Nuo neatmenamų laikų šviesiausi ir aštriausi žmonijos protai siekė prasiskverbti į didžiausią gamtos paslaptį – nesustabdomą, niekada nepailstantį Žemės judėjimą, kuris skatino nelengvus bandymus sukurti ką nors panašaus. Na, kokį nelabai įmantrų, bet nuolat veikiantį perpetuum mobile.
Atsigręžus į istoriją, nejučia persmelkia abejonė, kad amžinąjį variklį pirmas užkurs ne mokslininkas, inžinierius, o... poetas.
Šiandien nelengva atsekti, kas pirmas pradėjo amžinai birbiančio, niekada nepavargstančio ir nelūžtančio „motoro“ paieškas. Skirtingi šaltiniai nurodo vis kitokias šalis, pavardes ir metus. Aišku viena, perpetuum mobile buvo bandoma sukurti jau labai seniai. Šias paieškas skatino nuolat augantis energetinių išteklių poreikis. Žmonių nebetenkino nei „arklio galios“, nei kiti judėjimo šaltiniai, priklausomi nuo vėjo ir vandens. Reikėjo ko nors, kas „birbtų“ žmonijos naudai ypatingu būdu – vienąkart paleidus, niekada nesustotų...
Pirmas toks bandymas datuotas 1150 metais, kai indų matematikas Bhaskaras „amžinuoju“ pavadino ant ašies užmautą diską su ertmėmis, pripildytomis gyvsidabrio. Tekėdamas iš vienos „lėkštutės“ į kitą jis keitė konstrukcijos svorio centrą ir vertė diską suktis.
1200–1438 m. didžiojo matematiko pavyzdžiu sekė kiti – arabai, prancūzai, italai, bet nuolatinis jų „mašinų“ veikimas buvo paremtas tuo pačiu principu: vienąkart pasuktas ratas verčia ant jo sumontuotą svorį (svarmenis ar vandenį) judėti, o šio judėjimas ir sąveika suka ratą.
Leonardo pagaliai į Archimedo ratą
Anuomet daugelį išradėjų prikaustė Archimedo rato idėja : besisukantis sraigtas pakelia vandenį į viršutinį indą, iš kur jis išteka srove ir atsimuša į rato plokštes apačioje. Vandens ratas suka tekėlą ir varo dantytais krumpliais tą patį sraigtą, kuris pakelia vandenį į viršutinį indą. Sraigtas suka ratą, o ratas – sraigtą!..
Sunku pasakyti, kiek gabių protų ir kaip ilgai dar būtų sukioję Archimedo ratą, jei garsusis Leonardas da Vinčis XV a. pabaigoje nebūtų įrodęs šio atradimo klaidingumą ir pasėjęs abejonę, ar ratas išvis gali būti svarbiausia amžinojo variklio dalis. Tiesa, genialusis italas ir pats nemažai eksperimentavo su ratais, tyrinėjo, kūrė įvairius modelius, kol paskelbė liūdną išvadą: „Įsitikinau, kad sukurti amžinai besisukantį ratą, rasti nenutrūkstamo judėjimo formulę yra absoliučiai beprasmiškas užsiėmimas.“ Tokio amžinojo rato paieškas Leonardas vadino vienu iš absurdiškiausių ir beviltiškiausių žmonijos paklydimų.
Vis dėlto didžiojo menininko ir išradėjo perspėjimų „kolegos“ nepaisė ar bent jau atsižvelgė į juos... iš dalies. Buvo konstruojami vis nauji amžinieji varikliai sukurti ne rato, o magnetų sąveikos arba tam tikrų skysčių savybių principais. Tačiau ir šie „motorai“ greitai užstrigdavo, ką jau kalbėti apie amžiną jų veikimą!
Bene vienintelis, kuriam šį bei tą pavyko nuveikti, buvo Džeimsas Koksas. Antroje XII a. pusėje jis sukūrė „amžinąjį“ laikrodį, kurio „gyvumą“ skatino atmosferinio slėgio veikiamas nuolat susispaudžiantis ir išsiplečiantis gyvsidabris. Iš esmės tai buvo didelis barometras, pritaikytas naudingam mechaniniam darbui. Tačiau masinė tokio laikrodžio gamyba buvo visiškai beprasmė, nes net menkiausiam Kokso laikrodžių mechanizmui reikėjo apie 150 kg brangios ir ekologiškai pavojingos medžiagos.
Ištikimas ratui, prakeiktas žmonos
Tiesa, ne visi išradėjai po da Vinčio perspėjimo pamiršo ratą. 1715 m. Johanas Ernstas Besleris – auksaburnis teologijos, medicinos ir savamokslis techninių mokslo studijų krimstukas – viešai demonstravo nedidelį „niekada nesustojantį“ varikliuką. Matematikui ir filosofui Leibnicui rekomendavus ir grafui Karlui Hessenui-Kaselskiui pakvietus, Besleris atvyko į pilį, kurioje jam buvo sudarytos visos sąlygos kurti padidintą perpetuum mobile variantą.
Ištisus du mėnesius niekam nebuvo leista nė akies krašteliu žvilgtelėti, kokį magišką „prietaisą“ svečias meistrauja. Net ir pačiam grafui! Pagaliau darbas buvo baigtas, ir grafas išdidžiai atpėdino į amžinojo variklio premjerą. Besleris paleido motorą: milžiniškas ratas ėmė nesustodamas suktis (beje, tuo pačiu gebėjo pakelti ir nemenką 16 kg svarmenį). Nepatiklusis grafas netrukus atsitokėjo, ir patalpą, kurioje vartaliojosi „eksponatas“ paliepė užrakinti, užantspauduoti, o prie durų pastatyti kelis ginkluotus vyrus.
Kai po dviejų savaičių Kaselskis su svita įžengė į paslaptingąsias dirbtuves, ratas tebesisuko nemažindamas apsukų. Grafo įsakymu, Besleris sustabdė mašiną, kurią po nuodugnios techninės apžiūros vėl paleido. Šįkart užraktas ant durų kabojo 40 dienų! Kai po šio įspūdingo išbandymo laiku ekspertų komisija atidarė duris, ratas vis sukosi... Grafas nenurimo, pareikalavo dar daugiau: užrakinti duris ištisiems dviem mėnesiams! Bet ir po šio laikotarpio Beslerio variklis „birbė“...
Sužavėtas bandymo rezultatų grafas Kaselskis įteikė išradėjui raštišką liudijimą, kad perpetuum mobile atlieka 50 sūkių per minutę, geba pakelti 16 kg svorį į 1,5 m aukštį, taip pat gali priversti suktis galąstuvą. Gandas apie „daktaro“ Beslerio išradimą pasklido plačiai po Europą ir net pasiekė didžiojo „protingų mašinų“ gerbėjo Rusijos caro Petro I ausis. Caras sumanė įsigyti šį „kūrinį“ ir pasikvietė garsųjį meistrą į svečius. Tačiau sandėris neįvyko Besleriui atsiuntus ne itin pagarbų raštelį: „Ant vienos pusės padėkite 100 tūkst. talerių, tuomet aš ant kitos padėsiu savąją mašiną“...
Besleris murkdėsi begalinės šlovės ir pripažinimo jūroje, rinkdamas milžiniškus pinigus iš publikos, gėrybes ir dovanas iš didikų ir odes bei himnus iš poetų... Kol atsitiko neįtikėtinas dalykas – išradėjo žmona, matyt, susipykusi su vyru, išrėkė skaudžią tiesą: „amžinasis“ ratas sukosi tik todėl, kad jį specialiais siūlais tampė ji pati ir Beslerio brolis! Du perpetuum mobile „motorai“ plušėjo, pasislėpę sandėliuke, įkurtame po scena, ant kurios stovėjo magiškasis ratas. Tiesa, Besleris iki pat mirties tvirtino, kad žmona jį apšmeižė, tačiau juo niekas nebetikėjo...
Eteriniai makaronai
XVIII a. pabaigoje–XIX a. pradžioje Europoje siautėjo pramonės revoliucija: 1789 m. Džeimsui Vatui išradus garo variklį, jau po kelerių metų Robertas Fultonas privertė suktis pirmo garlaivio mentes. Nuo 1825-ų visą Angliją raižė garvežys, iš paskos tempiantis 33 vagonus. Šie pasiekimai įpūtė jau gerokai prigesusį amžinojo variklio išradėjų įkarštį. Juolab kad visuotinio susidomėjimo techniniais išradimais amžiuje toks be pertraukos veikiantis mechanizmas užtikrintų išradėjui sočią ir patogią ateitį.
1872-ais mechanikas iš Filadelfijos Džonas Kilis sugebėjo savo idėjomis „užkrėsti“ gausų turtuolių būrį ir po kelerių metų pristatė eterinį generatorių. Tai, kad nė viena iš Kilio mašinų neveikė nedalyvaujant „mechanikos maestro“, niekam nekėlė jokių abejonių. Pasitikėjimą išradėju patvirtino ir tai, kad apsukrusis vertelga iš tiesų investavo nemenkas sumas laboratorijai įkurti. Ilgainiui investuotojai susigriebė ir pareikalavo, kad Kilis sukurtų komercinį savos mašinos variantą, tačiau...
Ištisus 26 metus auksaburnis mechanikas kabino „eterinius makaronus“ rėmėjams, rodydamas tai vienos, tai kitos „konstrukcijos“ pavyzdžius. Matyt, pakankamai įspūdingus ir sunkiai suvokiamus, nes savanorių finansuotojų gretos nenyko. Nežinia, kiek dar laiko apsukruolis būtų kvailinęs visą Ameriką, jei ne 1898 metai, kurie Kiliui buvo paskutiniai…
Po išradėjo mirties atokiausius slaptos laboratorijos kampelius iššniukštinėję „interesantai“ apstulbo, neradę nieko, kas būtų bent kiek panašu į perpetuum mobile, užtat aptiko dvigubas grindis ir lubas, kuriose buvo nutiesta gausybė kruopščiai užslėptų kanalėlių. Laboratorijos pamatuose „ilsėjosi“ slaptas rezervuaras su... suspaustu oru, kuris ir vertė judėti amžinuosius Kilio variklius!..
Daugiau kaip 100 proc.
XX a. žmonija kariavo, tobulino automobilius ir lėktuvus, skriejo į kosmosą... Perpetuum mobile idėjos pasekėjai pritilo arba dirbo gūdžiame pogrindyje... Galima spėti, kad vienas kitas „amžinasis motoras“ dar bus kada nors aptiktas kokio seno namo rūsyje...
Tiesa, derėtų paminėti bent vieną ryškesnį išradimą šioje srityje. Tai, be abejonės, radžio „baterijų“ varomas laikrodis, kurį, paisydamas fizikos dėsnių ir remdamasis žmogiškąja „begalybės“ prasme, 1903 m. sukūrė Nobelio premijos laureatas fizikas Džonas Stretomas. Kadangi radžio irimo periodas trunka apie 1620 metų, laikrodį, kurio mechanizmą varinėja toks ilgaamžis elementas, galėtume vadinti... na, pusiau amžinu. Vystantis mokslui tapo aišku, kad energijos tvermės dėsnis vis tiek galiausiai nugalės ir Stretomo „baterija“ išsikraus...
Sąlyginę naujo tūkstantmečio techninę ramybę sudrumstė airių kompanija „Steorn“, kai 2003-iais tobulindama energijos mikrogeneratorius aptiko, kad jų naudingumo koeficientas siekia 100 proc.
Net kelerius metus „Steorn“ vadovai mynė garsių tyrimo institutų slenksčius prašydami atlikti nepriklausomą neįtikėtinų rezultatų ekspertizę. Deja, į jų prašymą atsiliepė vos keli pavieniai technikos profesoriai. Šie garbūs vyrai patvirtino kompanijos hipotezę, tačiau atsisakė pasirašyti po išvadomis, kurios kertasi su oficialiomis šiuolaikinio mokslo nuostatomis.
2006-ais „Steorn“ per garsųjį žurnalą „The Economist“ dar kartą kreipėsi į pasaulio mokslavyrius, kad būtų suburta 12 prisiekusiųjų grupė papildomos energijos „fantomui“ tirti. Kompanijos bosas Šonas Makartis patikino suprantąs, kad tuo „metamas iššūkis fundamentaliesiems fizikos pagrindams. Juk jei pavyktų realizuoti mūsų technologiją, galėtume išpildyti visus žmonių energetinius poreikius, nepažeisdami ekologijos...“ Jei ekspertai patvirtintų revoliucinės „Steorn“ technologijos neklaidingumą, kompanija pažadėjo nemokamai tiekti energiją trečiojo pasaulio valstybėms.
Šiandien atsakymo į šį klausimą kol kas nėra. Kaip ir į kitą, regis, daug paprastesnį: kodėl žmonija nuolat ieško to, ko, matyt, niekada neįmanoma rasti. Pabandykite šį klausimą užduotį žmogui, kurį apsėdusi perpetuum mobile manija! Neabejoju, liksite nesuprasti.
Andrejus Smirnovas
„Tekniikan Maailma“ nuotraukos
TM vasario numeryje skaitykite:
Pavasarį prasidėsiantis „Formulė 1“ sezonas žada pokyčių ir techninių naujovių.
Organinių šviesos diodų technologija televizorius paverčia popieriaus storumo prietaisais.
Penkių naujausių ir gudriausių mobiliųjų telefonų testas.
Mažiau pompastikos – tarptautinės Detroito automobilių parodos naujienos.
Keleivinių komercinės klasės automobilių testas
Keliais ir bekele: universalių vidutinės klasės motociklų palyginimas.
