Jog Velykos ne už kalnų, rodo ne tik kalendorius. Štai šią savaitę sužinojome, jog koncernui "Vikonda" priklausantys prekybos centrai pradės prekiauti "Seimo" kiaušiniais, kuriuos turėtų tiekti bendrovė "Vievio paukštynas". Tad skubėkite į parduotuves, idant per Velykas nenuobodžiautumėte: juk įdomu ridenti, daužti "Seimo" kiaušinius. Dar ims kas ir išsiris?!..
Atrodytų, juokinga. Taip ir yra. Gerai, jog dar nėra kiaušinių, pavadintų seimūnų vardais. Tuomet visa Lietuva sekmadienio rytą daužtų Vytauto kiaušinius su Artūro, Rolando su Eugenijaus, Algirdo su Česlovo. Kiekviena šeima galėtų išsiaiškinti, kieno kiaušiniai yra stipriausi. Kiek būtų aistrų, atradimų, džiaugsmo ir nusivylimo...
Tačiau kiekvienas kuriozas yra įdomus ir vertas atidesnio dėmesio. Kodėl Seimo vardas tampa prekinio ženklo dalimi? Kodėl idėjos autoriai tikisi sėkmės? Juk, atrodytų, paradoksalu pavadinti Seimo vardu prekę, kuria, kaip rodo tyrimai, labiausiai nepasitiki (beje, lietuvaičiai labiausiai nepasitiki savo Seimu visoje Europoje). Atrodytų, tautiečiams Seimas yra visų jų blogybių įsikūnijimas, jų nelaimių šaltinis. Vadovėliškai galvojant, beprotybė sieti prekę su tokias neigiamas asociacijas turinčiu vardu. Tačiau viskas ne taip paprasta.
Atrodo, jog "Seimo" kiaušinių idėjos autorius yra Viktoras Uspaskichas. Jis jau išmoko, kaip galima uždirbti pinigų iš "gero vaizdelio" ir savo populiarumo reitingų, kuriuos sukrovė "Dviračio žynios". Na, ir kas, kad Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas tam prieštarauja: "Mano nuomone, nei Seimo, nei Seimo narių pavardės neturėtų būti naudojamos reklamos tikslais". Jei ką galima panaudoti geresniam verslui, kodėl to nepadarius? Tačiau kur slypi sėkmės paslaptis?
Pirmiausia reikia atkreipti dėmesį, jog lietuvaičių santykis su valdžia yra dviprasmiškas. Taip, mes keikiame valdžią, nepasitikime Seimu. Tačiau atkreipkime dėmesį, iš kur kyla ši neapykanta. Aišku, didžiausia kaltės dalis tenka patiems seimūnams, kurie savo elgesiu, neprotingais veiksmais, kvailais argumentais kompromituoja Seimą. Tačiau yra ir kitas aspektas. Čia galima sugretinti ir kitus faktus. Tik 20 proc. lietuvių tiki, kad jie asmeniškai atsakingi už savo gyvenimą, kiti 80 proc. dėl savo nelaimingos dalios kaltina valdžias ir elitą. Taigi mūsų nepasitikėjimas valdžia (ir konkrečiai Seimu) kyla dar ir iš mūsų supratimo, jog kažkas turi mumis pasirūpinti. O kadangi nepasirūpino, tai mes jais nusivylėme. Per daug vilčių dedame į valdžią. Net ir nusivylę vis dar kažko tikimės. O kad iš jos tikimasi daug, rodo ir tas vis didėjantis studentų skaičius įvairiose viešojo administravimo katedrose ir fakultetuose. Valstybinė tarnyba yra laikoma viena perspektyviausių, o darbas Seime - prestižišku. Taigi, viena vertus, lyg ir nekenčiame, bet, kita vertus, labai norime atsidurti anoje pusėje.
Valdžia žavi ir vilioja. Ji traukia, nors viešojoje nuomonėje ir vyrauja neigiamos nuostatos. Viešai keikdami politikus ir valdžią, slapta vieni sau galvojame, kaip atsidurti jų kailyje. Štai čia rinkodaros specialistai gali atrasti aukso klodus (Uspaskichas, atrodo, jau atrado). Juk tinkamai manipuliuojant valdžios, galios simboliais galima sukurti pelningus prekinius ženklus. Tai nėra iš piršto laužta. Štai per 1997 metų rinkimus būsimas Prezidentas Valdas Adamkus praleido įtemptą rinkimų rezultatų skaičiavimo naktį restorane "Freskos". Po to šio restorano populiarumas buvo didžiulis. Jis pakilo ne todėl, kad buvo daug reportažų iš šios vietos, bet todėl, kad čia buvojo būtent tas pretendentas, kuris ir tapo Prezidentu. Visi nori pabūti toje vietoje, kuri vienam iš mūsų galingųjų buvo lemtinga.
Beje, kai kada teigiama, jog pirmoji reklama kampanija įvyko Prancūzijos karaliaus dvare. Atvežus bulves į Europą, niekas, - nei valstiečiai, nei miestiečiai, nei kilmingieji, - nenorėjo jų auginti, ką jau kalbėti apie jų valgymą. Tada buvo sugalvota bulves auginti darže, kurio gėrybės buvo tiekiamos karaliaus stalui. Garsas apie tai greitai pasklido po Paryžių, o vėliau ir po visą šalį, kuri pradėjo valgyti bulves: kodėl atsisakyti to, ką valgo pats karalius.
Taigi Seimo kiaušinių istorija nėra tokia banali. Ji tik apnuogina mūsų paradoksalų santykį su valdžia - "nekenčiu, bet labai noriu". Taigi susidaužkime "Seimo" kiaušiniais. Gal mažiau norėsis valdžios ir iš valdžios.
