Sveikos, šiuolaikinės. Perskaičiau jūsų laiškus. Patiko. Ypač šiuolaikinių vyrų buities analizė. Gerai, jei jau taip norite... Pratęskime praėjusio šeštadienio mintis apie modernią buitį, kurioje ir Jai, ir Jam būtų miela. Valgyti. Būti. Nakvoti. Atsitiktinai užsukus ar kaip kitaip.
Juokingas biolaukas
Mano planai „gyventi kitaip“ nepaliaujamai bliūkšta. Ta pati draugija, tos pačios maitinimosi įstaigos ir parsibeldimas namo brėkštant. Nieko itin naujo. Tiesa, praėjusį savaitgalį praleidau ten, kur anksčiau retai besirodydavau. Ir visgi kompanija buvo ta pati: Stilistas, Laura, aš, Tik Draugas ir dar vienas mielas Jaunuolis - parduotuvės Konsultantas. Šiam šeštadienio naktį diagnozavome pagaliau pasiektą brandą.
Tai gana paprasta atpažinti iš laidomų juokelių. Žalioji jaunuomenė, raitydamasi iš savo sąmojo, neretai priverčia pasijusti nejaukiai. Suvoki išlipus ne toje stotelėje. Bet šįkart mūsų kiek per 20 pasistūmęs Jaunuolis demonstravo pažangų humorą. „Kas tau yra? Nejau suaugai?“ - paklausė Stilistas, braukdamas ašarą po eilinio gero pokšto.
Aš buvau beįtarianti, kad galbūt tabako fabrikai ėmė kimšti papirosus keista žoline medžiaga. Mat isterinio žvengimo lydimi bajeriai mus pagaudavo, vos pasiekdavome rūkomąjį. Kai nuo juoko įsiskaudo galva, atsisukau į Stilistą: „Klausyk, ką mes rūkome?“
Tačiau veikiausiai tai tebuvo tinkamas biolaukas. Tiesa, greta to biolauko būtų buvę neprošal pastatyti biotualetą, nes kartkartėmis pajusdavau, kad nuo kikenimo traška pūslė...
3D restoranas
Sako, visai nesvarbu, kur leidi vakarą. Svarbu su kuo. Bet kartais norisi su normalia šutve pabūti normalioje vietoje. Deja, mums nutiko priešingai, - beveik netyčia atsidūrėme Karibų jūros baseino formato arklidėje, kažkodėl pavadintoje restoranu.
„Į tokį restoraną einant reikia dėtis 3D akinius. Sėdi prie apšnerkšto stalo, o matai provansą“, - Laurai pašnibždėjo Stilistas, įmerkęs rankovę į kažkieno paliktą limonado balą. „Negaiškime čia“, - pasakė Tik Draugas, išgirdęs, kad kažkas tuoj dainuos karaokę. O siaube, vienas bebalsis Džordanos gerbėjas iš tikrųjų pradėjo dainuoti! Maža to, karaokės vakaras turėjo vedėją. Spėju, jo honoraras buvo labai „krizinis“.
Tuo metu iš WC grįžusi Laura pranešė „džiugią“ žinią: „Tualete gali leisti laivelius.“ Sustojome laiptinėje nuspręsti, kaip gyvensime toliau. Šalia mūsų rymojo stalo futbolo aparatas su aukštyn kojom apverstais žaidėjais. Plastmasinėje aikštėje voliojosi lapelis su užrašu „Laikinai neveikia“. „Lygiai toks pat kabo ant tualeto durų“, - atpažino Laura. Gerai, metas susirasti Jaunuolį...
Tas spyriojosi, sakė, jam visai smagu, bet mes - ketvertukas iš senelių prieglaudos, nesileidome perkalbami. Stilistas prisiminė turįs VIP privilegijų viename „pagerintame“ bariuke. Važiuojame ten.
Laidotuvių operatorė
Bariuke buvo nepalyginti geriau. Kol barmenas neskubėdamas plakė kokteilius, gavome nemokamą lėkštelę saldainių - guminių kirmėlių. Tai galutinai pavergė Jaunuolį, prieš tai dar bandžiusį ieškoti 10 skirtumų tarp „čia“ ir „ten“. O kai mums buvo pasiūlyta persikelti į salę su rūkomuoju, atidaromu spec. korta, visi pasijutome kaip namie.
Neilgtrukus vėl atsivėrė juoko „klaponai“. Ir kur nesijuoksi, kai, pavyzdžiui, prieina padavėja ir linksmai manęs klausia: „O mudvi nedirbome kartu? Tada, kai laidotuves filmavome?“
Cha cha, chi chi. Ir įrodyk tiems iš juoko ant žemės nuvirtusiems šmikiams, kad NE! Tikrai nesukai kapinių bizniuko!
Raukšlės Lygintoja
Vakarui virstant rytu, pudra mano tarpuragyje nuo juoko buvo sukritusi į kritinio ryškumo raukšlę. „Pirmadienį užrašysiu tave pas Botokso fėją“, - padėtį įvertino Stilistas. „Neturiu pinigų“, - skubiai atmečiau. „Nieko, aš „pastatysiu“, - atrėmė Stilistas.
Pasijutau kaip Princesė, vidurnaktį atvirtusi į Pelenę, sėdinti Moliūge ir gerianti su žiurkėmis...
Pirmadienio rytą praleisti pas Raukšlių Lygintoją man norėjosi mažiausiai. Laimei, kažkaip pavyko išsisukti. Bet žinau - Stilistas kažkada ir vėl man tai primins. Ir mudu iš naujo pradėsime žaidimą „Reikia - nereikia“...
Ko mums iš jų reikia
Štai taip pamažėl grįžome ten, kur anąsyk baigėme: ko kam reikia. Praėjusį kartą pasvaičiojau, kas būtinai turėtų supti šiuolaikinę moterį (beje, užsiminiau ir apie indelius su kremu nuo raukšlių, betgi ne jaunystės skystimo švirkštus!). Šiandien galime pabandyti „įrengti“ šiuolaikiško vyro namus. Na, jei taip pagal save:
Ko reikia šiuolaikiniam vyrui:
Galiojančio vairuotojo pažymėjimo;
Stilingos transporto priemonės;
Kontraceptinių priemonių;
Modernių ryšio priemonių;
Gero garso, vaizdo technikos (ypač žavu - šiuolaikiški projektoriai);
Gražaus stiklinio ar porcelianinio dubens bulvių traškučiams;
Vienodų indų;
Taurių, skirtų tam tikros rūšies gėrimams (stiklinių gaivai nepakanka);
Indaplovės;
Namų tvarkytojos (reguliariai ateinančios ir išeinančios);
Šampano kibirėlių;
Kibiro su dangčiu tualete;
Krepšio sportinei aprangai;
Krepšio nešvariems drabužiams, kojinėms;
Naujų kojinių;
Naujų dantų šepetėlių (atsarga gėdos nedaro);
Lęšių skysčio (tai pamiršusios merginos dažnai skubinasi namo pirma laiko);
Higienos reikmenų rankinės su kvapiu turiniu;
Mielų pledų vėsesniam vakarui ant sofos;
Kelių patalynės komplektų;
Kelerių durų spintos;
Kelių kostiumų spintoje;
Stilingos avalynės ir jos valymo priemonių;
Kelių skyrių medinės dėžutės nuotraukoms;
Neapaugusios peleninės;
Vonios kambario gaiviklio;
Aukšto lygio kalendoriaus (žr. „Olialia“);
Knygų, daiktų, bylojančių apie laisvalaikio pomėgius;
Ko tikrai nereikia šiuolaikiniam vyrui:
Eglutės nubyrėjusiais spygliais;
Pasibaigusių rašiklių komplekto;
Senų languotų nosinių;
Senų metalinių skardinių (neva vinims ir kt.);
Senos plaukų kirpimo mašinėlės;
Nuo sausros mirusios gėlės vazone;
Sujauktų drabužių gumulų namų kampuose;
Musės ir voro draugijos po lova;
Apipelijusių stiklainių šaldytuve;
Stiklo taros bazės virtuvėje;
Sutriušusių pornožurnalų gerai matomoje vietoje;
Guminės valties, meškerių, ričių ir motociklo variklio svetainėje.
Žinoma, vyrai pasakytų: „Ne jums spręsti, ko mums reikia, o ką mesti velniop.“ Palaukite, bet juk kartais norisi į savo urvą parsivesti kokią nors Lūšį, ar ne? O lūšys paprastai ir mato, ir girdi, ir užuodžia. Gerai, jei pasitaikys nepriekabi. Bet jei kokia „aštresnė“ peržengs slenkstį? Bus jums cha cha...
Arina Šnaider
