Gruodžio 8 d. klube „Tarantino“ pasirodys alternatyviojo roko grupė iš Suomijos „Lapko“, kurios lyderis ir gitaristas Ville Malja sutiko atsakyti į keletą „Balsas.lt“ klausimų.
Kokia buvo jūsų kolektyvo pradžia?
Pradėjome groti prieš beveik penkiolika metų. Turėjome standartinį pasirinkimą – sportas arba muzika. Pirmus dešimt metų grojimas buvo tarsi hobis. Po to darbas tik vasaros metu, kuris vėliau peraugo į veiklą ištisus metus.
Dabar gyvename vien tik iš muzikos, kadangi regresavome iki tokio lygio, jog nebesugebame daryti nieko kito.
Esate kilę iš nedidelio miesto Harjavalta Suomijos vakaruose. Dabar gyvenate Helsinkyje. Kaip galėtumėte palyginti šiuos du miestus?
Harjavaltoje neturime metro, tramvajų ir panašių dalykų, kas padeda žmonėms susitikti vieniems su kitais. Tai lyg skirtumas tarp Niujorko ir Los Andželo – iš vienos pusės, labai didelis ir kartu jokio.
Mūsų grupei gyvenimas nedideliame miestelyje buvo pliusas, kadangi neturėjome galimybės keisti kolektyvo sudėties, kaip gal norėjosi. Tiesiog mus supo tik keletas žmonių, kurie mokėjo groti kažkokiais instrumentais. Tokiu būdu „Lapko“ branduolys susiformavo labai tvirtas ir stabilus.
Grupės archyvo nuotr.
Grupės muzikantai - draugai nuo pat vaikystės, kurie sykiu groja jau daugelį metų. Ar tai irgi pranašumas?
Kai atsiranda didesnė problema - ją lengviau spręsti. O kadangi taip gerai vienas kitą pažįstam, todėl nereikia tų problemų laikyti viduje. Kas yra labai gerai. Tiesiog tokiems bičiuliams gali tiesiai šviesiai viską pasakyti.
Kokios šiuo metu grupės, rašytojai ar filmai labiausiai veikia jūsų kūrybą?
Man asmeniškai - Seano Penno režisūrinis debiutas filme „Atgal į gamtą“. Tai išties puikus darbas.
Jei kalbėtume apie muziką, tai šiuo metu kaip fonas mano virtuvėje skamba Mileso Daviso kūriniai. Tai taip suaugėliška (juokiasi).
Suomijoje yra labai daug roko krypties grupių. Ar jaučiate didelę konkurenciją?
Konkurencija - tik į gera. Suomijos muzikos scena iš tiesų nėra tokia jau didelė, kaip gali pasirodyti iš šalies. Esame pripratę gerti tuose pačiuose baruose, groti tuose pačiuose klubuose ir vieni kitus gerai pažįstame.
„Lapko“ muzika labai melancholiška. Kaltas atšiaurus Suomijos oras ar jūsų asmenybės?
Mes labiausiai melancholiška grupė visame pasaulyje. Tai lyg žmogus kairiarankis. Tiesiog taip yra, ir viskas. Galbūt kaltas mūsų temperamentas. Manau, kad sentimentalumas žmogų daro gyvą.
Kodėl visuose videoklipuose matosi tik trys „Lapko“ muzikantai. Galėtų būti kadre koks nors einantis žmogus ar šokančių merginų palaikymo komanda?
Tiesiog nėra tokių gerai atrodančių šokėjų, kurios mus nustumtų į antrą vaizdo planą. Tiesą pasakius, net nežinau, kodėl mes darome tokius videoklipus. Tiesiog tai neplanuotas dalykas. Siūlau tau palaukti mūsų naujų darbų. Gal ten bus ir kur nors einantis žmogus.
Kai kuriuose jūsų kūriniuose skamba klavišinių partijos. Ar neketinate grupę papildyti dar vienu muzikantu?
Niekada nesakyk niekada. Bus matyti.
Tradicinis klausimas: Kodėl dainuojate angliškai, o ne suomiškai?
Manau, kad anglų kalba yra labiau melodinga nei suomių. Taip pat tai ir universaliausia kalba šiuo metu pasaulyje. Todėl nėra jokios geros priežasties, kodėl neturėtume dainuoti angliškai.
Juha Hartikainen nuotr.
Kaip prisimenate savo paskutinį pasirodymą Lietuvoje?
Buvo taip smagu, kad labai gerai neprisimename.
Tačiau čia daugelis prisimena jūsų mašiną, kurioje buvo įmontuota suomiška pirtis. Ar vėl ketinate su ja atvažiuoti?
Deja, ne. To automobilio mes nebenaudojame, todėl atvyksime su paprastu autobusiuku.
Koks buvo jūsų pats baisiausias koncertas?
Oi. Tai buvo toks baisus koncertas, kad net negaliu prisiminti.
Ar vieną dieną jūs ketinate pasirodyti „Eurovizijos“ dainų konkurse kaip jūsų tautiečiai „Lordi“?
Ne!
