Triukšmas nepadeda nei gauti informaciją, nei joje susivokti. Tai sakau ne apie senuosius laikus, kai spectriukšmas blokuodavo „Amerikos balsą“ ir BBC, kad laisvieji sovietų šalies piliečiai neišgirstų, kas kur įvyko. Kiek reikės, bus pranešta vėliau, o kad „nuo informacijos TASSo mums vidurius tąso“ (įrašas ant Sausio barikados), tai čia ne TASSo problema. Taip tada jų manyta ir daryta.
Triukšmai bei gandai spaudoje dabar lydi ir Lietuvos Vyriausybės formavimą, ir Europos Sąjungos problemą, kaip atnaujinti derybas su Rusija šiai neįvykdžius pažadų po aktyviosios karo stadijos Gruzijoje. Priešingai, į okupuotas Abchaziją ir Pietų Osetiją privežė dar daugiau kariuomenės. Išvesti už rugpjūčio 7 d. ribos? – Neišvesim! Tiesiog pasakyk, Europa, kad juoda yra balta, ir pirmyn.
Norintieji paklusti jaučiasi prastokai, todėl nervuojasi. Nustatė, kad balsavimo ir visų šalių narių sutikimo nereikia, tai patys ir darys teigiamą sprendimą po pasikalbėjimo. Lietuvos filosofinis skėstelėjimas rankomis – mes manom kitaip, bet jūsų valia spręsti – neturėjo kelti didelių problemų, net jei jį replikomis palaikė, turimomis žiniomis, Estijos, Švedijos, Lenkijos ir Čekijos atstovai. Skėstelėjo penkiese, na, ir kas? Didieji paskelbė, kad derybos bus tęsiamos, ir audrelė turėjo baigtis. Tačiau matome, kad faktinę padėtį gožia triukšmas ir nervai. Net mūsų spauda linkusi peikti savo šalį, kad turėjo nuomonę ir nenoromis (with reluctance) sutiko su sprendimu atnaujinti derybas. Reikėjo vaidinti, kad pritari ir džiaugiesi?
Kodėl nervuojasi tie, kurie spaudė Lietuvą (irgi pažymi Financial Times), nors jos pritariančio džiūgavimo nė nereikėjo, geriau atsakytų psichologai. Rusija pašiepia ES „disidentus“, tai tokie jos pačios tęstiniai papročiai. Bet įdomus ir ES pirmadienio pokalbių finalas. Mėginkim pro žiniasklaidos triukšmą jį šiek tiek išgirsti ir įžvelgti.
Lapkričio 14-ąją Nicoje derybos nebus atnaujintos; tiesiog praneš Rusijai, kad nutarė atnaujinti. Anot komisarės B. Ferrero-Waldner, partnerystės sutarties derybos, sustabdytos dėl Rusijos įsiveržimo, gali būti tęsiamos po lapkričio 18 dienos Rusijos ir Gruzijos pareigūnų susitikimo Ženevoje, taigi kada nors vėliau. Datos dar nėra. Lietuva ir sakė – per anksti. Tegu tik susitinka pirmiausiai Ženevoje, linkėkim sėkmės. Vieną sykį susitikimas, neva pirmasis, jau sugriuvo, kai Rusija pareikalavo, kad jame dalyvautų dar dvi valstybės, beje, tos pačios Rusijos okupuotos. Maskva gali to reikalauti ir toliau, o kad Europos Sąjunga jų nepripažįsta, tebelaiko Gruzijos dalimis, tai Ženevos derybos nevyks, ir kalta liks Europos Sąjunga. Kai ES pavargs ir nusileis, ko tikisi Kremlius, tai Abchazija ir Pietų Osetija, kare galutinai išvalytos nuo gruzinų, gaus ne dar vieno kokio Hamaso, bet visos Europos Sąjungos de facto pripažinimą! Dėl kokio laimėjimo, kaip sakė Kremliaus politologas A. Duginas, norisi ir mirti, ir žudyti.
Beje, Europos Sąjunga galėtų nedrąsiai paklausti: kodėl globėja Rusija neleidžia abiem Osetijoms, federacinei ir „nepriklausomai“, jungtis į vieną nepriklausomą respubliką?
Vytautas Landsbergis yra Europos Parlamento narys
