REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Modernusis žvaigždžių kultas prasidėjo D. Britanijoje dar XVIII a. Šiuolaikinės geltonosios spaudos ištakų reikėtų ieškoti to meto žymių žmonių nekrologuose, teigia Anglijos literatūros tyrinėtojai.

REKLAMA
REKLAMA

Kai kurie mokslininkai buvo linkę įžymybių (Celebrity) fenomeną sieti su XIX a. kilusiu romantizmo judėjimu mene, muzikoje ir literatūroje (šiam laikotarpiui atstovauja kompozitorius Chopinas, tapytojas J. M. W. Turneris ir rašytojas Edgaras Allenas Poe). Tačiau Anglijos Warwicko universiteto mokslininkė Elizabeth Barry teigia, jog žvaigždžių garbinimo ištakų reikėtų ieškoti dar XVIII a., kai padidėjus laikraščių ir žurnalų tiražams ypač išpopuliarėjo nekrologai.

REKLAMA

„Nereikėjo būti karo herojumi, politiniu veikėju ar šiaip nusipelniusiu asmeniu. Kiekvienas, kurio mirtis buvo kažkuo išskirtinė, susilaukdavo visuomenės dėmesio“, - sakė E. Barry žurnalui „LiveScience“.

Skaitytojų mėgstama tema

XVIII a. tokie nekrologai buvo populiariausia žurnalų ir laikraščių skiltis. Čia buvo pasakojamos neseniai mirusių žmonių istorijos, o jų tikslas buvo parodyti, kad kiekvienas miršta tokia mirtimi, kokios nusipelnė savo gyvenimu.

REKLAMA
REKLAMA

Šie nekrologai ypač išpopuliarėjo, o velionių istorijos tapdavo visuotiniu skandalo ar susižavėjimo objektu. Taigi, pirmosios D. Britanijos įžymybės buvo numirėliai, sako mokslininkė.

Religinius pamfletus primenantys nekrologai turėjo skatinti dievobaimingumą bei priminti žmonėms, koks trapus yra gyvenimas. Vėliau religinė potekstė tapo ne tokia ryški, istorijos darėsi labiau sekuliarizuotos, turinčios nekrologų, politinių naujienų ir esė elementų.

Iš pradžių nekrologų herojais tapdavo neseniai mirę žymūs menininkai ir rašytojai, tačiau vėliau dėmesio susilaukė ir kiti ekstravagantiški asmenys, aktoriai, sportininkai – visi, kurie anksčiau atrodė nenusipelnę, kad jų atminimas būtų įamžintas popieriuje.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Periodiniai leidiniai, kuriuose buvo spausdinamos tokios istorijos, buvo labai populiarūs, jų tiražai pasiekdavo ir dešimtis tūkstančių egzempliorių, o tiems laikams tai iš tiesų labai daug.

„Šie leidiniai siekė patenkinti naujosios miesto visuomenės poreikius. Būtent tuo metu riba tarp aristokratų, žemesnės nei vidutinės ir vidutinės visuomenės klasės tapo ne tokia ryški, todėl reikėjo atrasti bendrų, visiems įdomių temų. - sako E. Barry. - Rašyti taip, kad tai būtų suprantama visiems, nebuvo lengva. Todėl šios istorijos dažnai susilaukdavo aštrios kritikos dėl populizmo ir paviršutiniškumo.“

REKLAMA

Štai keletas tokių istorijų pavyzdžių. 1789 m. leidinyje „Gentleman‘s Magazine“ buvo pasakojama Isaaco Tarrato gyvenimo istorija.  Isaacas – tai pamišėlis, kuris vaikščiodavo po miestą apsivilkęs chalatu, užsidėjęs kailinę kepurę ir prisistatydavo esąs gydytojas, galintis išpranašauti likimą. Kitas veikėjas, Peteris Marshas iš Dublino, pagarsėjo išpranašavęs savo mirties datą. Kai jam įspyrė pamišęs arklys, kuris vėliau greitai nudvėsė, vyras įtikėjo, jog jis taip pat išeis iš proto ir 1740 metais mirs. Peteris iš tiesų mirė būtent tais metais, kaip ir pranašavo. Žurnale išspausdintame nekrologe buvo rašoma, jog šį vyrą nužudė įsitikinimas, kad jis yra pamišęs.

REKLAMA

Trumpai gyvenusios įžymybės

„Celebrity - trumpalaikės įžymybės - tapo Britanijos socialiniu reiškiniu, o netikėta ar dramatiška mirtis buvo svarbiausia šio įžymumo sąlyga. Nekrologai užima ypatingą vietą modernaus įžymybių kulto formavimosi procese“, - sako E. Barry.

Tokios gyvenimo ir mirties istorijos buvo spausdinamos ir panašiuose, tiesa, ne taip plačiai skaitomuose, periodiniuose leidiniuose D. Britanijos kolonijose. Nekrologai buvo pateikiami puritoniškame kontekste, išryškinant žmogaus mirties aplinkybes. Dažnai būdavo rašoma, jog žmogus mirė laikydamas Bibliją rankose.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

E. Barry teigia, jog bet kurioje visuomenėje tokie nekrologai atlieka konkrečią funkciją – įveikia prieštaravimus, kurie egzistavo žmogui buvus gyvam, ir padeda sutelkti bendruomenę.

„Tai būdas suvienyti šalį, piliečius. Pavyzdys galėtų būti ir princesės Dianos mirtis, kai visi, gedėdami tos pačios moters, tampa artimi, lyg tos pačios šeimos nariai. Žiniasklaida sukuria įsivaizduojamą bendruomenę, o mirtis įveikia akivaizdžius dalykus, skiriančius žmones vieną nuo kito“, - sako tyrinėtoja.

Detali E. Barry tyrimo versija pateikiama naujausiame „Journal of Cultural Studies“ numeryje.

Robin Lloyd, „LiveScience.com“

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų