REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Mirties bausmė Lietuvoje nebetaikoma. Gruodžio 1-ąją pasirodžiusiame „Balsas.lt savaitės“  trečiajame numeryje žurnalisto tyrimas atskleidžia šią slaptą procedūrą: kaip, kur ir kas ją vykdydavo.

REKLAMA
REKLAMA

Gruodį sukanka 10 metų, kai Konstitucinis Teismas nustatė, jog mirties bausmės taikymas neatitinka įstatymų. Pati mirties bausmės vykdymo procedūra buvo sustabdyta dar anksčiau – 1996-aisiais tuometinio prezidento Algirdo Brazausko dekretu. Visuomenei buvo paaiškinta, kad tokia išskirtinė bausmė netaikoma ES šalyse, todėl Lietuvai tai – neišvengiama būtinybė.

REKLAMA

Nuo Nepriklausomybės atkūrimo iki šio dekreto pasirašymo myriop buvo pasiųsti 7 nuteistieji. Kitiems už žiaurius nusikaltimus nuteistiesiems mirties bausme pasisekė labiau.  Jiems valstybė išsaugojo gyvybę ir suteikė galimybę po 20 metų kalinimo kreiptis su malonės prašymu. To nepadarė dar nė vienas kalinys, nes nesuėjo reikiamas terminas.

Tuo tarpu dalis visuomenės yra įsitikinusi, kad pasiuntimas myriop yra švelnesnė priemonė nei kalėjimas iki gyvos galvos.

REKLAMA
REKLAMA

Patirties stoka

Sovietiniais metais Lietuvoje mirties bausmė nebuvo vykdoma. Pasmerktieji buvo vežami nužudyti į kitas respublikas, dažniausiai – į Baltarusiją. Todėl kai Lietuva vėl tapo nepriklausoma, Vidaus reikalų ministerija slaptai komandiravo vieną pareigūną į Minską, kad šis pasisemtų patirties, kuri vėliau buvo perduota specialiosios vadinamosios mirties grupės nariams.

Šią grupę sudarė aštuoni asmenys, ji suburta 1990 metais po itin kruopščios atrankos. Tai nebuvo lengvas darbas, nes daugelis pretendentų, sužinoję, kas jiems siūloma, purtydavo galvą. Tad tekdavo ieškoti kitų žmonių. Pagaliau vis dėlto suburtos grupės nariai privalėjo pasirašyti dokumentus, kad savo darbo specifikos niekam neatskleis. Kai kuriose pasaulio šalyse mirties bausmė vykdoma viešai, tai neva puiki prevencinė priemonė, tačiau Lietuvoje ši procedūra buvo įvardyta kaip valstybės paslaptis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nuteistų mirties bausme kalinių paskutinė viltis būdavo Malonės komisija, kuriai vadovauja prezidentas. Jai atmetus prašymą išsaugoti gyvybę, mirties nuosprendis būdavo įvykdomas labai greitai – per vieną dvi dienas, – tačiau šios aplinkybės pasmerktieji nežinodavo. Kad  bus įvykdyta bausmė, žmogus išgirsdavo tik paskutinėmis gyvenimo minutėmis.

Netgi dar daugiau. Tą dieną, kai kurio nors  kalinio prašymą svarstydavo Malonės komisija, jo kameroje būdavo išjungiamas radijo taškas, kad nuteistasis per žinias nesužinotų sprendimo. Neva sugedo aparatas, reikia pakeisti laidus. Taip būdavo daroma siekiant vieno tikslo – išvengti galimos isterijos ar kitų neprognozuojamų pasmerktojo veiksmų. Logika paprasta: kam tokios papildomos problemos?

REKLAMA

Filmuose dažnai rodoma, kad prieš įvykdant mirties bausmę kaliniui suteikiama paskutinio noro galimybė, leidžiama pasirinkti paskutinės vakarienės meniu, atsisveikinti su artimaisiais ir panašiai. Tačiau Lietuvoje viskas vykdavo daug paprasčiau ir slapčiau.

Paskutinė stotelė

Mirties dieną Lukiškių kalėjime vykdavo slaptas, ne kiekvieno akiai pastebimas judėjimas. Dažniausiai keičiantis darbuotojų pamainoms, kad kuo mažiau žmonių pastebėtų, į kalėjimą atvykdavo specialioji „mirties grupė“.  Į teritoriją įvažiuodavo mikroautobusas „Latvija“. Ši transporto priemonė iš išorės nesiskyrė nuo kitų, nebent visiškai užtamsintais langais. Tačiau vos įlipęs į vidų galėdavai nuspėti, kam ji skirta: ant langų – grotos, įrengtos kitos apsaugos priemonės.

REKLAMA

Pasmerktąjį  iš kameros pareigūnai išvesdavo sugalvotu pretekstu: pavyzdžiui, medicininei apžiūrai ar pamelavus, kad vedamas į pirtį. Palydėtas į vieną kalėjimo kambarį, žmogus išgirsdavo, kad jo prašymą Malonės komisija atmetė, todėl pradedama mirties bausmės vykdymo procedūra.

Po šių žodžių nuteistasis su maišu ant galvos kartu su jį lydinčia „mirties grupe“ sėsdavo į tą patį mikroautobusą „Latvija“, o jo vairuotojas mašiną išvairuodavo už miesto.

Dažniausiai mikroautobusas sustodavo kelis ar keliolika kilometrų už sostinės, kelyje Vilnius–Panevėžys. Slaptasis ekipažas niekada nepasukdavo į nuošalią vietą, pavyzdžiui, kur nors į pamiškę, toliau nuo judėjimo. Taip būdavo siekiama išvengti nereikalingo dėmesio – kad mašina nesusidomėtų koks grybautojas ar netoliese gyvenantis praeivis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Sustoti judriame kelyje Vilnius–Panevėžys buvo laikoma mažesne rizika. Ką gali žinoti – gal mašina sugedo, gal vairuotojas ko nors laukia. Kad ir kaip ten būtų,  per visas tokias slaptas operacijas stovinti „Latvija“ nė karto nepatraukė kitų vairuotojų ar pravažiuojančio policijos ekipažo dėmesio.

Šūviai ir kraujas

Sustojus mikroautobusui, kalinys jau galėdavo nujausti, kad gyventi liko vos kelios akimirkos. Paskutinis jo matytas vaizdas būdavo mašinos grindys.

Ant jų paguldžius nuteistąjį, vienas iš grupės narių šaudavo į galvą. Kartais prireikdavo ne vieno šūvio. Tačiau net tada žmogus dažnai mirdavo ne iškart. Todėl vėliau buvo nuspręsta pasmerktiesiems šauti į širdį. Toks būdas taip pat nebuvo labai efektyvus, nes ne kartą vieno šūvio taip pat nepakako. Be to, netrukus automobilis permirkdavo krauju.

REKLAMA

Ginklas šiai procedūrai buvo naudojamas taip pat išskirtinis. Žmogus būdavo nužudomas senu naganu, kurio nebūdavo jokioje įskaitoje.

Tik nuvežus palaikus į morgą, oficialiai būdavo konstatuojama mirtis. Pasmerktojo artimieji apie įvykdytą nuosprendį sužinodavo tik palaidojus kalinį.

Kaip pasakojo vienas „mirties grupės“ narių, dabar jau nebegyvenantis Lietuvoje ir nenorintis, kad jo pavardė būtų skelbiama viešai, nė vienas mirtininkas prieš procedūrą nepuolė į paniką ir nesiblaškė. Niekas nepuolė ant kelių prašydamas pasigailėjimo. Tačiau kai kuriuos buvo ištikusi į emocinį šoką panaši būsena: žmogus sunkiai orientuodavosi, o jo nervinę įtampą labiausiai išduodavo drebantys rankų pirštai. Iš šalies kartais atrodydavo, kad pasmerktasis jau gyvena kitame pasaulyje.

REKLAMA

Didžiulę psichologinę įtampą patirdavo ir „mirties“grupės nariai – priprasti prie žmogžudystės vaizdų neįmanoma.

„Tu jį laikai, išgirsti šūvį, po to žmogus dar gargaliuoja, o aplink vis didėja kraujo klanas. Tada gyvenimas atrodo kitaip, jautiesi kažkoks svetimas, kyla įvairiausių minčių“, – išgyvenimais dalijosi pašnekovas.

Ką už tokį darbą iš valstybės gaudavo pareigūnai? Gana juokingą sumą – apie trečdalį algos siekiantį atlygį. Tiek buvo įkainojamas svetimos gyvybės atėmimas. Viskas. Tiesa, vėliau žadėta daugiau lengvatų, tačiau tai ir liko kalbomis.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Boria laikėsi oriai

„Vilniaus brigados“ vadeiva, už žurnalisto Vito Lingio nužudymo organizavimą aukščiausia bausme nuteistas Borisas Dekanidzė buvo paskutinis pasmerktasis, kuriam įvykdyta mirties bausmė. Tai įvyko 1995-ųjų liepą. Jau kitais metais mirties bausmės vykdymas buvo sustabdytas, o dar po kelerių – ir panaikintas.

Kaip prisiminė vienas „mirties grupės“ narių, B.Dekanidzė prieš mirtį elgėsi bene oriausiai. Vedamas iš kameros jis buvo visiškai ramus. Bent jau išoriškai. Jis uždavė vienintelį klausimą rusų kalba: „Tai jau viskas?“

REKLAMA

Regis, B. Dekanidzę gerai užgrūdino brigados vykdytos žmogžudystės, todėl buvo psichologiškai pasiruošęs savo mirčiai.

„Mes nesitikėjome, kad jis bus toks ramus ir taip tvirtai pasitiks mirtį“, – prisiminė paskutines „Vilniaus brigados“ vadeivos gyvenimo minutes  tas pats nuosprendžio vykdymo liudininkas.

Didžiulį vaidmenį nusikaltėlių pasaulyje vaidinęs B. Dekanidzė buvo nušautas neįprastoje vietoje. „Mes tada tarėmės, ką daryti. Vežti į tą patį kelią už Vilniaus buvo pavojinga, nes laisvėję esantys bendrininkai būtų galėję bandyti jį išvaduoti. Jei būtume tai darę, būtų reikėję didžiulės apsaugos, vien mūsų grupės būtų neužtekę. Be to, automatais ginkluotų pareigūnų armija aplink mašiną iškart būtų sukėlusi pašalinių susidomėjimą. Todėl buvo pasirinktas saugesnis variantas“, – atskleidė pašnekovas.

REKLAMA

Pasirodo, iš B. Dekanidzės gyvybė atimta pačiame Lukiškių kalėjime. Jis buvo nuvestas į vieną patalpą ir ten nušautas. Šūvio metu B. Dekanidzė gulėjo ant grindų.

Iškart po to pasklido ir iki šių dienų tebesitęsia kalbos, kad B. Dekanidzė neva išsipirko laisvę: atseit kažkas jį matė Vokietijoje, kažkas – kitame pasaulio krašte. Tačiau visa tai – tik prasimanymai, žmonių fantazija.

„Tokios kalbos – gryna nesąmonė. Neįmanoma visų papirkti, patys pagalvokite“, – aiškino „mirties grupės“ narys.

TIK FAKTAI

Nuo Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo dekreto pasirašymo myriop buvo pasiųsti 7 nuteistieji:  

1992 m. rugpjūčio 8 d. – Aleksandras Novatkis,

1993 m. gruodžio 12 d. – Vladimiras Ivanovas ir Valentinas Laskys,

1994 m. sausio 27 d. – Vidmantas Žibaitis,

1994 m. rugsėjo 28 d. – Antanas Varnelis,

1995 m. gegužės 18 d. – Aleksandras Gudkovas,

1995 m. liepos 12 d. – Borisas Dekanidzė.

Pasaulyje taikomos mirties vykdymo priemonės: sušaudant, pakariant, elektros kėdė, nuodų injekcija, dujų kamera.

Mirties bausmės yra visiškai atsisakiusios 88 šalys.

Baltarusija – vienintelė Europos valstybė, kurioje dar taikoma ši bausmė.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų