REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

„Važinėdamas šią vasarą po Lietuvą, užtėmijau, kad piemenukai (paleisti ant vasaros iš pirmamokslinyčių mokintiniai1) stengiasi kaip įmanydami kalbėti tarp savęs maskoliškai ir noriai rašinėja ant sienų ir tvorų maskoliškai taipgi, bet tokius žodžius, kuriuos galima išgirsti vien tikt nuo maskoliškų kareivių. Tėvai, nesuprasdami nieko, džiaugiasi, kad jų vaikeliai „mokinti“, nes jau moka ir kalbėti kitoniškai, ir da rašyti. Tėvus nei vaikus nėr ką kaltinti – vieni nieko nesupranta, kiti per jauni. Pavyzdys eina iš viršaus. Jeigu inteligentai susirinkę kur meta lietuvišką kalbą ir pradeda kalbėti tarp savęs kitoniškai, idant pasirodyti, kad „mokinti“ ir „navatnesni“ už prastus žmones, tai ko norėti nuo mažų vaikų, kurie negali da savim valdyti ir iš paikumo geidžia pasirodyti, ką tikt jie moka? Ko norėti nuo tėvų, kuriems juk smagu matyti, kad jų vaikeliai jau „navatnesni“ ir gali apseiti be lietuviškos kalbos? Kada tėvai tų vaikų pamatys, kad mokinti nelaiko sau už nusidėjimą lietuvišką kalbą, pasakys savo vaikams: „Žiūrėk, vaikeli! ana daktaras, kunigėlis ir sūdžia2, toki mokinti, o kalba tarp savęs lietuviškai! daryk ir tu taip, tai turbūt taip reikia!“ Ir pradės maži vaikai kalbėti lietuviškai, ir ant sienų ir tvorų paregėsime parašus lietuviškoje kalboje, kurioje nėr nei tokių piktų žodžių, kokius šiandien rašinėja maskoliškai. Vaikai pripras prie kalbos savo tėvų ir neišmoks piktžodžiauti.“

REKLAMA
REKLAMA

Atleisk, malonusis skaitytojau, už tokią ilgą citatą. Rašyta prieš 120 metų, o rodos – šiandien, jei tik vietoj „maskoliškos kalbos“ įsivaizduotume „Gyvulių ūkio“ autoriaus gimtąją, o vietoj piemenukų raštų ant tvorų – vaikigalių (nebūtinai vien amžiaus prasme) parašus kad ir teatro vitrinose, tarkim, „Schoping & fucking“.

REKLAMA

Turbūt atpažinote, kas andai šitaip rašė? Taip, Vincas Kudirka, 1889-aisiais – spaudos draudimo metais – savo redaguoto nelegalaus laikraščio „Varpas“ publicistikos skiltyje „Tėvynės varpai“.

Skaitai anų dienų godas ir jauti, kaip tai tikra, kaip gyva, kaip natūralu, netgi tam tikru laipsniu – aktualu. O atsiverti dabartinę spaudą – gyvenimas daugiausia „silikoninis“: kūno dalys, įvaizdžiai, jausmai, žmonių santykiai. Spigina akis išmoktos šypsenos, nubalinti dantys, retušuoti apgamai, raukšlės; viskas trykšta dirbtinėmis spalvomis, parodomąja laime, vien fotografui demonstruojamu džiaugsmu... Tai – akivaizdu ir be galo tolima nuo to, kuo iš tikrųjų gyvena žmonės.

REKLAMA
REKLAMA

Reikia stiprybės ir išminties

Kiekvienas, be abejo, turime mums artimų ir brangių žmonių, iškeliavusių Anapilin. Kodėl jie mums brangūs ir kodėl juos pagarbiai prisimenam, žvelgdami į rimtas akis pageltusiose fotografijose? Sklaidau senas šeimos nuotraukas ir nerandu bukų žvilgsnių, idiotiškai perkreiptų veidų, kvailumo manifestacijos liudijimų, taip būdingų šiandienos spaudai.

Kolega Artūras Račas, Vėlinių proga prisiminęs savo senelį , į tai atsako: „Jis nieko nežemino, iš nieko nesityčiodavo, būdavo šalia, kai reikėdavo pagalbos. Jis užjausdavo, bet nebūtinai tai darydavo žodžiais. <...> Jis nieko nesakydavo du kartus. Būdavo ištars – reikia šiaudų atnešti, reikia karves pagirdyti… Neišgirsdavai (ar praleisdavai pro ausis), ir žiūrėk jau semia vandenį iš šulinio ar linguoja su doklu į daržinę. Pamenu jį <...> plikomis rankomis kopinėjantį medų. Ir kartais sugrįžtantį ir pasakantį: „Bitės šiandien piktos“. Atrodė, jog jam visiškai natūralu, kad ir bitės kartais gali būti blogos nuotaikos. Ir ta šypsena. Net kai būdavo piktas, atrodydavo šypsosi… O kai išeidavo pjauti šieno pažadinęs… pabudęs rasdavai ant stalo kumpio, duonos, o jis jau seniai mojuodavo dalgiu… Nuėjus ir atsistojus šalia būdavo gėda, bet niekada net menkiausio priekaišto neišgirsdavai Tik pabaigus pasakydavo: „Gerai šiandien padirbėjom…“ Jam visi buvo lygus. Nepriklausomai nuo amžiaus, lyties, statuso, intelekto ar fizinių savybių. Jis visiems buvo toks pat. Jis nieko nesmerkdavo, į nieką nežiūrėjo su panieka, jis atleisdavo klaidas. Jis buvo stiprus, nes gyveno.“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Taiklus pastebėjimas: buvo stiprus, nes gyveno. Gyventi ne užgaidomis, o savo paties vertės liudijimu, reikia daug stiprybės. Palikti ženklą, V.Kudirkos žodžiais, „žmogumi buvus“, reikia kur kas daugiau stiprybės ir išminties, nei nusipirkti įvaizdį, spaudos puslapius, eterio laiką, populiarumą, netgi – pasigerinti fizinę išvaizdą.

Filosofas Antanas Maceina, kuriam lietuvybės reikalai rūpėjo ne mažiau nei Vincui Kudirkai, yra rašęs, kad „išlaikyti lietuviškumą yra geras dalykas, tačiau tik formalus. Kas iš to lietuviškumo, jeigu jis bus pripildytas buržuazinės materialistinės dvasios. Kaip mes nepripažįstame lietuviško komunizmo, taip lygiai neturime pripažinti nė lietuviško buržuaziškumo. Lietuviškumo išlaikymas <…> turi būti esmėje idealistiškai nusiteikusios asmenybės išlaikymas. Tokių idėjų mums reikia dabar paskleisti ir pamėginti suorganizuoti formų joms vykdyti.“

REKLAMA

Akmenėlis į bendrą rūmą

Trakų Vokės dvare, buvusiuose Vilniaus gubernijos bajorų maršalkos grafo Jono Tiškevičius rūmuose, kuriuose įsikūrusi Lietuvos karališkoji bajorų sąjunga (LKBS), susitikau su šios visuomeninės organizacijos Vilniaus krašto bajorų vadu Jonu Ragausku.

„Kokia yra bajorų sąjungos veiklos prasmė? Tam tikra laisvalaikio praleidimo forma ar turite dar ir kitokių jos pateisinimo aiškinimų?“ – klausiu savo pašnekovo.

„Prisidėti prie tautos Atgimimo, patiems suprasti ir kitiems parodyti iš kur esam kilę, susieti savo šeimų, o drauge – ir visos tautos likimą su iškiliais, dramatiškais ir net tragiškais įvykiais, nutikusiais mūsų krašte per pastaruosius du ar tris šimtus metų, – tai kur kas prasmingesnė veikla, nei vien laisvalaikio leidimas“, – į šiek tiek provokuojantį klausimą atsakė Vilniaus krašto bajorų vadas.

REKLAMA

Atgimimas, sako p. Ragauskas, įkvėpė žmones atsigręžti į savo šaknis, į istoriją, į vertybes, kurias okupacijų dešimtmečiai ir įvairūs sunkmečiai buvo gerokai išblėsinę. Dabar metas į gyvenimo apyvartą susigrąžinti tas Lietuvos identiteto formas, kurios per šimtmečius mūsų žemėje paliko neišdildomą pėdsaką. Turtingas dvarų kultūros klodas paliko savo įspaudus architektūros, dailės, muzikos, literatūros, urbanistikos, kraštovaizdžio ir daugelyje kitų gyvenimo sričių.

„Bajorijos ir jos kultūros atgimimas, manau, yra vienas iš nedidelių, bet vis dėlto Atgimimo akmenėlių į bendrą mūsų visų nepriklausomam gyvenimui dar kartą prisikėlusios Lietuvos valstybės rūmą“, – tvirtino pašnekovas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Ne žinių suma

Pagrįstai galite paklausti: kas bendra tarp Kudirkos ilgesio lietuviškai prakalbinti „daktarą, sūdžią, kunigėlį“, Artūro Račo senelio ir Jono Ragausko išvedžiojimų apie bajorų „lietuvišką akmenėlį“ į valstybės mūrą?

Šiuos skirtingus laiko ir istorijos ženklus integruojanti plotmė – istorinė žmogaus sąmonė. Kai atskiro žmogaus, šeimos ar tautos praeities buvojimą dabartyje asmuo pergyvena sąmoningai, tuomet kalbame apie žmogaus istorinę sąmonę. Senomis kultūros tradicijomis garsėjančios tautos – ypač žydai, japonai, taip pat anglai, švedai, prancūzai, ispanai, vokiečiai – pasižymi ypač išreikšta istorine sąmone. 

REKLAMA

Istorinė žmogaus sąmonė nėra istorinių žinių suma. Istorijos žinojimas ar tyrinėjimas nėra siejamas su paties asmens likimu. Galima gerai išmanyti senovės Graikijos ar Romos imperijos istoriją, bet neįmanoma susitapatinti su jų praeitimi ir pergyventi tai kaip savastį. Svetimo krašto praeitis niekada negali tapti mano paties istoriniu būviu: jo laimėjimai ir pasiekimai – nei šildo, nei džiugina, jo kaltės – nei saisto, nei slegia. Kadangi tai niekaip nėra susiję su mano paties gyvenimu ir likimu. Tikroji žmogaus būvio versmė – jo šeimos ir jo tėvų krašto praeitis.

REKLAMA

Savo tautos praeities išgyvenimas kaip savo praeities – tai ir yra istorinė žmogaus sąmonė, pripildanti kasdienybę prasmės, suteikianti jai turinio ir vertės. Istorinė sąmonė leidžia žmogui jaustis ne atskiruoliu, o nariu, ne užbaiga, o tęsiniu, ne lašu, o srove laiko ir istorijos tėkmėje. Filosofas K. Jaspersas yra sakęs: „Mes tampame žmonėmis ne biologiniu paveldėjimu, o visados tik tradicijos turiniu“. Tradicija ir yra kultūrinių žmogaus laimėjimų pastovumo apraiška, kultūros formomis įsikūnijusi tautos patirtis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nutraukęs ryšius su savosios tautos istorija ir tradicija žmogus tampa savotišku klajokliu, dvasiniu nomadu. Pasak rusų filosofo P. Čaadajevo (1794-1856), žmogus be istorinės sąmonės, yra tarsi pavainikis. Stokodamas istorinės sąmonės – įspūdžių, kuriuos yra palikę tautos žmonių sielose praėję šimtmečiai ir subrandinę jos lyriką, epą, legendas, padavimus, įvairiausias idėjas bei planus – toks žmogus buvoja taip, tarsi būtų gimęs be teisėto tėvo, o kartu ir be jam paveldėjimu priklausančio palikimo. Jis nežino kur apsistoti, jam niekas nėra sava, jo laikas slenka į nebūtį ir ištirpsta be pėdsakų, kadangi istorinės sąmonės jis nėra atkeliamas į dabartį ir joje išgelbstimas.

REKLAMA

Gyvoji istorija

„Dvasinių nomadų“, žmonių be kultūros tradicijų ir jų reikšmės asmens, šeimos bei tautos gyvenimui suvokimo, apstu įvairiose gyvenimo srityse. Galbūt tai – viena iš priežasčių, kodėl Lietuvos valstybės rūmų statyba ligi šiol buvo tokia prieštaringa, kupina vilčių ir nusivylimų.

Anksčiau bajorai turėjo lemiamos įtakos valstybėje, tačiau šiuolaikiniame politiniame gyvenime, kaip organizacija, jie nedalyvauja. „Pačioje sąjungoje politinė dominantė neegzistuoja, – sako Jonas Ragauskas. – Ir tai tikriausiai yra mūsų stiprybė.“

REKLAMA

Pasak pašnekovo, jie stengiasi veikti konkrečiai ir pozityviai: ką naudingo galima padaryti saugant kultūros ir istorijos paveldą, rūpinantis heraldika, genealogija. „Esame sukūrę Dvarų kultūros centrą, siekiame atgaivinti šiuo metu galbūt kiek primirštą, bet Lietuvoje senas tradicijas turėjusios dvarų kultūros, kaip sudėtinės mūsų krašto kultūros dalies, dimensiją“, – kalba šios įstaigos vadovas.

Anot jo, Lietuvos vyriausybė Karališkajai bajorų sąjungai grafo J. Tiškevičiaus rūmus Trakų Vokėje panaudos teise suteikė 99-eriems metams. Norvegijos Karalystė skyrė 2 mln. Lt rūmų atnaujinimo programai pradėti. „Atnaujintuose rūmuose atsiras erdvės heraldikos ir genealogijos institutams sukurti, tai esame įsipareigoję paramos teikėjams. Šios įstaigos atvers kelią sistemingai ir nuosekliai tyrinėti Lietuvos šeimų praeitį, padės ugdyti ir brandinti tautos istorinę sąmonę“, – įsitikinęs pašnekovas.

REKLAMA
REKLAMA

LKBS priima turistų grupes, moksleivių ekskursijas, pavienius lankytojus. Jie atvyksta čia, p. Ragausko žodžiais, „pasiklausyti gyvosios istorijos pamokų“. Išgirdę intriguojančius pasakojimus iš Lietuvos istorijos, susipažinę su istorinės heraldikos pavyzdžiais, pamatę pagamintas vėliavas, atkurtus šeimų herbus, išvydę į gilią praeitį nusidriekiančius genealoginius medžius žmonės labiau susidomi tiek savo pačių šeimos, tiek Lietuvos praeitimi.

„Tokių įtaigių dalykų istorijos pamokose labai trūksta. Tai žavi ir įkvepia, žadina pasididžiavimo savo šalies praeitimi jausmus“, – perduoda Trakų Vokės dvaro lankytojų įspūdžius Jonas Ragauskas.

Gerai, kad Lietuvos bajorai duoda istorinės sąmonės susigražinimo pavyzdį. Tam kvietė ir filosofas Maceina, raginęs pasilikti rezistentais prieš visa, „kas slegia ir žlugdo žmogaus asmenybę, vis tiek ar tai būtų politinė sistema, ar papročiai, ar krašto nuotaika, ar galop nusivylimas bei nusiminimas. <...> Visuomenės suburžuazėjimas, sulepšėjimas, sumaterialėjimas yra ne menkesnis mūsų tautos priešas, negu bolševikai.“

Kilnių darbų jėga

Ir vis dėlto – ar bajorų rūpestis istorine visuomenės sąmone nėra uždaro klubo privilegija, noras „pažvanginti“ nieko nebereiškiančiomis istorinėmis regalijomis ir slapčia pasipuikuoti prieš tuos, kurie jų neturi ar negali nusipirkti?

REKLAMA

Kęstučio Ignatavičiaus, Lietuvos karališkosios bajorų sąjungos vado, atsakymas, liudijantis kilnų ir platų požiūrį į Lietuvos istoriją, mane įtikino intencijų nesavanaudiškumu: „Bajoras yra kiekvienas, kuris prisimena savo praeitį“.

O Lietuvos patriarchas dr. Jonas Basanavičius, kurio „chlopiškos“ kilmės iš pradžių gėdijosi ir pats Vincas Kudirka, pirmajame 1883 m. išleisto ir paties redaguoto laikraščio „Auszra“ numeryje rašė:

„Lietuwa pamaželiu nyksta, nes nyksta jos kalba! Suskaityti wisas priežastis, kuriū del Lietuwa susimažino ir taip baisei sunaikinta tapo, butu dabar per ilgai. Cze mes tik tiek pamineti turime, jog rasi didžiausia priežastis to wiso pikto yra ta, kad apie Lietuwiu apszwietimą per lietuwiszką kalbą, tie, kuriems priguletu tai daryti, rupintis nesirupina. Szendien wisi mokinti wyrai, kurie musu gywenimą ir jo sunkumą pažinsta, wienu balsu sako, jog tie musu kaimynai, po kuriu waldzia musu gimine yra, warą ant to, idant mes ne szendien, tai už metu kitu, pawirstumem ar in Wokieczius, ar wel in Slowenus (Lenkus ir Gudus). <...>

Laimingesnio del Lietuwos laiko ateinant belūkuriuodami, turim mes patys rupintis apie sawo dabarnykszczius reikalus: ką mokslinyczios nedaro, tai mes patys atlikti turime. Kuniszko maisto nestokuodami, pirmucziausei turime rupintis apie dwasziszką szwiesą. <...>

REKLAMA

Kaip kiekwienas Žmogus atsimindimas wisą sawo giwenimo begį, atsižiuredamas atgalios mato ir numano, kas jis ira buwęs ir kuomi tapęs, supranta, kokiu sawo impatibiu delei jis tapęs toks, o ne kitoks; taip ir wisa musu gimine (tauta) turetu atminti ir pažinti praejusi laiką, kuri ira giwenus ant szios Lietuwos žemes, ir wisus laimingus ir nelaimingus atsitikimus, kurie sziokiu ar tokiu budu padare musu gimine tokią, kokią szendie regime ir pawede ję tiems wargams, kuriuose mes giwename. <...>

Jei kožnas geras ir patogus sunus guodoja sawo tewus ir tewu tewus, tai ir mes, Lietuwei szios gadines, turime sekti pawizdi geru sunu senowes Lietuwos; todelei pirmiu pirmiausei turime pažinti juju senowiszka giwenimą, budą, dabą ir tikibę, juju darbus ir rupesczius; nes ju giwenimą pažinę, pažinsime geriaus juos, o juos pažinę ir patis pasižinsime.“

Abu – ir Kudirka, ir Basanvičius – savo gyvenimais patvirtino, kad dorybė, ne kilmė suteikia žmogui vertės. Ir tik kilnūs darbai byloja apie sielos kilnumą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų