įstatymus ir vykdyti nepopuliarias „reformas”. Šitas triukas jau atgyvenęs, tai neseniai suprato Pietų Korėjos vyriausybė. Gruodį valdančioji partija bandė pasinaudoti krize ir pasirašyti kontraversiškus laisvosios rinkos susitarimus su Jungtinėmis Valstijomis. Politikai, siekdami privačiai priimti sprendimus, užsibarikadavo salės duris suolais, kėdėmis ir sofomis. Tačiau opozicijos politikai tam nepakluso: jie įsilaužė į parlamentą su pjūklais ir kirviais bei neišėjo iš jo 12 dienų. Balsavimas dėl sutarties buvo atidėtas, visuomenėje padaugėjo diskusijų.
Visa tai, kas vyksta, sudaro aiškų įspūdį: vyriausybėms, kurios į krizę atsako pasiremdamos ta pačia laisvosios rinkos ideologija, nepadės net melas. Galime pritarti Italijos studentams, kurie išėję į gatves skandavo: „Mes nemokėsime už jūsų krizę!“
Pagal „The Nation“ parengė Kasparas Pocius
