REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Televizijos bokštas Vilniuje matomas iš toli, todėl 1991 m. sausio 13-tą lengvai jį rado šimtatūkstantinė vilniečių ir sostinės aplinkoje gyvenančių žmonių minia. Žvelgiu į tos dienos įvykiams paminėti JAV Lietuvių Bendruomenės valdybos išleistą nuotraukų albumą. Viršelyje – rankose tvirtai laikydamas trispalvę, prieš tanką ryžtingai stovi jaunas lietuvis. Toliau, prieš tanko pabūklo vamzdį nosis sukišę, – drąsūs tuzino jaunų vyrų ir merginų veidai. Kitoje nuotraukoje – šalmuoti rusų kareiviai šautuvų buožėmis daužo moters nugarą. Dar kitoje – nuogomis rankomis okupanto tanką bando sulaikyti trys pagyvenę vyrai. Už jų – į nakties tamsą driekiasi žieminių kepurių ir vilnonių skarelių gausa, nuo žiemos šalčio dengianti vyrų ir moterų galvas. Dar vienoje – jaunų vyrų ir merginų būrys, prieš tanką iškėlę dviejų pirštų „V“. Ženklas, Tėvynės laisvę ginanti pergalė – mūsų pusėje…

REKLAMA
REKLAMA

Verčiu kitus šio albumo puslapius. Rankomis susikibę beginkliai vyrai tveria kelią šarvuotiems, šautuvais ginkluotiems, rusams. Šalia jų – ant grindinio guli okupanto tankų sutraiškyti trijų televizijos bokšto gynėjų jaunų vyrų kūnai.

REKLAMA

Verčiu toliau. Tūkstančiai Lietuvos laisvės gynėjų, apsupę Seimo rūmus, stato užtvaras, krauna smėlio maišų tvorą. „Dieve Visagali, gelbėk mūsų mylimą Tėvynę Lietuvą“ – keturios viduramžės moterys aukštai kelia plakatą su šiais maldos žodžiais. „Lietuva bus laisva per amžius“, „Laisvė Lietuvai“, „smurtas negali būti pagerbtas“, „smurtas turi baigtis“ – mirga dešimtys šūkių ant Spaudos rūmų sienų.

REKLAMA
REKLAMA

Paskutiniai albumo puslapiai – laidotuvės. Šimtatūkstantinė minia, nuo pečių ant pečių perkilnodama, Vilniaus gatvėmis neša žuvusiųjų Lietuvos laisvės gynėjų karstus į kapines. Priešakyje jų – didžiulės aukų nuotraukos. Įspūdinga, skausmą kenčiančių veidų, liūdna eisena. Tačiau okupantui šios laidotuvės – tik pasityčiojimas. „Lietuviai labai iškilmingai laidoja per eismo nelaimes keliuose žuvusius žmones“, – Maskvoje ciniškai burnoja kažkoks šlykštynė, specialiai žmonėms žudyti išmiklinto, Lietuvos pasienio sargybą Medininkuose išžudžiusio, „Omono“ karininkas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Vartau šį albumą, vėl žvelgdamas į jau daug kartų matytas nuotraukas, ir skausmas veria širdį. Iš naujo ir giliai. Dar ir dėl kitos priežasties. Grįžtu atgal į šios šiurpios nakties prisiminimus, ir kažkaip lyg gėda, kad tuo laiku buvau ne ten, prie televizijos bokšto, bet sėdėjau Amerikoje, Lemonte, tik retkarčiais telefonu pasiteiraudamas – beje, tuo laiku ir liniją buvo sunku gauti – kas ten vyksta. O kas ten iš tikrųjų vyko, sunku suvokti dar ir dabar. Bet dar sunkiau išmatuoti, ir klausimas: kokiu mastu tai reikia daryti? Taip, tai buvo lietuvių tautos patriotizmo išraiška. Tai neabejotina, tačiau koks gilus šis patriotizmas turėjo būti, jeigu jis galėjo paniekinti lietuvio – seno ir jauno, vyro ir moters – baimę nuogomis rankomis stoti prieš okupanto tankus ir ginti savo Tėvynės laisvę. Niekas tada neklausė, kuris iš jų LDDP, kuris LPP, kuris kairysis, kuris dešinysis, ir niekam nerūpėjo, kas ir kaip už tai jam atlygins. Tai buvo mūsų, lietuvių tautos, valanda. Pareigos, bet kartu garbės ir pasididžiavimo valanda. Garbės per amžius. Taip ir tikrai. Tuo labiau kad ši pareiga – tik savanoriška, savo pačių supratimu bei pasiryžimu pasirinkta ir vykdyta. Net ir gyvenimą aukojant. Už mirtį juk niekas neatlygina.

REKLAMA

Tačiau neteisus būčiau, jeigu tik čia sustočiau. Tokių valandų – ne viena. Ypač jų gausus praėjęs šimtmetis. Aštuonioliktųjų metų savanoriai, keturiasdešimt pirmųjų – sukilimo dalyviai, generolo Plechavičiaus armijos kariai, Tėvynės apsaugos rinktinės kovotojai, dešimtį metų prieš sovietinį okupantą kovoję partizanai jungiasi kartu su čia minimais Sausio tryliktosios lietuviais patriotais, apgynusiais dabartinę, laisve besidžiaugiančią, nepriklausomą Lietuvos valstybę. Tad kartu turi jungtis ir juos vertinantis mastas.

REKLAMA

Skaitau pranešimus spaudoje: Sausio tryliktosios kova bus paminėta. Ir Lietuvoje, ir išeivijoje. Įvairiose vietovėse su įvairia programa. Taip pat, kaip kiekvienais metais. Be abejo, įspūdingiausias minėjimas vyks Vilniuje. Jo viršūnė – bėgimas per miestą, iš Antakalnio kapinių, kur palaidoti paskiausieji kovotojai, iki televizijos bokšto. Skelbiama – bėgimas visiems dėl Lietuvos laisvės kovojusiems pagerbti. Ir čia vėl kyla daugelio žmonių daug kartų tokiomis progomis keltas klausimas: ar minėjimas tik toks? Visiems kovotojams prisiminti? Žinoma, kiekvienas minėjimas turi savo vertę ir negali būti išbrauktas iš gyvenimo, tačiau visų tų kovotojų prisiminimas turi būti įprasmintas ateičiai neužmirštamai. Amžiams, kol tik pasaulis, o kartu su juo ir lietuvių tauta, gyvens. O toks įprasminimas – tik paminklas. Ir ne bet kur, bet tik Lietuvos sostinėje Vilniuje ir pačioje ryškiausioje jos vietovėje – Lukiškių aikštėje. Beje, ne pirmas šis mano siūlymas, daug kartų kėliau jį spaudoje, valdžios įstaigose, merijoje ir visur kitur, kur tik tinkamą progą radau. Kėlė jį buvę partizanai, pogrindininkai, politiniai kaliniai, tremtiniai. Bet, deja, kol kas be pasekmių. Iš kažkur, kažkas ir kažkodėl kiša koją. Didelę koją. Amžiams įprasminti lietuvių tautos kovą už savo laisvę, sau patiems priminti ir pasauliui skelbti apie garbingiausias jos valandas, kuriomis lietuviai gali didžiuotis, kasmet pagerbdami jas kūrusius kovotojus pačioje garbingiausioje tautos vietovėje, mums nevalia.

Bet taip būti negali. Lietuvių tautos garbingiausioji valanda turi spindėti pasauliui pačiomis skaisčiausiomis šviesomis ir iš pačios ryškiausios vietovės. Tikėkim, kad naujoji valdžia tai supras. Ir nesutikim, kad tai jau per vėlai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų