Prieš beveik 20 metų populiariausią lietuvišką dainą „Tau“ sukūręs tuometinis grupės „Rondo“ narys Laimontas Dinius neišsižada svajonės su draugais vėl užlipti ant scenos. Net jei tai nepatiktų Seimo etikos sargams, prižiūrintiems vos prieš kelis mėnesius į didžiąją politiką pasukusius pramogų pasaulio atstovus.
Parlamentinės Tautos prisikėlimo frakcijos seniūnas L. Dinius pasikalbėti pasiūlo ne kur kitur, o Seimo restorane, nors būtent jo partijos lyderio, Seimo pirmininko Arūno Valinsko iniciatyva čia žurnalistams uždrausta naudoti įrašymo ir fotografavimo techniką. Tai priminus, juokais baisisi: „O, velnias“. Ir toliau laužo draudimus, rašo „Lietuvos žinios“.
Seime L. Dinius, kaip ir jo kolegos iš Tautos prisikėlimo partijos (TPP) - vos keli mėnesiai. Tačiau frakcijos seniūnu išrinktas praeityje garsus muzikantas, kurį daugelis iki šiol geriau žino kaip Lainių, Šiaulių pramogų centro „Max'as“ įkūrėją ir šeimininką, vienintelis iš „prisikėliečių“ turi politinio darbo patirties. Beje, jis ir neslepia skeptiško požiūrio į Lietuvos „didžiąją politiką“.
Naujokai be ydų
- Kaip jaučiatės Seime, kur iki šiol į jūsų frakciją žvelgiama kaip į egzotišką darinį?
- Mus vertina kaip naujokus, iš kurių nežinia ko laukti. Bet tai yra ne visai teisinga. Mes dar neturime senųjų politikų patirties, pagal kurią kartais galima ir reikia viena pasakyti, o kitaip veikti.
Esame atviresni ir lengviau prognozuojami, savo veiksmus aiškiai įvardijame. Nesielgiame, kaip dažnai būna, kai prieš plenarinį posėdį vienaip pakalbama, o balsuojama priešingai. Dar neturime tokių ydų.
- Jūsų partijos programoje tarp pagrindinių įsipareigojimų įrašytas siūlymas Seimo nario algą sumažinti iki vidutinės pensijos. Vis dėlto pirmieji tokią iniciatyvą pareiškė koalicijos partneriai konservatoriai?
- Gal šiurkštokai, bet pasakysiu - tai buvo vienas pirmųjų mūsų koalicijos nesusikalbėjimų. Žinoma, konservatoriai didesni, žinoma, jie labiau patyrę, bet buvome susitarę, kad tokius klausimus pateiksime sinchroniškai - aptarsime, rasime sprendimo būdą ir jį realizuosime.
Atrodo, viskas buvo sutarta, bet iš tiesų, deja, pasirodė kitaip. Staiga, nežinant partneriams, atsirado iniciatyva, pagarsinta Seimo salėje. Dalis koalicijos partnerių tam buvo visiškai nepasirengę, sprendimas pasiūlytas visiškai ne toks, kaip buvo aptarta, dar ir prieštaraujantis Konstitucijos normoms. Taip atsidūrėme tokioje padėtyje, kokioje atsidūrėme.
Konservatoriams nepritarėme, nes kilo natūrali abejonė, ar tai nėra būdas pasilikti atlyginimą, viešojoje erdvėje apkaltinant partnerius, kokie jie neva blogi. Žiniasklaidoje jau pasklido žinia: mes siūlėme, bet jie nesutiko. Yra atvirkščiai! Tai - didžioji politika. Bet dabar mes klaidas ištaisysime - ir savo, ir konservatorių.
Mūru už savus
- Kalbate apie artėjimą prie paprastų žmonių, bet ar kojos nekiša jūsų pačių partijos nariai - prisiminkime vilniečio Lino Karaliaus ir Trakuose namą turinčios Astos Baukutės siekį įsikurti Seimo viešbutyje?
- Visi esame pakankamai skirtingi. Visi darome klaidų - aš nuo jų taip pat neapsaugotas. L. Karalius Vilniuje nuomoja butą. Tarkime, gavęs teisę apsigyventi Seimo viešbutyje (o dabartinėje kadencijoje kambarių netrūksta), idėjų vedamas jis to atsisako ir lieka nuomojamame butuke. Kas tada vyksta? Seimo butas arba stovi tuščias, arba į jį įsikelia koks nors tarnautojas, niekam nežinomas, nekliūvantis žmogus, nors gal Vilniuje turintis ir kelis butus.
A. Baukutės atveju mane stebina neigiama nuostata dėl to, kad ji yra motina, turi ne vieną vaiką, o jiems reikia skirti dėmesio. Patikėkite - nėra labai paprasta kasdien važiuoti 25 kilometrus į Trakus ir iš jų.
Nesakau, kad mano kolegų poelgis labai teisintinas ar labai geras, bet tikrai nėra nieko tragiško.
- Regis, kitiems keldami griežtus reikalavimus, to paties netaikote savo partijos žmonėms.
- Prisipažįstu: už saviškius, kaip frakcijos seniūnas, tikrai esu pasirengęs stovėti mūru. Bet jeigu jie iš tikrųjų prasikals, lygiai taip pat bus negailestingai nuskalpuoti.
Rinkimų spjūviai
- Skiriant premjeru Andrių Kubilių, frakcijos vardu negailėjote jam gražių žodžių. Bet per rinkimų kampaniją jums priklausančiame pramogų centre Šiauliuose TPP vadovas A. Valinskas, kalbėdamas apie konservatorių lyderį, spėjusį pasireklamuoti iki vaizdo klipų draudimo televizijoje, rėžė: „Už tai galėčiau spjauti į veidą, nes tai yra šlykštu“. Kokiu principu žadate ateityje bendrauti su koalicijos partneriais?
- Rimtas klausimas... Jei atvirai, neprisimenu, kad jis taip būtų sakęs, bet negaliu ir neigti. Atsakysiu gal Česlovo Juršėno stiliumi: rinkimų kampanijos metu visi, deja, spjaudosi kaip kas moka. Ačiū Dievui, dauguma bent jau po rinkimų spjaudytis nustoja. To visiems ir linkėčiau.
Kalbant apie A. Kubilių, man labiau įstrigo kitas A. Valinsko pastebėjimas: „Juokingiausias man A. Kubilius pasirodė tada, kai traukti partijų priešrinkiminių numerių atėjo aktorė A. Baukutė, persirengusi savo personažu. A. Kubilius, rimtu veidu, paklausė: „Iš ko juokiamės? Iš savęs juokiamės?“ A. Valinskas sakė, kad nieko juokingesnio nėra girdėjęs.
- Rinkimai baigėsi, bet valdančiosios koalicijos partnerių įtarumas vienas kito atžvilgiu pastebimas iki šiol.
- Kaip šiek tiek daugiau už savo kolegas politikoje patyręs, sakau drąsiai: tai natūralu, kol žmonės kiek geriau pažins vienas kitą. Kaip sakoma, kiekvienoje šeimoje yra savų keistuolių. Konservatorių „šeima“ kur kas didesnė, keistuolių ten daugiau. Tai konservatorių vadovai labai gerai žino, ir, kas labai gerai, nebijo šito garsiai pasakyti. Juk vertinant tam tikrus veiksmus reikia žinoti, kas yra kas.
Mes skiriamės nuo partnerių - tai gali pasakyti ir kolegos - savo drausme. Iš nepatirties baisu ką nors padaryti neteisingai. Tai didelis pliusas. Susitarimų (reikia pastuksenti į stalą) visi mūsų frakcijos nariai laikosi, ką, deja, ne visada galima pasakyti apie kitus.
Aiškių nurodymų!
- Kalbate apie frakcijos drausmę, tačiau partijos lyderiui pasiūlius pasirinkti kitą kandidatą vietoj aplinkos ministru siūlyto Arūno Burkšo, frakcijoje vos du žmonės palaikė A. Valinską, kiti toliau siūlė tą patį kandidatą.
- Manau, taip įvyko dėl tiesmuko drausmės laikymosi ar noro išgirsti labai aiškius nurodymus. Gal labai naivu, bet ar tai būtų prezidentūra, ar prezidentas kaip valstybės vadovas, ar partneriai, manau, jie turėtų turėti ryžto pasakyti „taip“ arba „ne“ labai aiškiai ir suprantamai naujokams.
- O gal balsavimas dėl A. Burkšo tiesiog parodė didžiulį frakcijos norą įtikti partijos lyderiui?
- Ne. Žinoma, mums partijos lyderio autoritetas neginčytinas. Tai matyti, ir jei pradėčiau neigti, atrodytų keistai. Tačiau yra tam tikrų momentų, kaip ir šiuo atveju, kai A. Valinskas pasakė: „Klausykite, aš nebenoriu dalyvauti. Kaip jūs nuspręsite, taip ir bus“. Tai natūralus vadybos principas, kurį kartais panaudoja žmogus, priimantis sprendimus, jeigu pats jais abejoja arba atsiduria vadinamojoje pato situacijoje. Nieko bloga nematau.
Kai užaštrinome šį klausimą, gavome labai aiškius atsakymus į miglotus kaltinimus. Labai akivaizdžiai pasimatė kai kurių žmonių interesai. Sužinojome, kodėl kai kas nešioja tam tikrus popierius, paskalas. Žinote, tie dalykai, ypač politikoje, be tam tikrų interesų nevyksta, deja.
Analitikas iš prigimties
- Ar nesibaiminate, kad po kurio laiko, tarkime, prezidento rinkimų, jūsų partijos valdančiojoje koalicijoje nebeliks?
- Tai analitinė tema, o aš, nors gal nuskambės keistai, iš tiesų mėgstu numatyti penkis-šešis ėjimus į priekį. Gal tai įgimta?
Kalbant rimtai, negalima pasakyti, kad to niekada nebus ar, atvirkščiai, bus, tuo labiau, jei kalbame apie aukštąją politiką. Prielaidų šiandien tam tikrai nematau. Tai paskatinti galėtų tik labai rimtos priežastys arba labai rimti susikirtimai. Visais atvejais, be abejonės, koalicija galėtų egzistuoti ir be mūsų, kaip ir be kitų partnerių. Bet gali susidaryti ir kitokios koalicijos. Prielaidų galime išdėlioti visą paletę, tad gal geriau tai atidėkime, nes ilgai užtruks.
- Ar viena iš prielaidų pasikeitimams koalicijoje negalėtų būti jūsų partijos pirmininko apsisprendimas dalyvauti prezidento rinkimuose?
- Man tai sukelia ironišką šypseną, nes, pažinodamas A. Valinską, šimtu procentų negaliu pasakyti, kad jis dalyvaus rinkimuose. Vis dėlto, neatmeskime šito - gali būti, kad jis kandidatuos. Jeigu tai kam sukels nesveikų emocijų ar alergišką pavydą, gali atsirasti ir trinčių. Šiandien tam nematau jokių prielaidų. Vadovybių lygmeniu su liberalais, konservatoriais labai nesunkiai randame bendrą kalbą. Mane, kaip šiokį tokį politikos (ne Seimo) senbuvį, tai netgi stebina.
Tylos zona
- TPP kūrimas buvo apipintas legendomis - pirmiausia dėl konkrečios informacijos stokos. Ar galite atskleisti, kaip partija buvo steigiama? Kaip jūs tapote jos nariu?
- Pirmąjį klausimą gal praleiskime. Tai tokia tema... Kai kurių dalykų aš tiesiog nežinau.
Aš TPP nariu tapau labai paprastai. Arūnas (A. Valinskas - red.) paskambino. Tuo metu buvau jau bene dvejus metus sustabdęs aktyvią veiklą politikoje. Buvo nusivylimo periodas - ne pyktis, ne konfrontacija su Artūru Zuoku (2006-aisiais L. Dinius sustabdė narystę A.Zuoko vadovaujamoje LiCS - red.), nes kai kurios jo savybės man imponuoja.
Kalbant apie mūsų partijos spontanišką atsiradimą, tai buvo tam tikros emocinės bangos suponuotas, kaip populiaru sakyti, pliūpsnis. Buvo priimtas sprendimas, kad negalima visada tik visus keikti ir kritikuoti, nepabandžius padaryti patiems. Arūnas paskambino man, paskambino kitiems pažįstamiems ir nelabai pažįstamiems žmonėms, išklausė patarimų, ir pajudėjome į priekį.
- Šių metų birželio pradžioje tapote Šiaulių mero liberalcentristo Genadijaus Mikšio padėjėju. Tuo pat metu prabilote, kad vėl ruošiatės aktyviai dalyvauti LiCS veikloje. O po mėnesio tapote TPP nariu?
- Grįžau į mero politinio patarėjo poziciją savo labai gero pažįstamo pakviestas. Tuo metu deklaravau lojalumą buvusiai partijai. Tai natūralu: negali būti patarėjas, atstovaudamas kieno nors kito interesams. Tas sprendimas buvo interpretuojamas kaip mano grįžimas į LiCS. Neneigiu - minčių tokių buvo. Bet per labai trumpą laiką atsirado nauja banga.
Visiškai atvirai apie tai pasakiau tiek A. Zuokui, tiek G. Mikšiui. Mero paklausiau - jeigu jis mano, kad tai yra esminė kliūtis man toliau dirbti, pagalvosiu: ar eiti su A. Valinsku į rinkimus, ar likti patarėju. Labai greitai gavau atsakymą, kad tai yra ne problema.
Į mokslo aukštumas
- Esate Seimo narys, negalintis pasigirti aukštojo mokslo diplomu?
- Prisipažinsiu: kalbos apie išsilavinimą man yra rimtas kaltinimas. Ar galiu pasigirti? Gal tai bloga būdo savybė, bet pamatęs, kad studijos tampa beprasmės, jas dažniausiai pristabdau. Kartais tai lemia aplinkybės.
Esu pabaigęs keletą svarbių kursų tiek Vokietijoje, tiek JAV. Po jų kai kurios mūsų studijų programos man atrodo šiek tiek keistos (bandau diplomatiškai kalbėti).
Visada sakiau ir sakysiu, ne todėl, kad norėčiau pasigirti, kad daug svarbesni yra ne formalieji, bet realūs gebėjimai. Kai kurie žinomi tiek politikos, tiek kitų sričių veikėjai, turintys „medinius“ septyniasdešimtųjų metų diplomus, prisistatantys įvairiais moksliniais laipsniais, po pirmojo normalaus testo atsistotų į savo vietą. Sakau šiurkštokai, bet iš tikrųjų taip yra.
Kalbant formaliai, pripažįstu, kad diplomo neturėjimas yra mano minusas. Dabar Šiaulių universitete studijuoju ekonomiką, šias studijas baigsiu. Pabaigsiu ir visus kitus mokslus. Viskas bus gerai.
- Pabaigsite ir Maskvos Michailo Lomonosovo universitetą, į kurį buvote įstojęs?
- Ne. Į Maskvą tikrai nevažiuosiu.
- Kodėl stojote į Rusijos aukštąją mokyklą?
- Ai, pasakysiu nemeluodamas. Tuo laikotarpiu, kaip ir daugeliui jaunuolių, vienas svarbiausių dalykų buvo išvengti tarnybos sovietų armijoje. Buvau trumpam įstojęs į Konservatoriją, bet ten visus pradėjo gaudyti. Pabėgau, atsidūriau ten, kur buvo Karinė katedra. Dėl tam tikrų giminystės ryšių, kaip paaiškėjo vėliau, studijuoti buvo sudėtinga. O prasidėjus Sąjūdžiui reikėjo apsispręsti, ar likti Maskvoje, ar grįžti. Nedvejodamas grįžau - čia radau terpę, kurioje turėjau ką veikti.
Verslo pradžiamokslis
- Netrukus vėl pakėlėte sparnus: 1992-aisiais metus su šeima gyvenote Vokietijoje?
- Ten gyvena daug mano giminių. Su šeima gavau vizą, regis, Nr.7, kai tik Vokietija „Draugystės“ viešbutyje Vilniuje atidarė savo ambasadą.
Išvažiavome, nes, pirmiausia, reikėjo atokvėpio po be galo sunkaus laikotarpio - tiek finansinio, tiek kitokio. Be to, giminės kvietė - kai kuriuos iš jų iki tol buvau matęs tik nuotraukose. Suveikė sentimentai ir išvažiavome. Patekome tarp labai šiltų žmonių. Gavau labai gerų pamokų: greitai išmokau anglų kalbą, gavau galimybę lankyti kursus, kurie man buvo be galo įdomūs. Giminės padėjo pasirengti etapui, kurį mes vadiname laisvąja rinka. Iš ten grįžau su rekomendacijomis ir ryšiais, per kuriuos Šiauliuose atidarėme pirmąjį vakarietišką klubą. Tai buvo labai šviesus mano gyvenimo laikotarpis.
- Klubą kūrėte su Vokietijos bendrove „Inter Active Consult“. Ar bendradarbiaujate ir dabar?
- Mano šeima liko vienintelė klubo savininkė. Pagal mūsų įstatymus oficialiai turiu sakyti, kad nesu savininkas, bet, žinoma, giminės ir artimieji turi įtakos, ir aš tai viešai deklaruoju.
- Šiauliuose kalbama, kad į Seimą ėjote, bėgdamas nuo jūsų verslą užklupusių problemų.
- Žinau, žinau. Kai kyla noras užimti kieno nors vietą, pasireiškia lietuviškiausias bruožas: siekis pašalinti konkurentus. Štai ir viskas.
Grynių gryniausia teisybė, kad dabartinis ekonominis laikotarpis nėra rojus, ir „Max'as“ tikrai neklesti. Meluočiau, kad neturime vienokių ar kitokių smulkių bėdų, bet norėčiau pasakyti kaip Markas Tvenas: „Žinia apie mano mirtį yra šiek tiek per ankstyva“.
Lainius dar dainuos
- Nepriklausomybės priešaušryje buvote tikra žvaigždė. Ar dar palaikote ryšius su grupės „Rondo“, kurioje muzikavote, nariais?
- Žinoma! Rupūs miltai, galės Algimantas Salamakinas (Seimo Etikos ir procedūrų komiteto pirmininkas - red.) mane svarstyti, bet jeigu bus grupės jubiliejinis koncertas, ir jeigu draugai mane pakvies, mielai su jais užlipsiu ant scenos. Ir A. Salamakiną pakviesiu.
- Buvote grupės narys nuo pat jos įkūrimo?
- Ne, kai atėjau „Rondo“ buvo jau seniai susiformavusi grupė. Tikroji tų laikų „Rondo“ siela buvo broliai Tautkai.
Pasitraukiau 1991-aisiais. Tai lėmė krizės laikotarpis, šalyje kilęs po Sausio įvykių, ekonominės ir kūrybinės problemos. Ketveri ar penkeri muzikavimo metai buvo labai alinantys. Pajutau, kad reikia pauzės. Be to, kaip minėjau, sulaukiau kvietimo į Vokietiją. Bet su „Rondo“ išsiskyrėme labai geranoriškai, likome puikūs bičiuliai. Iki šiol laikau save tos grupės dalimi.
- Jūsų sukurta daina „Tau“ ilgą laiką buvo tarp populiariausių. Ar kuriate iki šiol?
- Jeigu pasakysiu „ne“ - pameluosiu. Jei pasakysiu, kad kuriu labai aktyviai, irgi bus netiesa. Mano paskutinysis ryškesnis prisilietimas prie muzikinio projekto buvo Šiaulių himno prodiusavimas. Labai gerai pasijutau, ir projektas pavyko. Kiti projektai - keli „Hiperbolės“ dainų remiksai, mano naujausia daina, įrašyta su kita dainininke - patvirtino, kad parako dar turiu. Dar bus tų dainų.
- Ir vis dėlto: Šiauliuose, kur iki šiol gyvenote, jus pastaruoju metu geriau pažįsta kaip dainininką ar kaip politiką?
- Šiandien, manau, kaip politiką. Nors tuo visiškai nesididžiuoju ir nesidžiaugiu.
Šiaulių meras, LiCS narys Genadijus Mikšys:
Galiu pasakyti, kad L. Dinius - tikras politikas. Jis tam turi talentą.
Tai, kad šį pavasarį, atėjęs dirbti mano padėjėju, jis įstojo į Tautos prisikėlimo partiją, nenustebino, nes tai žinojome iš anksto ir problemos nematėme. Mano nuomone, jis pasielgė išmintingai. Dabar Šiauliai turi Seimo narį, dirbantį valdančiojoje daugumoje.
Biografija
Gimė 1962 m. sausio 3 d. Šiauliuose.
1981 m. baigė Šiaulių 14-ąją (dabar - Lieporių) vidurinę mokyklą, vėliau - K. Didžiulio politechnikumą.
Įstojo į Konservatoriją, vėliau - į Maskvos M. Lomonosovo universitetą. Nebaigė.
1993 m. mokėsi rinkodaros kursuose Vokietijoje ir JAV.
Šiaulių universitete neakivaizdžiai studijuoja ekonomiką.
1986-1992 m. - grupės RONDO narys, kompozitorius, tekstų autorius ir atlikėjas. Agentūros „Factum“ duomenimis, daina „Tau“ ilgiausiai buvo populiariausia lietuviška daina.
Pirmojo atitinkančio europinius standartus pramogų ir laisvalaikio centro „MAX'as“ įkūrėjas ir įmonės vadovas.
Nuo 1999-2007 m. - Šiaulių miesto tarybos narys. 2002-2003 m. - Šiaulių vicemeras.
1997-2003 m. - Lietuvos liberalų sąjungos, 2003-2006 m. - Liberalų ir centro sąjungos, nuo 2008 m. liepos mėn. - Tautos prisikėlimo partijos narys.
Jurga Tvaskienė
