Norėtųsi daug ko, tačiau pirmiausia, turbūt visiems aišku – Lietuvos pilietybės, dėl kurios jau daug ir kietai kautasi, bet dar labai mažai laimėta. Paskiausias mūšis – tiesiog absurdas. Į Konstitucinio Teismo 2006 metų lapkričio mėnesį padarytą sprendimą, panaikinusį Lietuvos pilietybę išeiviams, atsiliepdamas, praėjusią vasarą Seimas priėmė naują, daugeliui jų pilietybę grąžinantį, įstatymą. Prezidentas jį vetavo, laikydamas nekonstituciniu. Seimas prezidento veto, sakyčiau, net žaibiškai priėmė, kažkodėl atsisakydamas savo ankstesnio ilgai kurto sprendimo. Pasaulio lietuvių bendruomenės (PLB) valdyba įsiuto. Prezidentas, Seimas teisinosi, žadėdami klausimą dar kartą svarstyti. Visuotinį išeivijos nepasitenkinimą pajutęs, Valdas Adamkus subūrė naują telkinį, pavadinęs jį ne komisija, bet darbo grupe. Tačiau vėl atrodo, kad išeiviams paguoda menka. Darbo grupę sudaro devyni Vilniaus universiteto teisininkai – profesoriai, docentai, dėstytojai, o joje – išeiviams stipriu nepalankumu jau spėję pasižymėti buvęs Konstitucinio Teismo teisėjas Egidijus Kūris ir premjero Gedimino Kirkilo anksčiau sudarytai, išeiviams nepalankias išvadas sukūrusiai komisijai vadovavęs Egidijus Jarašiūnas. Darbo grupei vadovaujanti prezidento patarėja Aušra Rauličkytė sakė, kad komisijos uždavinys yra išnagrinėti pilietybės klausimus sprendžiančius įstatymus ir paruošti pasiūlymus jiems pakeisti. Va čia ir liepto pabaiga. Egidijus Kūris jau nusprendė, kad reikia keisti Konstituciją, o tai galima padaryti tik referendumo būdu, kuris, kaip jau parodė referendumas dėl Ignalinos branduolinės jėgainės uždarymo, nepasiseks, ir Kūrio nupilietinti išeiviai ir toliau liks nupilietinti. O tikimybė, kad ši darbo grupė pripažintų Kūrio vadovauto Konstitucinio Teisimo sprendimą klaidingu, turbūt lygi nuliui. Tačiau ką reikš, jeigu ji taip ir įrodys? Nutarimui vykdyti ji galios neturi. Todėl čia ne kokios nors teisininkų darbo grupės išvadų, bet naujo Seimo nutarimo reikia. O tokiam nutarimui siekti ir atitinkamam įstatymo projektui paruošti darbo grupę sudaryti turi kartu PLB valdyba ir Seimo vadovybė. Nors ir čia oras darosi jau nebekoks.
„Tikram lietuviui jaustis lietuviu, dvigubos pilietybės klausimas neturėtų būti pagrindinis. Todėl nesu dvigubos pilietybės šalininkas. Įsidėjus į kišenę antrą pasą, širdyje patriotizmo nepadaugėja“, – sakė naujasis Seimo pirmininkas Arūnas Valinskas. Na, ir Seimo vadovas. Jis viską žino: ir kaip žurnalistams elgtis Seimo tualetuose, ir nuo ko tikro lietuvio širdyje patriotizmas daugėja. Tik, deja, nežino, ką kalba. Ir čia bus jo, bet kartu ir išeivių, bėda. Tikram lietuviui nereikia lietuviu jaustis, bet juo būti. Tikram lietuviui Lietuva yra jo valstybė, kurios kūrybai jis visą gyvenimą dirbo ir dirba, ir jos narystė iš jo negali būti atimta pagal kurio nors pareigūno, gal dar buvusio okupanto paslaugūno ar įstaigos užmačias. Tikras lietuvis kovojo prieš okupantą dėl jos laisvės ir nepriklausomybės, ypač tada, kai Arūnas Valinskas, ko gero, okupantui paslaugavo. Tikras lietuvis niekada neatsisakė nei savo tautos, nei jos sukurtos valstybės pilietybės ir toks jis yra dabar. Ir ne Arūnui Valinskui, įgijusiam galią, beje, dar ir abejotinu būdu, nes, kaip teismo baustas ir kaip pralaimėjęs vienmandatėje apygardoje, jis neturėtų net Seime būti, nekalbant jau apie jo pirmininko kėdę, dabar spręsti tikro lietuvio likimą. Bet ką gi, jeigu jau tokie skylėti įstatymai ir jais pasinaudojęs Valinskas ten sėdi, tai turi rūpintis ne tikro lietuvio iš jo valstybės išribojimu, bet visa savo galia stengtis parūpinti dokumentus, užtikrinančius jam valstybėje pasilikimą. O jeigu kol kas Arūno Valinsko smegenyse tokie varpeliai neskamba, pirmiausia jam reikia pasirūpinti, kad jie skambėtų. Seimo pirmininko pareigos sunkios, sudėtingos ir, beje, ypač atsakingos. Jos – ne juokdaryba prieš televizijos šviesas, kur Valinskas žiūrovų palinksminimui vienu liežuvio leptelėjimu gal ir visą pasaulį galėtų apversti aukštyn kojom. Jeigu jau toks įprotis, tad gal ir grįžti ten, kur jį naudoti tinka.
Tai vienas išeivių didysis rūpestis. Bet yra ir kitas, taip pat svarbus ir jautrus.
Nuo Lietuvos nepriklausomybės pradžios Tėvynė savo išeivija pradėjo rūpintis per specialią įstaigą – Tautinių mažumų ir išeivijos departamentą (TMID). Menka iš jo buvo nauda. Tai supratęs, Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas užsienio lietuvių reikalams pasiūlė ministeriją. Tuo laiku dėl politikos pagrindiniam JAV lietuvių dienraščiui „Draugui“ net vedamuoju skelbiant – jis ne mūsų prezidentas – siūlymo nepriėmime. Liko tas departamentas. Daug kartų rašiau, aiškindamas apie jo nepakankamumą, bandant vykdyti du visiškai skirtingus uždavinius, siūlydamas jį arba pertvarkyti, arba panaikinti, ryšius megzti ir visus bendradarbiavimo reikalus su tėvyne tvarkyti paliekant PLB valdybai per jos atstovybę Vilniuje. PLB vadovaudamas, to ir siekiau. Ir pusėtinai sėkmingai. Deja, ne visiems bendruomenininkams, ypač siekiantiems Lietuvoje atskiro pripažinimo sau, tai patiko, ir jų veiksmais PLB valdybos vaidmuo buvo sumenkintas. Pasidarė kažkoks vegetavimas: iš tikrųjų reikiamai veiksmingi nebuvo nei TMID, nei PLB valdyba, nei jos atstovybė, nei PLB valdybos sumenkintojų sukurta JAV LB-Seimo komisija. Tik paskiausiu laiku į Bendruomenės veiklą įsijungus daugiau trečiabangių, į TMID – veiklesnių pareigūnų, departamentas pasidarė judresnis. Vėl savo rašiniais raginau atskirti jį nuo tautinių mažumų, padaryti visiškai savarankišką, pavaldų tik Seimui, taip suteikiant daugiau laisvės veikti, o PLB atstovybę praplėsti. Ir tikrai pradžiugau, pažinęs į XIV Mokslo ir Kūrybos simpoziumą atvykusias dvi TMID pareigūnes, Vidą Bagdonavičienę ir Violetą Raulynaitienę, ir pamatęs jų tokį nuoširdų užsidegimą dirbti bei suvokimą Bendruomenės veiklos ir departamento su ja bendradarbiavimo prasmę. Taip, sakė jos, departamentas pertvarkomas, pagaliau išeivija atskiriama nuo tautinių mažumų, tačiau premjeras jį atiduoda Užsienio reikalų ministerijai. Kodėl – vėl trenkė mane perkūnas? Vėl nesąmonė. Mes, trečdalis lietuvių tautos, ryšiams su tėvyne palaikyti ir bendradarbiavimo uždaviniams kurpti bei jiems vykdyti turėdami savo pačių išrinktą atstovybę – PLB valdybą, iš Lietuvos pusės nebegalim gauti nė tinkamos, atsakingos, savarankiškos įstaigos, bet grūdami kur nors į Užsienio reikalų ministerijos kampą. Jeigu iš tikrųjų taip, premjeras savo užmojį turi pergalvoti. Bendradarbiavimui su išeivija turi būti įsteigtas ministerijos lygio tik Seimui tepriklausantis departamentas, nepaisant, kad šiuo laiku Seimo vadovas yra asmuo, visiškai nieko nenutuokiantis apie išeiviją bei jos tikslus. Kodėl toks departamentas turi būti prie Seimo? Dėl to, kad ir Seimas, ir PLB valdyba, su kuria departamentas turės bendradarbiauti, yra rinktos įstaigos. Departamento vadovas turi būti skiriamas bendru jų abiejų sutarimu. Jis turi būti Lietuvoje gyvenantis nepartinis politikas. Tokiu pačiu būdu turi būti paskirtas ir jo pavaduotojas. Jis turi būti išeivis. Jiems abiems turi būti pavesta sukurti įstaigą, apskaičiuoti biudžetą, kuris būtų patvirtintas Seimo, ir duotos laisvos rankos veikti, tiesiogiai bendradarbiaujant su Seimu ir PLB valdyba bei jos atstovybe Vilniuje. Dėl ko toks siūlymas? Dėl to, kad išeivija yra toji pati lietuvių tauta ir, nepaisant, kad ji gyvena už Lietuvos valstybės ribų – toji pati Lietuvos valstybė. Lietuviai išeiviai, lygiateisiai Lietuvos valstybės piliečiai, ir valdžios bendradarbiavimas su jais turi eiti ne per kurį nors užsienio reikalų ministro paskirtą bei per jį veikiantį, gal dar kaip nors su atstovybėmis užsienyje susietą, valdininką, bet tik per autoritetingą, savarankišką, tiesiogiai tik Seimui atsakingą įstaigą.
Štai ko mums, išeiviams, reikia iš naujos Lietuvos valdžios. Ir tai turėtumėm gauti. Vyriausioji Lietuvos valstybės, kuri iš tikrųjų yra ir lietuvių tautos atstovybė, Lietuvos Respublikos Seimas, jeigu jam rūpi lietuvių tauta ir jos išlikimas pasaulyje, tik tokią, arba į ją panašią, išeivių ryšių su tėvyne palaikymo „sąrangą“ turėtų sukurti.
