REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Prieš 18 metų Vakarai įstūmė Lietuvą į tarnų kambarį, o sovietai pervažiavo tankais. „1990 metais Paryžiuje leidę pažeminti ir atstumti Lietuvą, Vakarai, ko gero, paskatino Maskvą įsivaizduoti gavus leidimą jėga nuslopinti mūsų nepriklausomybę“, - teigia Emanuelis Zingeris.

REKLAMA
REKLAMA

Prisimenant Maskvos 1991 m. agresiją Lietuvoje, tapo įprasta įvykių seką pradėti nuo sovietų kariuomenės Pabaltijo karinės apygardos vado generolo Fiodoro Kuzmino 1991 m. sausio 7-osios telefoninio skambučio Lietuvos vadovui Vytautui Landsbergiui, kad Maskva permeta į mūsų šalį specialiosios paskirties diviziją rekrūtams gaudyti, bei rusakalbių provokatorių bandymo kitą dieną veržtis į Aukščiausiąją Tarybą-Atkuriamąjį Seimą ir atkeršyti parlamentarams dėl Lietuvos Vyriausybės skubotai pabrangintų maisto produktų. Tačiau tokia sovietų agresijos chronologija istoriškai ir politologiškai nėra teisinga. Dar 1990 m. lapkričio 18 d. trijų Baltijos šalių užsienio reikalų ministrams Kremliaus reikalavimu buvo užtrenktos durys į Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferenciją Paryžiuje, kurioje oficialiai turėjo būti baigtas Maskvos „šaltasis karas“ su Vakarais.

REKLAMA

„Paryžiuje leidę pažeminti ir atstumti Lietuvą, Vakarai, ko gero, paskatino Maskvą įsivaizduoti gavus leidimą jėga nuslopinti mūsų nepriklausomybę. Panašiai politologai aiškina ir pernykštį Rusijos tankų įsiveržimą į Gruziją – per NATO šalių vadovų susitikimą balandžio 2-4 dienomis Bukarešte Gruzijai nebuvo pažadėta priimti ją į Šiaurės Atlanto aljansą, ir tai Maskva suvokė kaip ženklą nebaudžiamai atplėšti dalį Gruzijos teritorijos“, - tvirtino Paryžiaus konferencijos dalyvis ir liudininkas, buvęs Atkuriamojo Seimo Užsienio reikalų komisijos pirmininkas Emanuelis Zingeris, „Ūkininko patarėjo“ paklaustas, ar 1990 m. lapkritį  pavykusi Lietuvos tarptautinė izoliacija nesubrandino sovietų lyderių galvose sumanymo 1991 m. sausį fiziškai susidoroti su Lietuvos valdžia, išvaikyti parlamentą ir represijomis priversti mūsų žmones laikytis rusiškų įstatymų.

REKLAMA
REKLAMA

Antausis trims ministrams

1990 m. lapkričio 19-21 dienomis Prancūzijos sostinėje vykęs buvusių „šaltojo karo“ priešių aukščiausiojo lygio susitikimas Vakaruose dažnai lyginamas su 1815 m. Vienos kongresu, baigusiu „Napoleono karus“, ir 1919 m. Versalio taikos sutartimi, nustačiusia Europos sienas ir didžiųjų valstybių įtakos sritis po Pirmojo pasaulinio karo. „Ne Paryžiaus konferencija, bet pirmasis demokratiškai išrinktas Rusijos prezidentas Borisas Jelcinas ir mes, apgynę savo nepriklausomybę, priartinome „šaltojo karo“ pabaigą!“ - jausmingai teigia E.Zingeris. 1990 m. lapkričio pabaigoje jis kartu su užsienio reikalų ministru Algirdu Saudargu ir Lietuvos delegacija lankėsi Paryžiuje. Pasak Kovo 11-osios akto signataro E.Zingerio, jam ir dabar nepaprastai skaudu prisiminti, kaip Baltijos šalių užsienio reikalų ministrus – lietuvį A.Saudargą, latvį Janį Jurkaną ir estą Lennartą Merį – Prancūzijos prezidento Fransua Miterano (Francois Mitterrand) pavaldiniai išvarė iš Eliziejaus rūmų pokylių salės į priimamąjį. (XVIII amžiuje, kai Eliziejaus rūmai buvo grafo Anri Luji d‘Evrė (Henri-Louis de la Tour d‘Auvergne d‘Evreux) nuosavybė, toje patalpoje valgydavo grafo tarnai – red. past.).



Ateities Europa be Baltijos šalių

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dar lipdamas lėktuvo trapu Paryžiaus  oro uoste, sovietų vadovas Michailas Gorbačiovas, anot E.Zingerio, pareikalavo, kad Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoje „vidurnakčio separatistų iš Pabaltijo“ neliktų nė kvapo, o renginio šeimininkas F.Miteranas, kuris tuomet atstovavo visam laisvajam pasauliui, pabūgo “politinio nepatogumo“. Lietuvos, Latvijos ir Estijos ministrai tik per televizorių stebėjo, kaip “senosios Europos“ vadai su  Jungtinių Valstijų prezidentu kerta M.Gorbačiovo atvežtus raudonuosius ikrus, užsigerdami „Božolė“ („Beaujolais“) vynu iš Prancūzijos prezidento rūsių,  ir kuria „naująją Europos tvarką“.

REKLAMA

Maskvos neerzinantis suverenitetas

Vienas išvytasis, latvių ministras J.Jurkanas, kurio šalis, kaip ir Estija, tikros nepriklausomybės dar nebuvo paskelbusi, nelabai piktinosi pasodintas “priemenėje“ kartu su žurnalistais. J.Jurkanas, tuomet stengęsis suteikti latvišką pilietybę visiems Latvijos rusams ir paversti latvius tautine mažuma savo valstybėje, širdyje būtų sutikęs su M.Gorbačiovo formule, kurią šis Baltijos šalių vadovams siūlė artėjant  kitoms Europos saugumo ir bendradarbiavimo konferencijoms – dalyvaukite, bet tik kaip „SSRS delegacijos nariai“. Įvairių „tikrojo suvereniteto neišstojant iš Sovietų Sąjungos“ variantų pakaitomis su muitinių padeginėjimais ir lietuvių pareigūnų žudymais Lietuva iš Gorbačiovo tais laikais išgirsdavo iki pat 1991 m. rugpjūčio pabaigos, kai, smarkiai kritus pasaulinėms naftos kainoms, ištirpus SSRS tvirtos valiutos atsargoms, gelbstint SSRS valdymo sistemą nuo visiško kracho bandyta surengti nesėkmingą „rūmų perversmą“, po kurio sovietų imperijos griuvimo procesai tapo nebesuvaldomi.

REKLAMA

Smūgis jaunai Lietuvos diplomatijai

„Mūsų diplomatija tuomet buvo labai jauna, Užsienio reikalų ministerija galutinai nesudaryta, po kojomis maišėsi ir trukdė sovietinė, „LTSR užsienio reikalų ministerija“, vadovaujama Vladislovo Mikučiausko, o čia dar toks skaudus, išdavikiškas valstybių, kurios daugelį dešimtmečių skelbė, kad Lietuvos okupacija – neteisėta, smūgis...“ – apmaudą, kurio nenumalšino aštuoniolika prabėgusių metų, liejo E.Zingeris. Kremliaus propagandos laimėjimas būtų buvęs dar didesnis, jei į Paryžiaus konferenciją būtų atvykęs V.Landsbergis – tada Lietuvos pažeminimas būtų dar stipresnis. Bet po to V.Landsbergį, kaip ir šiandien Gruzijos prezidentą Micheilą Saakašvilį ištiko vienodi likimai – atlaikę tiesioginį Rusijos puolimą, šiedu politikai savos opozicijos buvo apkaltinti, kad  neteisingai vadovavo šaliai per Maskvos agresiją, nuo jų nutolo beveik visi bendražygiai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Dalinė Kremliaus sėkmė

Bet tragiškiausia Paryžiaus konferencijos pasekmė Lietuvai – lapkričio 18-oji buvo signalas sovietams, kad atėjo tinkamas laikas pasmaugti Lietuvą. Kaip žinoma, su Paryžiaus 1990 m. „Naujosios Europos chartija“ lyginama 1919 m. Versalio taikos sutartis tik  sukūrė prielaidas po 20 metų kilti Antrajam pasauliniam karui. Politologai dabar dažnai tvirtina, kad  neprincipingas Vakarų politikų elgesys su Sovietų Sąjungos ir jos teisių perėmėjos Rusijos Federacijos vadais, pataikavimas Kremliui, tapęs viena iš Sausio 13-osios priežasčių, šiais laikais leido įvykti Rusijos invazijai į Gruziją, sukėlė Maskvos dujų karą su Kijevu. „Lietuvoje 1991 m. sausį Kremliui  visiškai neišdegė. Gruzijoje po 17 metų pasisekė iš dalies. Taip jau susiklostė, kad 2008 m. rugpjūčio 7 d., kai Rusijos kariuomenė užpuolė Gruziją, vėl buvau Paryžiuje ir kartu su draugais prancūzais vėliau piketavau prie Rusijos ambasados“,- priminė E.Zingeris.

REKLAMA

Naujos agresijos, senos aimanos

Kai seni Rusijos kariuomenės šarvuočiai, aplipę rusų kareiviais, atidarytais visais liukais ir angomis, kad oro gaiviklių neturinčių tankų įgulos neužtrokštų nuo karščio, skleisdami tirštus dvokiančius dūmus, gąsdindami gruzinų ūkininkų karves pernai veržėsi į Tbilisį, Vakarai, prieš 4 mėnesius NATO viršūnių susitikime išdavę gruzinus ir demokratiškai išrinktą jų prezidentą, pradėjo karštai piktintis rusų kareivių barbariškumu, JAV kongreso nariai pasiūlė Tarptautiniam olimpiniam komitetui 2014 metų žiemos olimpiadą, kurią surengti patikėta Rusijos Sočio miestui, perkelti į kitą vietą. Vėluojančios sąžinės graužiami Vakarų demokratai panašiai šokinėjo sužinoję apie 13 nukautų ir pusantro tūkstančio sužeistų Vilniuje 1991-aisiais, naktį iš sausio 12-osios į 13-ąją. Demokratų partijai atstovavę JAV senato nariai Donaldas Ryglas (Donald Riegle), Denis Dekončinis (Dennis DeConcini) ir dar dešimtys jų kolegų pareikalavo atimti iš M.Gorbačiovo 1990 m. Nobelio taikos premiją, o Senato mažumos lyderis respublikonas Robertas Doulas (Robert Dole) (1996 m. – kandidatas į JAV prezidentus) pasiūlė JAV administracijai nebesuteikti sovietams kreditų Amerikos grūdams pirkti, nes, anot R.Doulo, M.Gorbačiovas „tuos grūdus bando panaudoti šantažuodamas nepriklausomybės siekiančias respublikas, kad jos pasirašytų naują sąjungos sutartį“. Tik Vokietija ir tada, ir dabar kaip buvo, taip ir liko ištikima Maskvos draugė – net sovietams Lietuvos sostinėje į taikius žmones šaudant tarptautinių konvencijų uždraustomis išcentruotomis kulkomis, Vokietijos užsienio reikalų ministras Hansas Dytrichas Genšeris (Hans-Dietrich  Genscher) įtikinėjo Bundestago narius, kad „dėl Vilniaus įvykių nereikėtų keisti Bonos ir Maskvos santykių“.

REKLAMA

Vakaruose turime ir nuoširdžių draugų

„Negalima sakyti, kad Vakarai vien tik iš tolo baisėjosi arba mūsų laisvę iškeitė į bičiulystę su Kremliumi“, - prieštarauja E.Zingeris. Anot Lietuvos politikos veterano, demokratinių šalių  lyderiai Lietuvos šimtu procentų neišdavė – skambindavo M.Gorbačiovui, prašydavo nesigriebti „paskutinio tironų argumento“ – patrankų. „Vakarai supranta, kas yra laisvė. Rusai iki šiol to nesuvokia. 1991 m birželio pabaigoje Lietuvos parlamento delegacija, kuriai vadovavo V.Landsbergis, lankėsi Prancūzijoje. Metro stotyse, gatvėse išvydę V.Landsbergį, prancūzai iš tolo sveikindavo, šaukdavo: „Bon courage, Monsieur le President!“ („Laikykitės, pone Prezidente!”)”, - net susijaudinęs kalba E.Zingeris. Jis šiltai prisimena nuoširdžią Lietuvos draugę prancūzų politologę Fransuazą Tom (Francoise Thom), pas kurią apsistodavo ne vienas į Prancūziją atvykęs mūsų politikas, atkaklų Lietuvos teisių gynėją, Prancūzijos parlamento narį Mišelį Pelša (Michel Pelchat), Lenkijos „Solidarumo“ organizacijos veikėjus Bronislavą Geremeką (Bronislaw Geremek) ir Adamą Michniką – jų pastangomis Maskvai nepavyko panaudoti prieš mūsų šalį Vilnijos lenkų kortos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Sausio 13-oji įpareigoja

„Į lietuvių tautos dvasinių pergalių sąrašą šalia  apčiuopiamos Žalgirio mūšio sėkmės bus įskaičiuotas gal ir nedidelis, bet nuoširdus bandymas padėti iš Rusijos gniaužtų besistengiantiems išsivaduoti ukrainiečiams ir gruzinams. Mūsų verslininkams, žinoma, negalima uždrausti prekiauti Rusijos rinkoje, nors dabar, įsismarkavus pasaulinei krizei, ten galima  labai smarkiai nudegti. Vis dėlto neužkabinkime savo principų ant vienadienių išskaičiavimų vinies“, - Lietuvai minint Laisvės gynėjų dieną linki Seimo Užsienio reikalų komiteto narys E.Zingeris.

Arnoldas Aleksandravičius

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų