Esu įsitikinęs, kad istoriką profesorių Edvardą Gudavičių žino didžioji Lietuvos gyventojų dalis. Jis ne tik progresyvus mokslininkas, Lietuvos praeities tyrinėjimams taikantis naujus pasaulinius istorijos rašymo pasiekimus. Jis (kartu su savo ištikimu mokiniu profesoriumi Alfredu Bumblausku) jau daugelį metų mūsų visuomenėje laikomas pagrindiniu Lietuvos istorijos ekspertu ir reprezentantu, tai yra, viešuoju intelektualu. Jų abiejų žodžiai yra vertinami ne tik istoriniame, bet ir ideologiniame visuomenės ir valstybės diskurse. Dėl to ir svarbi ši dr. Aurimo Švedo parengta knyga – ji leidžia ne tik iš arčiau pažvelgti į istoriko darbo virtuvę, bet ir nustatyti gaires, kurios prof. Gudavičiaus diskursą, manyčiau, paverčia „lemtingu“ valstybinės ir istorinės ideologijos formuotoju.
Turbūt ne tik man, o ir kitiems skaitytojams įdomiausias pirmasis knygos skyrius, kuriame jaunasis daktaras profesoriui leidžia „išsišnekėti“, kristalizuoti esminius jo požiūrio į pasaulį ir istoriją aspektus. Mokslinėje kalboje tai vadinama istoriosofija. Būtent šioje dalyje atsiskleidžia ne tik Gudavičiaus asmeninis, bet ištisų lemtingus istorijos lūžius išgyvenusių lietuvių kartų mentalitetas. Galima pasakyti ir kitaip: viešasis intelektualas (Gudavičius) formuoja istorijos nuomonę, o valstybės ideologija, jos hėgeliška dvasia formuoja paties intelektualo vaizduotę.
Gudavičiaus mąstymas orientuotas į tai, ką jis nusako kaip „vertybes“. Tos vertybės – geras darbas, gebėjimas užsidirbti, gero darbo sąlygojamas geras gyvenimas ir visuomeniniai santykiai, kurie leidžia formuotis hierarchijoms, klasėms, valstybėms, kapitalizmui. Istorijos varikliu profesorius laiko individualų gamintoją ir privačią nuosavybę, kuriam didžiausia vertybė yra darbas ir valstybės teikiamas saugumas. Laikydamas save marksistu, Gudavičius atmeta klasių kovą ir klasinio išnaudojimo sampratą, o revoliucijos paradigmą keičia socialdemokratine Eduardo Bernšteino koncepcija, kurią kritikavo ne tik bolševikai, bet ir radikalūs kairieji filosofai, tokie kaip Karlas Korschas ar Guy Debordas.
Vadovaujantis tokiu marksizmu, deja, aukojama ne tik klasinis išnaudojamas, bet ir daugiau sampratų. Kalbu apie senuosius, Apšvietoje puoselėtus liberalius ir radikalius žmogaus laisvės idealus, atsispindinčius tiek liberalų Rousseau ir von Humboldto, tiek ir ankstyvuosiuose jaunojo Marxo rankraščiuose. Čia kapitalizmas dar vertinamas ne tik kaip neišvengiama istorinė formacija, bet ir kaip nužmoginanti santvarka, per darbą paverčianti žmogų sistemos sraigteliu. Nuvertinus šį labai svarbų marksizmo aspektą ir atsisakant išnaudojimo bei kovos koncepcijų, neišvengiamai atsisakoma materialistinės istorijos sampratos – marksistinės „vertybės“ tada niekuo nebesiskiria nuo kapitalistinių. Nugali ne kritinis – materialistinis, o vertybinis – idealistinis istorijos ir dabarties vertinimas, parankus visoms valstybės prievarta bei kapitalo nežmoniškumu pagrįstoms ideologijoms – tiek valstybiniam kapitalizmui, tiek laisvosios rinkos neoliberalizmui.
Jei daugelyje Vakarų šalių marksistinis „vertybių“ diskursas po antrojo pasaulinio karo pasitraukė į istorijos užkaborius, užleisdamas vietą Frankfurto mokyklai, prancūzų poststruktūralizmui, autonominiam Italijos marksizmui, tai, pavyzdžiui, Lietuvoje į žmonių sąmonę augte įaugo darbo, gero vartotojiško gyvenimo, privačios nuosavybės ir stiprios valstybės kultas.
Prancūzų psichoanalizės meistrai Gilles Deleuze ir Felixas Guattari tai pavadintų kolektyvine paranoja, o garsūs antikapitalizmo teoretikai Michaelis Hardtas ir Antonio Negri pridurtų, kad reikia peržengti istorinio materializmo ir kai kurias marksistinės teorijos tendencijas, kai „galios ir socialinės reprodukcijos problema aptariama antstato lygmenyje, atskirtame nuo realaus, bazinio produkcijos lygmens“.
Gudavičiaus teorijoje vis dar viešpatauja idealistinės vertybės, dėl to jo marksistinė samprata ne tik neprieštarauja, bet ir pasitarnauja ideologinei doktrinai, gimusiai iš Marxo „Kapitalo“, valstybinę prievartą suliejusiai su kapitalo logika ir iki šiol įkvepiančiai globalųjį kapitalizmą.
Taigi valstybės ir kapitalizmo šalininkai gali ramiai miegoti, o tylūs „kurmiai“, rengiantys naujus sukilimus ir revoliucijas moksle, turėtų rimtai pagalvoti apie alternatyvias materialistines istorijos koncepcijas. Nyčiškai perkainojus vertybes, į valstybę galima būtų pažvelgti ne kaip į vertybę, bet kaip į prievartos monopolį sociume, į kapitalistinę gamybą – kaip į kontrolės mechanizmą, besiskverbiantį į žmogaus vidų, o į darbą – kaip į priešpriešą gyvenimui, laisvei ir kūrybai. Galbūt tada bus suvokta, jog visos istorijos ir dabarties varomoji jėga nėra darbas, valstybė ir panašios vertybės, o žmonių protestas prieš prievartą ir suvaržymus, permanentinė jų kova už asmeninę ir kolektyvinę laisvę. Šie rimti uždaviniai lieka ateities istorikų kartoms, kurioms, tikiuosi, gilesnės istorijos studijos atvers dar platesnius mąstymo ir veiklos horizontus.
Knygoje rasite daug įdomaus, joje piešiamas ne vieno žmogaus portretas, bet plati didžiosios praeito šimtmečio dalies panorama. Galima pagirti ir talentingą klausinėtoją, parinkusį įdomius klausimus. Na, o bendrą „žmogaus- panoramos“ vaizdą galite susidaryti kad ir iš trumpos citatos:
Man teko pakeisti tris aplinkas, kai iš vienos mokyklos pereidavau mokytis į kitą. Jeigu priskaičiuotume aukštąją mokyklą, būtų galima fiksuoti keturis kaitos momentus. Pirmoji aplinka – uždara katalikiška mokykla. Ji ir suformavo mano pasaulėžiūrą. Po to prasidėjo okupacija ir karas. Galbūt čia turėčiau prisipažinti, kad išaugau ir gyvenau kaip prisitaikėlis, todėl jokiais gerais darbais pasigirti negaliu. [...] Be kita ko, mano tėvelis kategoriškai uždraudė: „Niekur nelįsk!“ Aš paklausiau šio patarimo. Kitas patarimas buvo toks: „Žiūrėk, kad niekam nepadarytum blogo!“
Beje, naują, šioje knygoje užsimezgusią paradigmą – sakytinę istoriją – ateityje bus galima panaudoti tyrinėjant įvairių gyventojų sluoksnių istorinę atmintį. Ypač efektyviai šį metodą neseniai išnaudojo tyrinėtoja iš JAV Marina Sitrin, nagrinėdama paskutinio XX a. dešimtmečio socialinius judėjimus Argentinoje. Tokie tyrinėjimai leis „atšviežinti“ tyrinėjimus ne tik nurodant į subjektyvesnes patirtis, bet ir radikalizuojant, demokratizuojant socialinės istorijos diskursus.
